TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuviški ženklai Australijoje

2007 09 05 0:00
Jauniausi lietuvaičiai šventėje "Pako Festa".
Autorės nuotrauka

Kontrastų ir paradoksų saulėtas ir tolimas kraštas po Pietų kryžiumi. Jo gyventojai save vadina "aussie" (liet. - "ozi"). Tai Australija, tapusi namais daugeliui mūsų pokario išeivijos, kuri ją priglaudusios šalies istorijoje įbrėžė ir lietuviškų ženklų.

Labiausiai Australijoje norėjau pamatyti Uluru, raudonąjį uolos masyvą kontinento viduryje, ir Sidnėjaus operos teatrą, tą pasaulinį architektūros šedevrą. Nepaisydami tokių nekaltų interesų, australai neskubėjo įsileisti į šalį. Ketini būti ilgiau kaip 3 mėnesius? Tada negana, jei turi pas ką, iš ko, nežadi dirbti ir pasilikti, svarbiausia, - ar nesergi tuberkulioze! Pasirodo, esame labai didelės rizikos susirgti TBC šalis, kaip ir Bangladešas, Kinija, Rusija ar Zimbabvė, nors mūsų kaimynai lenkai įtraukti bent jau į didelės rizikos šalių sąrašą, o Puerto Rikui iš viso pasisekė - tik į vidutinės rizikos. Todėl Tasmanijos imigracijos departamentui, tvarkančiam elektronines vizas, nė motais tavo paneigimai anketoje, - teks tikrintis. Ir tik Vilniuje, ir tik dviejose firmose.

Susikūrusi kaip kalėjimas

Kažin, ar šiandien australai kalbėtų angliškai, jei ne Džeimsas Kukas. Būtent jis vadovavo ekspedicijai į Taitį stebėti Veneros tranzito, po to apiplaukęs ir ištyrinėjęs Naująją Zelandiją, užuot patraukęs namo, dėl jam vienam težinomos priežasties pasuko laivą tolyn ir 1770 metais pasiekė rytinį Australijos krantą. Tas jo sprendimas nulėmė visą šalies istoriją. Ne Olandija, Portugalija ar Prancūzija, o Anglija gavo šansą apgyventi naująjį kontinentą. Po JAV nepriklausomybės paskelbimo, negalėdama ten siųsti savo kriminalinių nusikaltėlių, Anglija nusprendė tremti juos į Dž.Kuko atrastą žemę. Taip Australija tapo vienintele pasaulio valstybe, susikūrusia kaip kalėjimas. Bet jai pasisekė, kad jau pirmasis naujosios gyvenvietės gubernatorius tikėjo, jog saulėta šalis tinkama ne tik katorgininkams, joje gali suklestėti nauja nacija, kuria Didžioji Britanija didžiuotųsi.

Šiandien kalėjimai paversti muziejais, o lankytojai itin pamėgę naktinius turus, kai, sako, ima klaidžioti pasmerktųjų sielos. Pirmasis Tasmanijoje pastatytas kalėjimas stūkso pačiame sostinės Hobarto centre. Įsivaizduoti, kaip buvo galima įsisprausti ir aklinoje tamsoje ištūnoti ne valandas, o dienas karceryje, reikia lakios vaizduotės. Pagyvenusi gidė vedė visais katorgininkų kančių keliais, o egzekucijos vietoje užsinėrusi ant kaklo virvę įtikinamai paaiškino, kodėl bausmės vykdytojai turėjo būti tikri profesionalai, kad sklandžiai atliktų savo pareigą. Registracijos knygose kruopščiai surašyta kas, kiek ir už ką kalėjo: apiplėšė, pavogė vištą, norėjo nugvelbti duonos gabalą, bandė pasisavinti batus! Plečiantis miestui ir gausėjant kalinių, už 100 kilometrų buvo pastatytas naujas kalėjimas, garsusis Port Arturas, pasižymėjęs išskirtiniu žiaurumu. Kaip tik jame galų gale pradėtos kalėjimo reformos, jos vėliau pritaikytos ir metropolijoje.

Likimo ironija - būti tremtinių palikuonimi šiandien tapo madinga.

