TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuvių ir kazachų išgyvenimai - panašūs

2009 10 19 0:00
Karagandoje likusi gyventi J.Batakienė sako, jog jai daug padeda kaimynai kazachai.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Tęsinys. Pradžia 2009 m. spalio 6 ir 12 d.

Kai pamačiau tą baltai ir žaliai dažytą namelį mažoje Karagandos priemiesčio gatvelėje, iškart pamaniau - čia. Mes važiavome aplankyti Janinos Batakienės, kuri kalėjo Spasko lageryje, ištekėjo už lietuvio ir liko gyventi Kazachstane.

Vos išlipome iš automobilio, varteliai prasivėrė ir kyštelėjo senutės galva. "Laba diena", - sakome, o ji žiūri netikėdama, jog girdi lietuvišką kalbą. Paskui pravirko: "Kaip gerai, kad aplankėte. Kai vyras ir sūnus mirė, nebeturiu su kuo pakalbėti lietuviškai..."

J.Batakienei neseniai sukako 80 metų, o suėmė ją vos aštuoniolikos. Jos motinos namuose Marijampolės rajono Ožkasvilių kaime buvo partizanų bunkeris. Sykį namą apsupo stribai. Bunkerio nerado, tačiau motiną su dviem dukterimis ištrėmė į Kazachstaną. Tėvą anksčiau, per karą, sušaudė vokiečiai.

"Vežė 18 parų ir labai nusilpom, nes ilgai vandens nedavė. Taip bloga buvo, kad kai pasiekėm Karabasą ir sukomandavo išlipti, išvirtau iš vagono be sąmonės", - pasakojo J.Batakienė.

Tik po aštuonerių ir pusės metų kalėjimo lageryje ją išleido į laisvę, tačiau grįžti į Lietuvą neturėjo teisės. Įsikūrė Karagandoje, ištekėjo už mažeikiškio Kosto Batakio, kuris buvo partizanas ir taip pat kalėjo lageryje.

"Nusipirkome pusę namelio, gimė duktė ir sūnus. Dukra mirė dar maža būdama, vėliau mirė vyras. Tada pamaniau - grįšiu į gimtinę. Išvažiavau be sūnaus, nes jo žmona rusė nesutiko kraustytis. Grįžusi gyvenau pas seserį, gerą pensiją gavau. Tačiau sesuo mirė, o Karagandoje likęs sūnus prašė atvažiuoti. Atvažiavau. Bet šią vasarą ir jis mirė... Likau tik su marčia ir anūku, kurie lietuviškai nemoka", - bėdojo J.Batakienė.

Moteris gyrė vietos žmones. "Kazachai labai draugiški, daug padeda. Užjautė, kai važiavau į Lietuvą, gal dėl to nebuvo sunku vėl čia grįžti. Matyt, čia jau ir liksiu", - kalbėjo senutė.

Prašė atsiųsti dainų

Viktorijos Kavoliūnaitės istorija kitokia. Dabar, kai jūs skaitote šias eilutes, ši moteris tikriausiai jau grįžusi į Lietuvą ir gyvena Biržų rajone prie Vabalninko miestelio. Viktorija gimė Karagandoje. Jos tėvas buvo išvežtas į Balchašo lagerį iš Panevėžio rajono Užubalių kaimo, o motina - iš Krymo. Kaip daugelis buvusių kalinių, jie susituokė išėję į laisvę ir įsikūrė Kazachstane.

"Tėvas grįžo į gimtinę, o motina ten važiuoti nenorėjo. Likau su ja. O dabar jos nebėra. Važiuosiu į Lietuvą, nors ir gaila palikti Karagandos miestą. Ir lietuvių bendriją palikti bus gaila - moku kalbėti lietuviškai, tad bendrijai praversdavau", - sakė Viktorija.

O Alfonsas Teišerskas į Kazachstaną atvyko jau po karo. "Po tarnybos armijoje susiviliojau kvietimu padirbėti plėšiniuose. Čia vedžiau, turiu dvi dukteris, viena jų išvažiavo į Lietuvą, o kita liko su mumis", - pasakojo A.Teišerskas.

Žezkazgane klausėmės koncerto, kuriame, be kitų kazachų meno meistrų, dombra grojo ir dainavo jaunas muzikos mokytojas Bronislovas Buginas. Kazachiškai jis kalba ir dainuoja taip, tarsi tai būtų jo gimtoji kalba. Bronislovas gimė Kazachstane ir lietuviškai moka tik vieną kitą žodį. Jaunasis muzikas prašė atsiųsti lietuviškų dainų ir natų - Lietuvą nori pažinti bent per mūsų dainas, kurios, pasak jo, labai melodingos.

