TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuviški vardai prancūzų muziejuje

2007 12 03 0:00
Muziejaus direktorius Michelis Hilaire'as prie M.K.Oginskio portreto.
Autorės nuotrauka

Monpeljė miestas yra Prancūzijos pietuose, kiek nutolęs nuo jūros kranto, įrėmintas toliau stūksančių kalnų. Čia esančiame F.X.Fabre'o muziejuje Lietuvos vardu žymėta siena su paveikslais, skolintais iš mūsų muziejų.

Monpeljė žvilgsniui veriasi kaip turintis puikų XIV-XV a. alsuojantį senamiestį, su siaurutėlėmis gatvelėmis, istoriniais bažnyčių bokštais, XIX a. prospektais, naujais kvartalais. Čia daug erdvės, žalumos, aikščių su fontanais. Mieste draugiški, paslaugūs, šiltai bendraujantys žmonės, mandagūs vairuotojai. Ten nesmagu būtų vaikščioti surūgusiems, mąstantiems apie pasaulio blogybes. Nors jų, aišku, yra visur, ten - taip pat.

Kodėl ir ar tikrai primirštas

Gal ir neteisinga būtų prancūzų tapytoją Francois-Xavier Fabre'ą (1766-1837) jo gimtajame krašte vadinti primirštu. Gimęs Monpeljė, išgarsėjęs kaip neoklasikinio romantinio stiliaus dailininkas, meno kolekcininkas, mecenatas, muziejaus (vėliau pavadinto jo vardu) steigėjas. Žodžiu, nuopelnų gimtajam miestui daug, bet tik pirmą kartą taip išsamiai, gausia retrospektyva Monpeljė gyventojams ir visai Prancūzijai parodytas dailininko meninis palikimas.

F.X.Fabre'o muziejus buvo įsteigtas 1828 metais. Savo gyvavimo pradžioje išsilaikė tik turtingų meno kolekcininkų dėka. Dailininkai atiduodavo savo kūrinius, nupirkdavo kitų paveikslų, dovanodavo ištisas kolekcijas ir muziejus sukaupė gal ne enciklopedinį rinkinį, bet, kaip muziejininkai sako, dailės kolekciją, kuri iliustruoja europinę meninę kūrybą nuo Renesanso iki šių dienų. Mecenatų vardai gerbiami, surašyti, žinomi ir šiandien. 1937 metais buvo surengta išsamesnė paties F.X.Fabre'o kūrybos ekspozicija jo mirties šimtmečio proga. Vėliau ėjo kelios nedidelės parodos. Dabar susirūpinta F.X.Fabre'ą visapusiškai parodyti prancūzų visuomenei ir svečiams. Čia slypėjo ir ambicijos, nes dailininką savinasi italai, motyvuodami, kad didžiausią gyvenimo dalį jis praleido jų šalyje, ten sukūrė brandžiausius kūrinius. Prancūzai, džiaugdamiesi, kad F.X.Fabre'as gyvenimo pabaigoje gimtajam miestui padovanojo savosios kūrybos ir surinktąją kitų dailės kūrinių kolekciją, daug dėmesio ir pinigų dabar skiria, kad muziejus tinkamai gyvuotų. Tad 170 metų po dailininko mirties susigriebta ieškoti jo kūrinių, išsibarsčiusių po pasaulio muziejus, kolekcininkų namus, pasirodančių žymiuose aukcionuose vis kylančiomis kainomis.

Ketveri rekonstrukcijos metai

Atlikus didžiulę rekonstrukciją F.X.Fabre'o muziejus praeitą vasarį buuvo atvertas ir abiejuose pastatuose - senajame ir naujajame atsirado 9,2 tūkst. kvadratinių metrų plotai, tinkami eksponuoti maždaug 800 kūrinių. Iš valstybės, Monpeljė miesto ir Langedoko-Rusijono regiono tarybos tam skirta beveik 63 mln. eurų. Tad muziejaus matoma ir nematoma lankytojams įranga, salių vaizdas, kokybė nuo sienų iki lubų, apšvietimas - viskas vertė kraipyti galvą ir, aišku, kiek pavydėti. Į vėl atidarytą, išplėstą F.X.Fabre'o muziejų iškart ėmė plūsti lankytojai. Nuo vasario mėnesio jų jau būta per 300 tūkstančių. Ypač patraukli jiems pasirodė pirmoji paroda - prancūzų impresionistai iš Amerikos muziejų.

