TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuviškumo mokykla

2014 05 12 6:00
Asmeninio albumo nuotraukos

Kraštotyrininkė, etnografė, tautodailininkė, mokytoja, iš garsios muzikų Dvarionų giminės kilusi Eglė Dvarionaitė-Vindašienė – puiki pašnekovė bet kokiam žmogui. Atvira, energinga moteris apie tai, kaip pati ir jos aplinkos žmonės žengė šalies nepriklausomybės keliu, gali pasakoti valandų valandas. „Dar ne viską spėjau sužinoti“, - neabejoja pokalbininkė, pasiryžusi ir toliau eiti pasirinktu tautiškumo keliu.

- Prisiminkite savo kūrybinio kelio pradžią. Nuo ko viskas prasidėjo?

- Į senosios lietuvių kultūros verpetą įsisukau 1981 metais, besimokydama Šiaulių pedagoginiame institute, kur įkūrėme etnografinį ansamblį, kuriam vadovavo Aldona Kavaliauskienė. Kai pirmą kartą rengėme Rasų šventę, atvažiavo seni vilkai Algirdas Svidinskas, Rimantas Braziulis, Klaudijus Driskius, Valdas Rutkūnas. Vyrai buvo ką tik baigę mokslus, dainavo „visiukų“ (Vilniaus inžinerinio statybos instituto, dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas) etnografiniame ansamblyje. Tąkart jie mums rodė švenčių skaidres, mokė mus, pirmakursius, autentiškų dainų, apeigų – fantastiška. Buvau kaip devintame danguje, pajutau, kad tai yra taip tikra, taip stipriai teka, kad patikėjau viskuo, ką jie kalba. Su bendraminčiais pradėjome organizuoti kraštotyrines ekspedicijas, rinkome liaudies dainas, tautosaką, rengėme vakarones. Pradėjau dainuoti, kankliuoti, karpyti, atradau Romuvos stovyklas, kuriose išmokau austi juostas, rišti sodus. 1990 metais įstojau į liaudies meistrų gretas. Visa savo esybe panirau į baltiškosios kultūros „jūrias marias“, ieškau atsakymų iki šiol: Kas mes esame? Kokios mūsų šaknys? Kur einame?

Kai grįžau į Kauną 1986 metais, tėvų pažįstamas Mintautas Pečiulis pakvietė į Mokytojų namų etnografinį ansamblį ir tarstelėjo: ,,Mums reikia naujų dainų, mokyk.“ Dirbau Kauno 22-oje vidurinėje mokykloje pradinių klasių ir muzikos mokytoja, subūriau mokytojus, kurie nori dainuoti, įkūriau vaikų ir jaunimo folkloro grupę. Mano mokinukai buvo vadinami piemenėlių klase. Atgavus Nepriklausomybę, mes pirmieji iš vaikų folkloro ansamblių jau 1992 metais atstovavome Lietuvai tarptautiniuose festivaliuose Latvijoje, Estijoje.

- Ar tuo metu, kai rinkotės gyvenimo kryptį, Jums įtakos turėjo tautiškumas?

- Nemanau, kad tai suvokiau sąmoningai, bet tai lyg ir užkoduota mūsų gyvenimuose. Nuo lopšio mane lydi liaudies daina. Kai ieškojau savo profesijos, negalėjau savęs tapatinti tik su viena sritimi, pavyzdžiui, muzika ar lietuvių kalba, norėjau visko: gamtos, istorijos, režisūros, žurnalistikos, net kaligrafijos. Tiesiog tuo metu man atrodė, kad nėra mūsų plačiojoje šalyje tokio darbo, kuris man tiktų. Bet esu labai laiminga, kad gyvenau istorinio virsmo laiku. Kai prasidėjo atšilimas, atradau, kaip tąkart vadinome, pasipriešinimo judėjimą. Sąjūdis mane įkvėpė, užaugino man sparnus.