Lietuva - tėvynė, Australija - namai

Nors mūsų tautiečiams nebereikėjo lenkti Gerosios Vilties rago, jie ir šiandien mena arba iš tėvų pasakojimų girdėjo apie tą košmarišką kelionę per Viduržemio jūrą ir Indijos vandenyną, kai kamuojami ne tik tėvynės ilgesio, bet ir jūros ligos, audrų ir nežinios jie ilgas dienas buvo plukdomi iš priverstinių darbų stovyklų į juos sutikusį priimti tolimą kraštą. Pasklaidęs vadinamųjų dipukų stovyklose rašytus metraščius, nebesistebi, kodėl australai pirmiausia įsileido Baltijos šalių gyventojus. Be namų, be tėvynės, be artimųjų, gyvi tik viltimi grįžti į gimtinę, jie nepuolė apatijon, priešingai, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje tik atvykę iškart ėmėsi kurti normalią būtį - būrėsi į specialistų brigadas, remontavo, valė, statė, šiek tiek apsitvarkę organizavo mokymo klases, chorus, šokių kolektyvus. Ir rašė metraščius, kuriuose ne tik posmais išliedavo jausmus, bet ir kruopščiai registravo nuveiktus darbus, skelbė pabėgėlių judėjimo statistiką. Australijoje darė tą patį. Atlikę privalomą kelerių metų darbą pagal kontraktą Šiaurės teritorijos ar Viktorijos kasyklose, Tasmanijos miškų kirtavietėse, statybose ar tiesdami geležinkelius, jie pirkosi žemes ir statėsi namus, glaudėsi arčiau savų ir iškart būrėsi bendrai veiklai. "Mes buvome baisiai neturtingi, gyvenome pašiūrėse, nieko neturėjome", - vis kartojo Irena Narvydienė, kurią paauglystėje globojo net patys grafai Zubovai ir kurią karas užklupo studijuojančią Prahoje. "Būdavo, neturėdavome ko valgyti, - prisimena ir džilongiškis Kaja Starinskas, - mama liepdavo parnešti triušį. Tai buvo mūsų išsigelbėjimas - lakstė jų čia begalės, nereikėdavo nė į kiemą išeiti, nuo slenksčio pataikydavau." Šiandien lietuviai gyvena gražiuose išpuoselėtuose namuose, o tais varganais metais sudygę kultūriniai daigai nenunyko, anaiptol, lietuviška kultūrinė veikla - atgaiva jų širdžiai ir atradimai svetimtaučiams. Dėl to ne sykį teko girdėti: "Dėkui Australijai, kuri priglaudė, suteikė pastogę ir šansą naujam gyvenimui." Vyresnei kartai tapatybės svarstymus pakeitė laki frazė: "Lietuva - mūsų tėvynė, Australija - mūsų namai." Jaunajai kartai toks klausimas nebekyla: "Mes - australai", - sako jie. Sako lietuviškai.

Nepasimetę multikultūroje

Sunku įsivaizduoti, bet kai pokario metais pirmieji lietuviai pasiekė Australiją, visame kontinente tegyveno beveik 9 mln. žmonių. Šaliai žūtbūt reikėjo darbo jėgos, ypač jaunų stiprių vyrų. Šnabždėtasi, kad ne vien dėl darbo jėgos trūkumo. Juk ir karaliai kraują pamaišydavo. Patekę į Tasmaniją lietuvaičiai prisimena, kaip vietiniai paslapčia juos apžiūrinėjo, tyrinėjo, ar nesiskiria nuo jų pačių, - sala izoliuota, pasaulio pakraštys, svetimšaliai buvo neregėtas dalykas. Šiandien Australija atvėrusi duris ne tik ilgą laiką vyravusiai "baltajai imigracijai", bet ir "azijietiškai". Iš tikrųjų tikras babilonas šurmuliavo šiųmetėje šventėje "Paco Festa" Džilonge - ištaigingi drabužiai, nacionaliniai šokiai, dainos ir valgiai. Per tą tautų paradą lietuviai pasirodė ne iš kelmo spirti - tradiciškai sublizgėjo subtiliai margintais tautiniais kostiumais, gintariniais papuošalais ir choriniu dainavimu.

Kaip man sakė buvęs ilgametis miesto laikraščio redaktorius Darylas McLure'as, Džilongas - sparčiausiai augantis Viktorijos valstijos miestas. Įsikūręs vaizdingoje Corio įlankoje, per 75 km nutolęs nuo Melburno, jis pakeliui prie garsiųjų Dvylikos apaštalų, gamtos stichijų išskaptuotų pakrantės uolų; į Otway nacionalinį parką, kur aukštai pakabintais lieptais galima pasivaikščioti virš pirmapradžio miško; prie filmo išgarsintos mistinės Kabančios uolos, prie kurios kažkada paslaptingai dingo kelios gimnazistės. Vilnos muziejuje pamatysite viską, ką skaitėte apie avininkystę Colleen McCullough "Erškėčių paukščiuose". O kokia Australija sportiška šalis, supranti sužinojęs, kad vien aplink miestą su 200 tūkst. gyventojų įsikūrę daugiau kaip dvi dešimtys golfo klubų, pusšimtis futbolo ir krepšinio klubų, o netoli esantis Torquay paplūdimys - viso pasaulio banglentininkų Meka.