Ir Lietuvos vardas

Bet patys muziejininkai ir visuomenė laukė šios didžiosios retrospektyvinės muziejaus įkūrėjo F.X.Fabre'o parodos, kuri atidaryta lapkričio viduryje. Iki 2008-ųjų vasario pabaigos lankytojai matys 104 dailininko tapybos paveikslus ir 120 piešinių. Greta jau paties muziejaus turėtų, naujai įsigytų aukcionuose, šiai parodai pasiskolinta paveikslų iš Paryžiaus Luvro, Lijono, Dižono, Nanto, Londono, Edinburgo, Monrealio, Krokuvos, Los Andželo, Florencijos, Turino ir kitų muziejų. Vienoje salėje visa siena žymi ir Lietuvos vardą. Čia - trys paveikslai, nurodant, jog jie deponuoti iš Lietuvos dailės muziejaus ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus. Tai Florencijoje F.X.Fabre'o nutapytas portretas "Mykolas Kleopas Oginskis. 1808" iš Lietuvos dailės muziejaus. Greta mūsų iškiliojo asmens - kunigaikščio, visuomenės veikėjo, politiko, diplomato, kompozitoriaus - garsiojo polonezo autoriaus portreto pakabinti ir jo antrosios šeimos vaikų portretai, atkeliavę iš Kauno. Parodoje - F.X.Fabre'o pažįstamų, bičiulių laiškai, užrašai, jo surinktų dailės kolekcijų sąrašai. Išleistas parodos katalogas. Po Naujųjų metų bus surengta mokslinė konferencija. Tikimasi giliau atskleisti F.X.Fabre'ą - portreto meistrą, istorinių, religinių temų, peizažų tapytoją ir puikų piešėją. Kovo mėnesį visa paroda bus perkelta į Turiną.

F.X.Fabre'o muziejaus direktorius Michelis Hilaire'as - profesionalus vidutinio amžiaus dailėtyrininkas, energingas, per spaudos konferenciją sudominęs ne tik išsamiomis, įdomiai išsakomomis žiniomis apie dailininko kūrybos palikimą, bet ir tuo liepsningu patriotiškumu muziejui ir jo darbui. Nebuvo klausimų, po kurių pakibtų pauzė. Atrodė, jog direktorius ir kalnus aplink Monpeljė pajudintų, jei to reikėtų muziejaus labui.

F.X.Fabre'o paroda kokybiškai ir estetiškai eksponuota. Paveikslai rodomi nesukimštai, užtenka erdvės, patogu apžiūrinėti. Palengva apžvelgiama visa Fabre'o kūryba. Kitose salėse rodomi globėjų, draugų portretai. Tai ir garsiojo italų poeto Vittorio Alfierio, grafienės Luizos d'Albany. Dailininkas ilgai gyveno Florencijoje, ten lankė madingus salonus, bendravo su įžymiais epochos politikais, menininkais. Taip jis susitikdavo ir su M.K. Oginskiu. Tad F.X.Fabre'o kūrinių daug pasklidę po tą kraštą. Jo tapytas vienas iš Florencijos peizažų drąsiai vadinamas šedevru.

Kas ko vertas

Atrodo, būtų neįmanoma įsivaizduoti tokio gražaus, puikiai sutvarkyto muziejaus neišvaizdžiame, nešvariame mieste. Bet Monpeljė vertas tokio muziejaus, kaip ir šis jo. Miestas panašaus dydžio kaip Vilnius - beveik 300 tūkst. gyventojų. Daug akademinio jaunimo, universitetinis miestelis pilnas įvairiakalbių studentų, yra aukštoji dailės mokykla, konservatorija. Medicinos fakultetai įkurdinti greta puikių naujų klinikų Odiseumo rajone. Ten pastatyta spalvotų pastatų, automobilių stovėjimo aikštelių, Emile'o Zola archyvas ir mediateka, multiplekso kino teatras, čiuožykla, planetariumas, parduotuvių, kavinių - yra viskas, ko reikia. Toks pat naujas, netoli centro įsikūręs Antigonės rajonas. Čia jau aukštų, moderniai atrodančių statinių guotas, didžiuliai prekybos centrai "La Fayette", "Poligone". Naujosios statybos pasižymi stiliaus darna, neišsišauna ir nedarko miesto. Visas Antigonės mikrorajonas suplanuotas vieno architekto R.Bofillo, parinktos tos pačios išorės statybinės medžiagos, dera spalvos, tad modernumas čia švelniai pritampantis, nedirgina visuomenės.