Dažnai manęs klausia: ,,Esi asfalto vaikas, kaip tu įsisukai į etninę kultūrą?“. O kas sakė, kad ji yra tik kaime? Taip, neaudžiu drobių staklėse, nekepu duonos krosnyje, nekraunu kraičio skrynios. Tačiau yra nenusakomas jausmas, kai savo krikštavaikiui kloju mamos brolio Stasio lino rankšluostį, kai per Rasas apsigaubiu bobunytės Domicelės vilnone skara, kai Senuosiuose Trakuose dieduko Kazimiero trobelėje degioju tikro vaško žvakigalius, kai visa mūsų šeima susėda prie apvalaus didelio ąžuolinio stalo ir turavoja tik sau, ne scenai. Tai ir yra tas tikrasis tiesioginis ryšys su tauta, šventas buvimas kartu, bendrystė su žmogumi, harmonija su gamta, darna su daina. Lietuvio tikroji prigimtis.

Mano tėvai, būsimi inžinieriai, susitiko Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) akademiniame chore „Jaunystė“. Mama iš pelkių, kaip ji sako, o tėvelis miestietis. Buvome visiškai apolitiški, mūsų šeimoje buvo puoselėjama tik daina ir muzika. Tėveliai dainavo chore, buvo pasinėrę į jo gyvenimą: koncertai, repeticijos, dainų šventės, stovyklos. Toji didžioji choro šeima ir jo tradicijos mums su broliu Džiugu buvo didelis džiaugsmas ir pirmoji lietuviškumo mokykla. Liaudies daina mums atėjo su motinos pienu (Eglė uždainavo „Tik tu tik tu viena, širdis tavim pilna, dainuoju vien tik tau, kai tave pamatau...“ – aut.).

- Kokius ryškiausius su tuo susijusius įvykius prisimenate?

- Mes gyvenome ramioje Žaliakalnio gatvelėje netoli Ąžuolyno, todėl tas parkas man buvo ir yra tikra šventoji giria. Kasmet tėvelis vesdavo į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją, dažnai užsukdavome į zoologijos sodą, Dainų slėnį – man tai geriausios tautiškumo pamokos. Mūsų namuose rasdavau pageltusių įdomių knygelių, jos buvo kitokios, dvelkė šiluma ir paslaptimi. ,,Tik nenešk į mokyklą“, – draudė tėvelis. Jos kažkaip dingdavo lentynose ir vėl išlįsdavo į dienos šviesą. O radusi sekcijoje paslėptus Vydūno leidinius tąkart nesupratau, kokia tai vertybė. Girdėjau kalbant apie kažkokią „geltonąją literatūrą“, kurios negalima išnešti iš namų ir, neduokdie, prasitarti kiemo vaikams. Vytės Nemunėlio ,,Rudnosiuką“, Maironio „Jūratę ir Kastytį“, Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę“ mokėjau mintinai. Tūkstančius kartų perversdavau Kazio Šimonio atvirukus, M.K.Čiurlionio reprodukcijas, negalėdavau atplėšti akių nuo Nikolajaus Rericho paveikslų, Domicelės Tarabildienės iliustracijų, su kuriomis šiuose namuose pokaryje augo ir ankstesnioji karta – tėvelis su vyresniąja seserimi Lilija.

Karo metu mano močiutė Regina Dvarionaitė apsigyveno Kaune, Lietuvių gatvėje, name, kur jau gyveno jos sesuo operos solistė ir režisierė Julija Dvarionaitė-Montvydienė. Tarpukariu čia virė tikrai įdomus gyvenimas, namo sienos tiesiog prisigėrę tų garsų, kvapų, minčių. Jau vėliau, kai močiutę aplankydavau Vilniuje, ji galėdavo valandų valandas pasakoti apie Liepoją, savo jaunystę ir didžiąją šeimyną iš Ludwigstrasse gatvės, ir būtinai atversdavo odinį albumą. Rodydavo nuotraukas su Baliu Sruoga, poniomis Tubeliene, Smetoniene, pasakojo apie laisvalaikio praleidimą Kulautuvos vilose, iškylose, ypač apie savo darbą Britanijos pasiuntinybėje, bet niekados neakcentavo Lietuvos nepriklausomybės. Manau, kad tarybiniais laikais vengdavo garsiai apie tai kalbėti. Tik vėliau supratau, kokios nepaprastos istorijos tuose albumuose. Labai knietėjo daugiau sužinoti, bet nespėjau. Močiutė iškeliavo anapilin netrukus po Sausio 13-osios įvykių, tačiau suspėjusi pasidžiaugti Lietuvos Nepriklausomybe – jai tai buvo be galo svarbu.