Stasiui Šutui sėkmingai plėtojamas verslas suteikia galimybę perkelti savo "dvarą" kur širdis geidžia, bet jam tik Džilongas - pasaulio bamba. Būtent čia jo vadovaujama nedidelė, bet aktyvi lietuvių bendruomenė surengė pastarąsias Australijos lietuvių dienas - kone savaitę trunkančią meno ir sporto šventę. Kartu vyksta ir Australijos lietuvių bendruomenės krašto tarybos suvažiavimas. Šiame tradiciškai kas dveji metai vykstančiame renginyje geriausiai atsiskleidžia visos šalies lietuvių įvairialypė veikla ir kūrybos galios. Galime būti ramūs - lietuviško potencialo užteks dar ilgai. Ne tik dėl iš aukščiau duotų prigimtinių gebėjimų ir metų metais ugdyto lietuvybės atsparumo, bet ir Australijos valdžios aktyviai remiamos multikultūrinės tradicijos.

Neskubrus ir sustyguotas lietuvių australiečių gyvenimas - be perdėto politikavimo, skundų ir pagiežos, paremtas tradicijomis ir kasdieniais ritualais. Netikėtumai neišmuša jų iš vėžių. Sakysim, džilongiškių choro vadovė Regina Pranauskienė, laimėjusi nemažą konkursą, tapo Viktorijos valstijos Velso vyrų choro dirigente. Žinoma, jie tuo didžiuojasi, visi lietuviai didžiuojasi, bet choras liko be vadovės. Tačiau neilgai, išsirinko iš savų Aldoną Scano, kurios muzikinio išprusimo pakanka, kad choras tęstų veiklą. Blogiau, kad džilongiškiai liko be savo sielų ganytojo, - veikliam ir energingam kunigui Egidijui Arnašiui persikėlus į Airiją, mišių lietuvių kalba jiems tenka klausytis tik išimtine proga, kai iš Melburno atvažiuoja kunigas Jonas Grigas.

Imponuoja išeivijos labdaringa veikla Lietuvoje ir parama bei užuojauta tautiečiams vietoje. Rūpestis dėl archyvų likimo ir lietuvybės ateities. Tai važiuojame ne vieną dešimtį kilometrų pas Bartašką, kuris pageidavo bendruomenei perduoti visą tvarkingai dokumentuotą dešimtmečiais filmuotą ir kauptą medžiagą. Tai pas minėtą I.Narvydienę apžiūrėti jai brangaus originalaus paveikslo, kurį ji pasišovusi dovanoti tik Lietuvių namams. Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris Sidnėjuje sakėsi taip pat ne vieną knygų siuntą jau nusiuntęs į Maironio literatūros muziejų Kaune. Tasmanijoje, Hobarto lietuvių bendruomenės pirmininke neseniai tapusi Rožė Vaičiulevičius pasakojo tėvų paliktas santaupas griežtai paskyrusi savo dviejų dukterų kelionei į senelių kraštą. Džiaugėsi, kad ta, anot jos, šventa misija įvykdyta. Abi mergaitės susikalba lietuviškai, bet skaityti, kaip ir daugeliui jaunosios kartos atstovų, sekasi sunkiai dėl skirtingos anglų kalbos fonetikos. Beje, pati Rožė puoselėja žydrą svajonę - pabandyti ūkininkauti Lietuvoje.

Sparčios globalizacijos ir komunikacijos laikais pasaulis mažėja. Dabar Australijos lietuviai dažniausiai aplanko tėvų žemę pro šalį važiuodami, - keliaudami aplink pasaulį ar Europą. Užtat daugelis jau dabar planuoja švęsti Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį Lietuvoje. Ruoškimės.

Neatrodo, kad Australijoje nutolai nuo gimtinės, - tai vietinė spauda plačiai pristato skaitytojams mūsų lakūną akrobatą Jurgį Kairį, dalyvaujantį tarptautinėje aviacijos šventėje Avalone, kuris įsiterpęs tarp Melburno ir Džilongo, tai brolis Astijus atvykęs iš Lietuvos laimina parapijiečius lietuviškai...

Šalies simboliai

Australija - gamtininkų rojus, padalytas į šimtus unikalių draustinių, akylai saugomų rezervatų su tik tam kraštui būdinga flora ir fauna, banginių ar mažiausių pasaulyje pingvinų stebėjimo zonas. Sportininkų rojus, kur iš ryto galima slidėmis leistis nuo kalnų, o vakare galynėtis su lūžtančiomis bangomis. Keliautojų šalis, kurioje yra šimtai turistinių maršrutų ir kelių pėstiesiems ir ratuotiesiems. Poilsiautojų rojus, kur šimtai kilometrų auksinių pakrančių ir amžina vasara.