Gyvos miesto aikštės

Toks įspūdis, kad Monpeljė aikštės ne šiaip pereinamos, vėliau jas paliekant vakaro tylai ir tuštumai. Jos apgyvendintos. Ne tik per šventes, festivalius, kurių čia netrūksta. Komedijos aikštėje (Place de la Comedie), pavadintoje teatro, kurį prieš daugelį metų nuniokojo gaisras, vardu, dabar įsikūrusi "Opera Comedie". Kiaušiniu pramintos aikštės centre - trijų damų skulptūra. Pasimatymų vieta. O visi pakraščiai užimti daugybės kavinių staliukų. Prie jų prisėdama ne vien kavos ar užkąsti, bet ir neskubant pabendrauti, į praeivių pusę atgręžtose kėdėse ramiai stebint aplinkinį gyvenimą. Nors aikštės pakraštyje nutįsę tramvajaus bėgiai, bet jie čia nekliudo. O nedundantys, nebrinksintys tramvajai Monpeljė visai sužavėjo. Jie greiti, tylūs, gražūs. Dvi linijos - mėlynoji, kur vagonai tamsiai mėlyni su baltomis kregždutėmis. Jokių reklamų jų išorėje. Geltonosios linijos tramvajaus vagonai išdažyti didžiulėmis ryškiomis raudonomis, geltonomis gėlėmis. Jie iš tolo matyti, griežtai laikomasi grafiko. O viduje elektronika - užrašai, nurodantys, kiek minučių liko iki artimosios ir tolimesnių stotelių. Ir aišku - švara. Visur ji tokia maloni - mieste, gatvėse, transporte, kad net graudu. Ir tai ne tik gero valymo nuopelnas, bet kitokia nei pas mus žmonių sąmonė. Jie nešiukšlina, gatvėse tik vėlai vakare, ten kur daugiausia susikemša jaunimo, atsiranda šiukšlių. Rytą vėl net siaurutės senamiesčio gatvelės nuplaunamos, švyti švara ir jaukumu. Nėra ir sienas bjaurojančių, nemokšiškų grafito piešinių.

Montpeljė pasistatydino modernų Kongresų ir Berliozo operos rūmą (Le Corum). Vien operos salėje čia yra per 2 tūkst. vietų, o konferencijų salėse - 6 tūkstančiai. Ten iš centrinės aikštės veda Šarlio de Golio alėja su platanų eilėmis, fontanais. Rytais čia prisiglaudžia turgelis su skaniais regiono sūriais, medumi, duona, vaisiais. Yra ir atvežtinių drabužių. Greta iki vėlumos marguoja gėlių turgelis.

Senamiesčio gatvelių vilionės

Monpeljė senamiestis nemažas. Įvairių šalių plūstantys turistai, šiaip svečiai, ne vasaros sezono metu laisvai randantys gerų viešbučių, gėrisi, jog kai kuriose gatvelėse galima išskėtus rankas į jų šonus įsiremti. Ir niekada nesi tikras, kur išvingiuosi ta gatvele, nes jos kartais smagiai kreivokos, kalnuotos. Patenki į bukinistų knygomis nuklotą ir kava kvepiančią aikštę arba nusileidęs aikteli pamatęs didingą XIV amžiaus Šv. Petro katedrą. Ji pati keistoka, nukirstais ar neužbaigtais bokštais, vadinta Gijemo pilimi, bet viduje jos gotika pritrenkiama. Tokie pat ir vitražai, kurių čia gausu.

Dar viena istorinė keistybė - tai visiškai tapatūs Paryžiaus Triumfo arkai Peiru vartai. Jie pastatyti 1691-1695 metais Liudviko XIV įgeidžiu. Pro juos išėjus - senąja Roma dvelkiantys vaizdai: ant kalvos stūkso kolonų rotonda, už jos - alėjos, baliustrada, nuo kurios atsiveria puikūs vaizdai į dalį miesto ir tolumoje mėlynuojančius kalnus. Erdvu, ramu, švaru.

Patogus žmonėms miestas

Apie žmones čia nuolat galvojama: kai sulyginamas tramvajaus stotelėje šaligatvio kraštas su vagono aukščiu, kai į visas mediatekas ar koncertų sales neįgaliojo vežimėlyje sėdintiesiems jokių problemų užriedėti nuožulnumomis. Mieste labai daug jaunimo, bet gerai matomi ir seni piliečiai. Jie neskleidžia iš antrų rankų pirktų drabužių kvapų, yra ramūs, orūs, kokybiškai atrodantys ir maloniai bendraujantys kavinėse ar aikštėse ant suoliukų. Saugumas, paslaugumas, tvarka - nepasaldintas žodžiais, bet ore tvyrantis įspūdis.