Pamenu, kai Santakoje vyko Joninės, berods 1970-aisiais, susirinko, man tada atrodė, visas Kaunas. Įspūdis įsirėžė neišdildomai: degantys vainikėliai tamsioje Neryje ir jūra žmonių, kurie vieni su kitais sveikinasi. ,,Mergaite, kaip tavo vardas?“, – klausia moteriškutė skaidriu balseliu ir tiesia man ranką. Kai nutolo, tėvelis tarė: ,,Čia buvo Beatričė Grincevičiūtė, ji akla“. Aš negalėjau patikėti, kad ji nemato. Nuo tada sekiau visus dainininkės kelio vingius, mat ji buvo močiutės gera pažįstama ir dėdės Balio bičiulė. Ji turėjo didelę Dievo dovaną – jausti dainą, mylėti pasaulį. Ji buvo viena iš tyliųjų pavyzdžių. Kai išgirstu jos atliekamą Balio Dvariono „Žvaigždutę“, apsipilu ašaromis, užlieja pasididžiavimas sava tauta ir jos žmonėmis. Jos yra mūsų krašto kraujas, gyvastis, lyg mantros. Pačioje pirmoje savo autorinėje karpinių parodoje prieš trisdešimt metų radau įrašą atsiliepimų knygoje: „Liaudies daina apsivilkusi eini...“. Tikra teisybė.

Kai lankiau J.Jablonskio mokyklą, Antanu Smetona nesidomėjau, bet važiuodami sunkvežimiu į kolūkio laukus linksmai traukdavome:

Geltona žalia ir raudona - tai mūsų laisvės vėliava,

sugrįš iš užsienio Smetona ir vėl bus laisva Lietuva.

Ne ne, laisvės nėra, ji pražuvo pernai Kaune,

O ne ne, laisvės nėra – tarė Kalanta.

Buvo toks Povilo Mataičio vadovaujamas klojimo teatras Rumšiškėse, kuris man parodė tikrąjį folklorą. Tuomet suvirpino mano stygas, išgirdau mūsų kultūros lobį, ne tik užstalės liaudies dainas ir romansus. Jame dainavo Veronika Janulevičiūtė-Povilionienė, kuri vėliau žadins tautą mitinguose.

- O kokį vaidmenį formuojant pasaulėžiūros suvaidino Dvarionų giminė, iš kurios esate kilusi?

- Manau, kad esu gavusi „bacilą“ iš anų laikų, kai dar močiutė Regina gyveno Kaune, o gretimame bute jos sesuo Julija, pirmoji Lietuvos Rericho draugijos pirmininkė (apie tai enciklopedijos nutyli), prieškaryje ir pokaryje rengė gyvosios etikos skaitymus, teosofijos pasekėjų susirinkimus. Sakyčiau, jokios tautinės kultūros. Tačiau namuose nuolat skambėjo muzika, buvo didelė pagarba šeimai, dainai, menui. Bucinka, kaip vadina mūsų giminė, bedravo su Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, Adomu Galdiku, Liudu Truikiu ir Marijona Rakauskaite, Domicele ir Petru Tarabildomis, Adele Galauniene, valstybės teatro solistais, rašytojais, dailininkais, kompozitoriais, kitais to meto šviesuoliais. Vaižgantas yra pasakęs: „Kai aš numirsiu, pakvieskite Julytę, kad man padainuotų“.