Neišeina užsiminus apie Australiją nepaminėti kengūrų, apie kurias įspėja kelio ženklai ir kurios itin pamėgusios golfo laukus; koalų, kurios priverstos miegoti po 20 valandų, nes turi sukaupti energijos ilgai kramtyti šiurkščius eukaliptų lapus. Eukaliptų priskaičiuojama per 600 rūšių, jiems dažnai siaučiantys gaisrai tik padeda - pelenuose išsilaiko ir plinta jų sėklos, o statyti automobilius po eukaliptais pavojinga, nes jie be vėjo numeta šakas, kurios vandenyje skęsta kaip akmenys. Iš Australijos negrįžtama be aborigenų bumerango, pučiamojo instrumento didžeridu ar per pastaruosius du dešimtmečius itin išpopuliarėjusio aborigenų tapybos meno pavyzdžių. Pačius aborigenus greičiausiai gali pamatyti aborigenų kultūros ir amatų centruose, kurie įsikūrę miestuose ir prie svarbesnių turistinių objektų. Vėlgi paradoksas - šiandien naudinga turėti aborigenų kraujo, nes valstybė, tarsi atpirkdama istorijos klaidas, teikia jiems įvairių lengvatų ir privilegijų. Viena jų - nemokamas mokslas. Gal dėl to, sako, pasitaiko net šviesiaplaukių mėlynakių studentų aborigenų.

Vis dėlto žinomiausias Australijos prekės ženklas - Uluru, raudono smiltainio kalnas, esantis pačioje žemyno širdyje Kata Tjuta nacionaliniame parke, ne taip seniai atgavęs savo pirmykštį pavadinimą. Turistus ypač traukia užburiantis spalvų žaismas per saulėtekį ir saulėlydį. Ne vienas bando užsiropšti į jo viršūnę, nors informacijos centruose ir net viešbučių kambariuose paliktos anketos su klausimu, ar ketini lipti į kalną, ir perduodamas aborigenų prašymas to nedaryti, nes tai tas pat, kaip užlipti ant Paryžiaus Dievo Motinos katedros altoriaus. Kam nebūtina išbandyti savo ištvermės tokiu būdu, eina 9 kilometrus aplink. Įstabiausių formų uolos kontūrai dangaus fone ir atskilę rieduliai apačioje, šventi šaltiniai ir piešiniai urvuose. Įspūdinga. Dar nuostabiau, kai sužinai, kad Uluru - po žeme kilometrus besitęsiančio uolyno mažas kauburėlis, išlindęs iš žemės.

Antras svarbiausias Australijos simbolis - Sidnėjaus operos teatro pastatas, pripažintas vienu žymiausių XX amžiaus statinių. Apsuptos vandens jo "burės" tarsi plaukia, iš kurios pusės bežvelgtum. Jis išgarsino miestą ir patį autorių daną Jorną Utzoną. Kurdamas projektą architektas mąstė apie gotikinę bažnyčią, kuri tarsi gyva, atsinaujinanti, besimainanti nuo saulės, debesų ir apšvietimo. Ir jam pavyko. Artinantis prie pastato įspūdis netgi stiprėja, nes imi įžvelgti preciziškai suderintas "bures" dengiančių segmentų linijas ir atspalvius, vaizdą regi tarsi grafikos piešinį. Laimėjęs tarptautinį konkursą, architektas apgalvojo visas išorės ir interjero detales iki smulkmenų, bet per statybas kilus nesutarimams dėl finansų ir meninės raiškos interpretacijų, jo ir australų keliai išsiskyrė. J.Utzonas davė žodį niekada nebekelti kojos į Australijos žemę ir žodį tesėjo. Gal dėl to teatro interjeras nuvilia - asketiškas ir nuobodus. Šiuo metu rengiamasi didelei teatro rekonstrukcijai, žadama, kad viskas bus "pagal J.Utzoną". Pats architektas dėl garbaus amžiaus - jam jau 89 metai - nebegali atvykti, derybos vyksta tarpininkaujant jo sūnui. Teatre specialiai įrengtas "J.Utzono kambarys", kuriame įgyvendintos architekto sumanytos interjero idėjos jau dabar vilioja ateityje sugrįžti į Sidnėjų.

Negi viskas taip puiku "aussie" šalyje? Toli gražu. Per nacionalinį kanalą rodoma Salmos Hajek prodiusuota serialo "Bjaurusis ančiukas" amerikietiška versija pasirodė dar banalesnė negu rusų, o dėl žiūrimumo rekordus siekiančio australiečių šokių dešimtuko ar spėlionių dėl lagamino su pinigais taip toli vykti neverta. Ir dėl Pietų kryžiaus - man jis pasirodė visai neįspūdingas. Nepalyginsi su Grįžulo Ratais.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"