Mieste randi daug smagių dalykų, sukurtų pramogai ir kartu - patogumui. Pavyzdžiui, į geležinkelio stotį vedančios gatvės šaligatvyje prie palmių kamienų tarpais išdėstytos stūkso gal koks trisdešimt storo (matyt, nedūžtančio) stiklo kėdžių. Galima prisėsti poilsio. Bet prieš tai pasiskaitai užrašus ant jų. Tai surinktos žinios apie garsiausius pasaulio statinius - muziejus, istorines vertybes, archeologijos ar gamtos stebuklus: Šv. Sofijos soboras. Istambulas. Turkija. Nuo čia už 2 080 580 metrų. Arba: Sergejaus Paradžanovo muziejus. Jerevanas. Armėnija. 3 358 068 metrų. Ten randi ir Knoso rūmų Kretoje, Andrejaus Rubliovo palikimo Tretjakovo galerijoje Maskvoje nuorodą, Javos salos, Tibeto, Belgijos, Vokietijos, Ispanijos, Egipto, Sirijos, Irano, Italijos ir kitų šalių įžymybes. Gaila, mes dar, matyt, nenusipelnėme tokio užrašo stiklo kėdėje. Bet pati idėja šitaip skleisti kultūros informaciją pasirodė graži.

Moderni informacijos sklaida

Informuoti, auklėti, brandinti visuomenę, jos kultūrą - šiuo atžvilgiu Monpeljė nuveikiama daug. Suradau vienuolikos mediatekų, moderniai aprūpintų kompiuteriais, spauda, knygomis, vaizdo ir kino rinkiniais, sąrašą. Smagu, kad visos jos pavadintos įžymių kultūros žmonių vardais. Ir nebūtinai prancūziškais. Kelios bibliotekos ir bibliobusas (knygas vežiojantis autobusas). Mieste - operos ir muzikinis, trys kiti teatrai. Nacionalinis Mathilde Mognet choreografijos centras.

Muziejai, tarp kurių ir Farmacijos muziejus, daugybė meno galerijų, dažnai nedidelių, bet su eksponavimo vietomis ir komercija. Devyni baseinai. Sporto salės, ištisi jų kompleksai. Spalį Monpeljė priėmė tarptautinį kino festivalį, o lapkričio pabaigoje - vyno šventę ir tarptautines plaukimo varžybas. Panaršius po Monpeljė internetinius puslapius, informacija apie kultūros, turizmo, sporto naujienas - išsami. Stebina, kiek daug čia užsiėmimų skirta vaikams.

Imigrantų banga krašte

Neišvengiama, kelianti problemų didelė imigrantų banga krašte. Jų - ne tik studijuojančių, bet ir dirbančių, įvairiakalbių ir įvairiaspalvių čia tikrai gausu. Prancūzija, išsiugdžiusi išsilavinusią, intelektualią visuomenę, kaip ir gretimose šalyse, nebesusitvarko, kai reikia dirbti sunkų, nešvarų, neprestižinį darbą. Čia prireikia tų, kurie tokio darbo nori, pasitenkina mažesniu atlygiu. Bet emigrantai atsigabena šeimas, jos dar čia sparčiai pagausėja, įgydamos visas socialines teises. Ir dabar prancūzai svarsto - kaipgi tai keičia visuomenės struktūrą. Bet ne tik ją, o ir papročius, įpročius, tradicijas, bendravimo būdą. Dar, matyt, laukia daug nepageidaujamų pokyčių. Arba tokių, kurie įaugs, praturtins šalį, užsimirš, kad svetimi, ir taps savi. Su visais pliusais ir minusais. Ar ne tokia ir mūsų ateitis?

Iš lėktuvo žvelgiant žemėn, matant žalią ir baltą kalnų raukšlėmis aprėmintą Monpeljė, paskutinį kartą galima pamąstyti apie krašto grožį, puikų, malonų, kiek netipišką Pietų kraštui miestą. Ir kad ten yra F.X.Fabre'o muziejus, o jame - Lietuvos vardu žymėta siena su paveikslais, skolintais iš mūsų muziejų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"