Mano pirmoji mokytoja buvo mano močiutė. Ji buvo labai paprasta ir tuo pačiu nepaprasta. Aukštos kultūros žmogus, dvasinga, tačiau niekuomet to nedemonstruodavo ir nemoralizuodavo kitų, buvo nuostabus pavyzdys – inteligencijos, grožio, tolerancijos, aukštos moralės ir supratimo. Ji visus mylėjo ir buvo visų aplinkinių mylima. Pasaulėvoka, kaip anuomet ir šiandien suprantu, skiriasi, bet esmingasis žmogaus pradas yra amžinas, tik randame save patį įvairiais būdais, keliaudami skirtingais keliais. Netgi visos skaudžios pamokos – tai tik aukštesniojo laiptelio pasiekimai. Tiek Nikolajaus Rericho, tiek Ramana Maharišio atvaizdai močiutės kambarėlyje ir jų mokymai, girdėti anuomet iš jos lūpų, tebeveda mane Dievop. Atradusi Vydūną, nukeliavau iki Indijos, o iš ten pasiekiau Lietuvos kaimą ir pasinėriau dar giliau baltų kultūron. Mūsų giminės garsios asmenybės – Balys, jo dukra Aldona, dukterėčios Margarita Dvarionaitė ar Rima Mikėnaitė – man didelės įtakos neturėjo. Močiutę jie aplankydavo retai, o ir susitikdavome tik koncertuose. Jau daug vėliau, kai pasirinkau muzikos mokytojos specialybę, pradėjau ieškoti tetų ir dėdžių bendrystės, norėjau suprasti, kodėl man tai svarbu. Netapau profesionalė, bet nuolat gyvenu su liaudies daina, kaip kraštotyrininkė pradėjau užrašinėti atsiminimus, rinkti šeimos istorijos nuotrupas. Esu lyg šeimos metraštininkė, sudėliojau giminės genealogijos medį. Ypač daug bendrauju su teta Lilija Talmantiene ir dėde Jurgiu Dvarionu. Stengiuosi įsiminti ir užrašyti pasakojimus apie savo prosenelį Dominyką, Mosėdžio vargonininką, baigusį Rusijos imperijoje muzikos instrumentų amatų mokyklą, jo žmoną Barborą Kniukštaitę iš Kartenos, ketinusią visą savo gyvenimą praleisti vienuolyne, bet pasišventusią šeimai, apie pirmuosius tris jų sūnus Bronislovą, Julijoną ir Kazimierą, gimusius Simferopolyje. Kai Barbora ėmė lauktis ketvirtojo vaiko, juodu grįžo arčiau gimtinės, apsigyveno Ylakiuose. Ylakiai – ypatinga vieta, patikėkit, ne tik dėlto, kad ir mano vyro giminės šaknys čia, ir kasmet vasarojame šimtametėje Vindašių sodyboje. 1893 metais čia pasauliui balselį parodė Julytė, vienintelė iš dvylikos Dvarionų vaikų, gimusi Lietuvoje. Kiti aštuoni pametinukai, tarpe jų ir mano močiutė, jau gimė Liepojoje. Šis uostas visada buvo jiems didžiausias traukos taškas, kur bebūtų, jie per Kalėdas susitikdavo tėvų namuose. Dabar aišku, iš kur patriotiškumas: šeima meldėsi katalikų bažnyčioje, paaugę vaikai giedojo Stasio Šimkaus suburtame lietuvių chore. Tiesa, tai teko daryti tik pasislėpus už užuolaidų, nes rusų gimnazijos direktorė pagrasino išmesianti iš mokyklos, jei jos mokiniai bus pastebėti dainuojantys lietuvių chore... Apie Dvarionų šeimą ir kiekvieną vaiką galėčiau pasakoti be sustojimo. Tai būtų storoka knyga. Kiekvienas jų yra nepaprasta asmenybė, o kur dar jų vaikai ir anūkai. Jau mūsų yra šešios kartos... Visa dinastija.