Vestuvės - bendrijoje

Karagandos srities lietuvių bendrijos "Lituanica" pirmininkas Vitalijus Tvarijonas tokių likimo istorijų gali papasakoti ir daugiau. Kazachstane gyvena apie 7000 lietuvių, iš jų vien tik Karagandos srityje - apie 2500. Tiesa, bendruomenės veikloje mūsų tautiečių dalyvauja gerokai mažiau.

"Sovietų lageriuose kalėjusių ir Kazachstane likusių gyventi lietuvių mažai - daugelis jų grįžo į Tėvynę. Tie, kurie liko, jau seni, ligoti, dažnas nebegali ateiti į mūsų renginius. Tad aplankome, nuvežame produktų.

Dabar dauguma čionykščių lietuvių yra buvusių kalinių vaikai ir vaikų vaikai, kurių nemaža dalis jau nekalba lietuviškai, taip pat tie Lietuvos piliečiai, kurie po karo atvyko į Kazachstano plėšinius. Yra ir verslininkų, kurie atvažiavo po 1990 metų ir čia sėkmingai plėtoja savo verslą", - pasakojo V.Tvarijonas.

Tarp pastarųjų ir jis pats: V.Tvarijonas vadovauja apsaugos bendrovei, taip pat plėtoja statybų verslą. Karaganda - gimtasis Vitalijaus miestas, čia buvo ištremta jo motina. O mūsų šalimi V.Tvarijonas susižavėjo dar sovietiniais laikais, kai pašauktas į armiją tarnavo Gaižiūnuose buvusiame sovietiniame batalione. Grįžęs į Karagandą nusprendė suburti į bendriją lietuvius.

Dabar jo namas, kurio kieme šalia Kazachstano vėliavos plevėsuoja ir lietuviška trispalvė, gerai žinomas Karagandoje gyvenantiems lietuviams - jie čia renkasi ir per šventes, ir šiokiadieniais. Antai Karagandoje likęs tremtinys Antanas Pocevičius sekmadieniais moko savo tautiečių vaikus lietuvių kalbos.

"Neseniai rengėme saviškiams konkursą "Ar gerai žinai Lietuvą". Dalį lietuvių kasmet siunčiame mokytis kalbos į mokyklą-internatą "Lietuvių namai" Vilniuje. O lietuviškas šventes būtinai švenčiame kartu ir lietuviškai", - juokavo Vitalijus.

Tada prie lietuvių susirenka daug kazachų pasiklausyti lietuviškų dainų, eilėraščių, pasižiūrėti liaudies kūrybos.

"Lituanica" yra paskelbusi pagalbos telefoną, kuriuo kiekvienas lietuvis gali paskambinti iš bet kurios Kazachstano vietos ir gauti reikiamą informaciją. Bendradarbiaujama su Lietuvos ambasada Kazachstane, konsultuojami piliečiai dėl dokumentų, reikalingų vizoms, leidimui gyventi, pilietybei gauti.

Bendrija ieško lietuvių kilmės piliečių, gyvenančių Kazachstane. Tą dieną, kai lankėmės "Lituanicoje", ant jos pirmininko V.Tvarijono stalo gulėjo žurnalas, kuriame - daugiau kaip šimtas naujai surastų lietuvių pavardžių ir adresų. Bendrijos "Lituanica" dėka susijungė ne viena lietuvių šeima ir ne viena pora atšoko vestuves - šiuos įvykius rodė Lietuvos televizijos laida "Nepriklausoma paieškų tarnyba".

Prezidento padėka

"Lituanicos" būstinėje greta Kazachstano ir Lietuvos vėliavų ant sienos kabo Kazachstano prezidento Nursultano Nazarbajevo pasirašytas garbės raštas bendrijai. Jos vadovas V.Tvarijonas yra Kazachstano tautų asamblėjos narys ir kasmet dalyvauja jos sesijose Astanoje.

Minėtoji asamblėja įkurta 1995 metais ir koordinuoja visas šalies tautines bendrijas. Tai padeda integruoti įvairias tautas į Kazachstano politinį ir kultūrinį gyvenimą.

O to labai reikia, nes Kazachstane gyvena apie 140 tautybių žmonių. Be vietos gyventojų, tai, be abejo, daugiausia yra buvusių sovietinių lagerių politiniai kaliniai ir jų palikuonys. Toks didelis įvairių tautų koncentratas sukelia problemų, ir Kazachstano valdžia jas sprendžia padedama Tautų asamblėjos, kur visos tautos yra lygios.