- Atgimimo įvykiai Jūsų šeimoje negalėjo praslysti nepastebėti...

- Atgimimas Lietuvoje žadino ne tik mano kūną, mintis, sielą, bet leido augti, skleistis, bręsti dvasiškai. 1987 metais su žygeiviais, etnografais, istorikais keliavome Vytauto Didžiojo keliais iki Juodosios jūros, nakvojome vienuolynuose, restauratorių dirbtuvėse, aplankėme Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis Nesvyžiuje, Gardine, Lucke. Neišdildoma piligrimų kelionė! Tiek šilumos, meilės, vienybės, patriotiškumo dar nebuvau patyrusi. Tąkart pirmą kartą giedojau Antano Baranausko ,,Giedu dainelę“, pirmą kartą pajutau piliakalnio galybę, išgirdau akmens istorinę sakmę, pamačiau Tėvynės ilgesį krivio veide. Supratau, iš kurio šaltinio atsigauname. „Dar ilgas kelias laukia savęs link, pilnas kančios, skaistos, nušvitimo...“

Jau tą patį rudenį su lietuvių kalbos mokytoja Genute Kuckailiene pradėjome organizuoti Kauno mokytojų namuose netradicines lietuvių kalbos, papročių ir istorijos pamokėles vaikams. Direktorius Alvydas Bakutis entuziastingai pritarė, taip įkūrėme dar niekur negirdėtą Penktadieninę mokyklą, kurioje Lietuvos istoriją dėstė Algirdas Patackas, lietuvių liaudies žaidimus, dainas ir tautosaką – aš, lietuvių liaudies šokius – Stefanija Levickaitė-Kazlauskienė, liaudies meną – Daina Kamarauskienė.

Kai Sovietų Sąjungoje „perestroika“ įgavo pagreitį, įkūrėme Kauno mokytojų Sąjūdį. Mokytojų namai tapo savišvietos būrelių buveinė, čia rinkosi blaivybės puoselėtojai, mokytojai poetai, mokytojai novatoriai, Žemaičių, Vilnijos krašto, Knygos mylėtojų, Vydūno, Ethos draugijos. Tai neformalaus suaugusiųjų švietimo užuomazga, kai žmonės susiburia pagal pomėgius, mokosi bei dalijasi vieni su kitais. Yra toks išsireiškimas - ,,žolės šaknų judėjimas“. Jau tik vėliau sužinosime ir patys savo akimis pamatysime, kad panašūs rateliai steigėsi ir kaimyninėse šalyse, o daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė iš Židikų ir daugiau kaip prieš šimtą metų poetas ir dvasininkas Nikolajus Frederikas Severinas Grundtvigas iš Danijos kūrė vadinamąsias liaudies mokyklas.

Tokią viziją įsivaizdavau ir aš – sukurti Lietuvoje gyvą tautinę – liaudies – mokyklą, kurioje galima laisvai kvėpuoti ir jaustis saugiai, kaip pas mamą, kurioje visos kartos viena kitą mokytų ir perduotų tikėjimą, papročius, gyvenimo būdą, tapatybę, tikrąsias tautos vertybes. Tai būtų pati tikriausia Žinyčia.

Kai pirmą kartą Kaune kėlėme trispalvę ir atidenėme atstatytą Juozo Zikaro Laisvės paminklą, aš jau tikrai buvau pasiruošusi ir žinojau, kokią neįkainojamą dovaną iškovojame, ir negalvojau, kad visa tai galime prarasti ar suteršti. Dieve švenčiausias, dar nebuvau regėjusi tokių laimingų bebaimių būtybių. Žmonių spalvota minia, nėr kur kojos pastatyti, vieninga jūra. Buvo tokia neapsakoma atmosfera, kad atrodė, esu pakilusi virš žemės dvidešimt centimetrų. Čia suplaukė visa Lietuva, iš Vilniaus atvyko vyro teta Liucija Brazdilienė, specialiai tai progai pasisiuvusi tautinius rūbus. Va, tokia tai tikroji tautos šventė, be prievartos ir išskaičiavimų. Meilės puota.

Taigi, mano tapatumą ir patriotiškumą dar iki Kovo 11-osios paskelbimo lipdė folkloro judėjimas, kelionės nuo Karaliaučiaus iki Juodosios jūros ir, be abejonės, Sąjūdžio sekmadieninė lietuvių kultūros mokykla - tai ryškiausi ir švenčiausi kelio etapai laisvės link.

- Ką jums tuo metu reiškė tai, kas vyko valstybėje?

- Tuos tautiškumo elementus galima atrasti ir knygose, meno albumuose, bet reikia juos būtinai ir patirti, išgyventi savo kailiu. Matyt, tai ateina palaipsniui. Iš pradžių apie tai net negalvoji, o šiandien jau galiu ramiai sakyti: man tikrai labai daug reiškia, kad gyvenu Lietuvoje, kad esu šios valstybės pilietė ir tikrai dalyvauju jos kūrime. Man ne tas pats, kokioje visuomenėje gyvenu. Kai atsivėrė sienos, lyg koks džinas išsiveržė ir iš širdies, atsirado daugiau galimybių veikti, kalbėti, nebijoti. Aš labai klausau savo vidinio balso ir dar juo nenusivyliau. Kai man buvo šešeri metai, tikėjau angelais, raganomis, bet suaugusieji porino, kad jų nėra. Tuomet užplūdo keistas jausmas: žinau kad yra, o iš tikrųjų nėra, visai pasimečiau. Kaip čia gali būti? Šiandien jau galiu drąsiai teigti, kad ir regėtojos, ir žiniuonės, ir vydragos, ir vydėtojos, ir moterys aiškiaregės egzistuoja. Mes visi turime tokių išgyvenimų, kai pasaulis apvirsta, ir esame nusivylę, bet vėliau paaiškėja, kad taip ir turėjo būti. Visa tai sužinojau Sąjūdžio sekmadieninėje lietuvių kultūros mokykloje.

- Sekmadieninė mokykla - fenomenas, kokio prieš tai Lietuvoje nėra buvę?

- 1989 metais Mokytojų namuose organizavome Vasario 16-osios šventę, po renginio prie manęs prieina Kauno Sąjūdžio atstovai Raimundas Bartusevičius ir Nijolė Birgėlienė ir pakviečia dirbti su vaikais Sekmadieninėje mokykloje. Nepamenu joje nei pirmojo, nei paskutiniojo užsiėmimo – atrodė, kad šis darbas buvo man skirtas, tiesiog gyvenau ir mokiausi kartu su vaikeliais ir jų tėveliais, su jų seneliais. Aleksandras Žarskus porino gyvenimo išmintį suaugusiems, o aš tuo metu čiulbėjau su jų atžalėlėmis. Palaipsniui atsirado tikybos pamokos, rankdarbiai, šventės, pradėjau rengti platesnei miesto bendruomenei Užgavėnes, vaikų Velykas, mokyklose Advento vakarus, ypač didelio susidomėjimo susilaukė mano inicijuota Kauno miesto puošimo akcija ,,Laimina miestą angelai“ – kvietėme žmones Advento metu namų languose, parduotuvių vitrinose kabinti balto popieriaus angelus, mokiau gaminti savo rankų darbo eglutės žaisliukus. Tai tęsiasi ir šiandien. Šiuo metu dirbu Kauno tautinės kultūros centre, vedu karpinių būrelį vaikams, rengiu mokymus suaugusiems.

- Tai turėjo įtakos Jūsų kūrybiniam keliui?

- Nesureikšminu savo indėlio į naujos reformuotos mokyklos kūrimą. Sukausi pačiame judėjimo centre, dariau tai, ką vidus diktavo. Buvome ten, kur turėjome būti, negalvodami, kad keičiame savo krašto istoriją. Buvo didelis poreikis keistis pačiam, atsirado baltiškosios savimonės ilgesys, begalinis troškulys ir alkis, tačiau mokyklose dar niekas nekalbėjo apie lietuvių mitologiją, nedainavo Liudo Rėzos dainų, neskaitė Adolfo Šapokos Lietuvos istorijos, nekabino nei šiaudinių sodų palubėse, nei popierinių „firankucių“ languose. Todėl labai dėsningai atsirado vietos, kur būrėsi bendraminčiai, siekiantys atrasti seniai užmirštas tiesas.

Lietuvoje labai greitai plito laisvas žodis. Mane tiesiog sukrėtė išgirsta A.Patacko ir A.Žarskaus virsmų teorija. Sąjūdžio priešaušryje rinkdavomės klausyti jų paskaitų privačiuose butuose, Kauno Politechnikos instituto pirmuose rūmuose, Fizikinių techninių problemų institute. Buvo ruošiama nauja mokytojų karta, lankėme daraktorių etikos kursus, net sąrašus sudarinėjome. ,,Jūs reikalingi Lietuvai,“ - sakė Algirdas. Tuomet pamaniau, jei sueitume į vieną mokyklą, kaip lengva būtų kurti naują švietimo sistemą, greičiau išrautume piktžoles, iškuoptume mokyklas, svarbiausia – pasitikėjimas ir žiūrėjimas viena kryptimi. A.Patackas samprotavo: ,,Piktžolės vėl atželia. Reikia statyti nauja mokyklą, o ne mėtyti plytas ir šiukšles per langus. Palikime seną mūrą, jis savaime subyrės“.

Kauno Sąjūdžio Sekmadieninė mokykla atvėrė duris 1988 metais, pirmąjį spalio sekmadienį, ją laikinai priglaudė Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakulteto dekanas Algirdas Šalčius, Muitinės gatvėje, šalia Liuteronų bažnyčios. Tūkstančiai žmonių suplaukdavo išgirsti laisvo žodžio apie senąjį lietuvių tikėjimą, baltų kilmę ir pasaulėjautą, kalendorinius ir šeimos papročius. Tai buvo šventovė, kurioje visi tilpo. Jokios valdžios, jokių nuleistų programų, jokių ataskaitų – viskas tobulai vyksta savaime. Ir kaip aš čia patekau?

Šitoje Mokykloje buvo galima ,,prisipilti kuro“, užpildyti spragas ir gauti tokių dalykų, kurių švietimo ir kultūros įstaigose dar nebuvo arba buvo tik nedrąsiai kalbami pašnibždomis. Dirbome savavanoriškai, o tai ir buvo mūsų stūmoklis, kuris teikia didelę palaimą. Turėjome viltį kada nors įkurti tautinę mokyklą su vientisomis etnokultūros programomis, integruotomis į visus bendrojo lavinimo dalykus. Tokia buvo ir šviesuolės dr. Meilės Lukšienės vizija.

- Papasakokite apie tautinės mokyklos pradžią.

- Kai 1990 metais Lietuva atgavo Nepriklausomybę, buvo nepaprastai didelis pakilimas. Lengviau atsikvėpėme, dar stipriau pasiryžome kovoti už tikrus tautinės mokyklos pamatus, užsidegė, rodėsi, žalia šviesa visose institucijose. Buvau aktyvi švietimo reformos šalininkė, todėl buvau pakviesta į pirmosios vyriausybės Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertų grupę. Turėjau laimę penkerius metus dirbti M.Lukšienės švietėjų novatorių komandoje, dalyvavau rengiant naujus vadovėlius pradžios mokykloms, žinojau visas ministerijos nuostatas ir gaires. Iš tikrųjų buvo labai palankus vėjas, tik kažkodėl mokyklose liko stagnacija, baimė, labai vangiai viskas judėjo į priekį. Todėl pedagogams ir tėvams organizavome seminarus, kur mokėmės demokratijos pagrindų. Kaune oficialiai pradėjome sukti vadinamas studijų grupeles, prie Švietimo skyriaus įkūrėme žmogiškųjų vertybių ugdymo ratelius, humanistinės krypties būrelius, Rudolfo Steinerio švietimo centrą, etnokultūros centrą. Manėme, kad reikia pirmiausia paruošti mokytojus, kurie dirbs naujoje nepriklausomoje mokykloje, o tada ateis vaikai, kurie čia bus saugūs, natūraliai skleisis ir perims protėvių išmintį. Su Švietimo skyriaus palaiminimu Sekmadieninėje mokykloje A.Žarskus vedė Šeimos etikos ir baltų kultūros kursus mokytojams, net pažymėjimai buvo... O man jau vėliau, 1994 metais, leido atidaryti etnokultūros klasę prie Kauno Senamiesčio pradinės mokyklos, pamokos vykdavo kasdien rytais vaikų dailės mokyklos patalpose, Šv. Gertrūdos gatvėje, Sekmadieninės mokyklos karpinių būrelis taip pat čia persikėlė ir vykdavo trečiadieniais.

Dėjome labai daug pastangų, kad turėtume nuolatinę vietą, kur galėtume įkurti ir saugoti savo tautos ugnį. Troškome turėti tautos namus, apie kuriuos svajojo M.K.Čiurlionis. Pradėjome minti miesto valdžios koridorius. Pirmoji miesto taryba ir valdyba (meru tuomet buvo Vidmantas Adomonis) buvo pasiryžusios nuversti kalnus, keisti seną tvarką, kurti naują gyvenimą, todėl mūsų mokykla tuoj pat buvo užregistruota Kauno lietuvių tautinės kultūros centro vardu. Atrodė, jog gauti pastatą yra labai svarbu, patikėjome valdžios pažadais ir laukėme. Sekmadieninėje mokykloje lankytojai jau nebetilpo auditorijoje, teko paskaitas skaidyti keliais srautais, kvietėme daugiau lektorių. Paskaitas įrašinėjo, ypač brangūs įrašai tapo po Sausio 13-osios įvykių, darbas dar labiau suaktyvėjo, pradėjome leisti almanachą ,,Vydija“ (1991-1999 m.), platinome spaudą ir įrašus Kauno rajone, vežėme net į Šalčininkus. Apie mūsų darbą sužinojo kiti Lietuvos miestai, užsienio lietuviai, jie rinko aukas. Mus pastebėjo Švietimo ministerija, pradėjo važiuoti suaugusiųjų švietimo ekspertai iš užsienio, užmezgėme ryšius su Latvija, Estija, Karaliaučiumi, Skandinavijos šalimis, dalijomės patirtimi tarptautinėse konferencijose. Tai buvo pirmoji tokio pobūdžio neformali kultūros ir švietimo mokykla Lietuvoje. Apie Sekmadieninės mokyklos įkūrimą, veiklą, lektorius ir lankytojus reikėtų kalbėti plačiau, istorija dar tik rašoma. Pirmieji atsidavusieji darbuotojai – N.Birgėlienė, A.Žarskus, A.Patackas, Rasa ir Jūris Ambraziejai, Bernadeta Vosiliūtė ir Albinas Vaškevičius, dailininkės Albina Žiupsnytė ir Gintvilė Giedraitienė – kaip bitelės dūzgė, kad avilys būtų pilnas medaus, kurio nestokotų nepasotinamieji, alkanieji. Svarbiausia, mes tikėjome kad mokykla pasės sėklas ir padės kiekvienam mūsų lankytojui susivokti savyje, atpažinti savo sielą, atskleisti kūrybines galias. Iš šio „grūdo" jau įmanoma auginti ir bendruomeniškumo, ir tautiškumo, ir pilietiškumo, ir atsakomybės „medį".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"