Asamblėjai, į kurią iš įvairių Kazachstane gyvenančių tautų yra išrinkta 380 deputatų, vadovauja Kazachstano prezidentas N.Nazarbajevas. Ji įrašyta į Kazachstano Konstituciją ir atstovauja tautybėms valstybės parlamente.

Asamblėja rengia tarptautinio sugyvenimo projektus, rūpinasi, kad nebūtų tarpusavio nesutarimų ir t. t. Tokia išmintinga politika jau davė vaisių - visame pasaulyje Kazachstanas išgarsėjo tolerancija visų tautybių žmonėms.

Ar parama nesumažės?

V.Tvarijonas - tvirtas ir santūrus vyras, o tokie skųstis nemėgsta. "Finansinės paramos mūsų bendrijai pakanka, trūkstamą dalį patys surenkame, - pasakojo jis. - Iš Lietuvos atsiunčia laikraščių, žurnalų, kitokios literatūros, užmoka už kelionę į mokyklą-internatą "Lietuvių namai" ir mokslą joje. Net kompiuterį atsiuntė. Glaudžiai bendradarbiaujame su Socialinių įstaigų priežiūros ir Tautinių mažumų bei išeivijos departamentais, Kazachstano ambasada Lietuvoje ir kitomis įstaigomis.

Padeda Kazachstano valdžia, vietos žmonės. Apie bendrijos veiklą dažnai rašo kazachų spauda, rodo televizija. Mes žinomi visame Kazachstane - bendriją aplankė ne tik Lietuvos, bet ir Rumunijos, Vengrijos, Turkijos, Latvijos ir kitų ambasadų pareigūnai", - sakė bendrijos vadovas.

Tik nuogąstaujama, ar Lietuvos parama toli esantiems tautiečiams per dabartinę ekonomikos krizę nesumažės. "Kai kurie čia gimę lietuviai dar nėra matę Lietuvos. Aplankytų ją, tačiau kelionė nepigi. Be to, norėtume, kad tai nebūtų tik turistinė kelionė - kad jie ten pasimokytų lietuvių kalbos, užmegztų ryšius", - dėstė V.Tvarijonas.

Jo nuomone, Lietuva ir broliai lietuviai turėtų domėtis ne tik Vakarų šalimis, bet ir Rytais, nes čia - didelės verslo galimybės ir perspektyvos.

Langas į Europą

Panašiai kalba ir Lietuvos ambasadorius Kazachstanui, Tadžikijai bei Kirgizijai Romualdas Kozyrovičius, kurio vadovaujama mūsų šalies ambasada įsikūrusi didžiausiame Kazachstano mieste Almatoje.

"Kazachstanas - labai turtinga šalis, joje gausu tiek naudingų iškasenų, tiek gerų žmonių, kurie visada pasirengę bendradarbiauti su Lietuva. Mūsų ekonominiai ryšiai stiprėja. Kazachstano parduotuvėse pamatysi lietuviško mineralinio vandens, lietuvių pagaminti dažnos čionykštės įmonės automatiniai vartai, kai kurie mūsų tėvynainiai čia kepa lietuvišką duoną, prekiauja automobiliais", - vardijo ambasadorius.

Šiuo metu Kazachstane dirba apie 30 Lietuvos įmonių. Per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos prekių bei paslaugų eksportas į tą šalį išaugo maždaug trečdaliu, palyginti su atitinkamu 2008 metų laikotarpiu. Labiausiai didėjo maisto produktų, plastiko, medienos, mineralinių produktų eksportas. Tačiau importas iš Kazachstano per šį laikotarpį smuktelėjo.

Pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos ir Kazachstano prekybos apyvarta buvo 372,6 mln. litų. Tarp Lietuvos prekybos partnerių Kazachstanas užima 21 vietą. Tiesioginės Kazachstano investicijos Lietuvoje 2009 metų balandžio 1 dieną sudarė 16 mln. litų, o Lietuvos investicijos Kazachstane - 4,5 mln. litų. Abi šalys daugiausia investavo į perdirbimo pramonę ir prekybą.

Tuo metu, kai mes viešėjome Kazachstane, į šią šalį atvyko Lietuvos ūkio ministro Dainiaus Kreivio vadovaujama 40 lietuvių verslininkų delegacija. Lietuviai ir kazachai Almatoje tarėsi, kaip pagerinti dvišalį bendradarbiavimą prekybos, investicijų, inovacijų, transporto, turizmo ir kitose srityse.

Ambasadorius R.Kozyrovičius, kuris jau neblogai perprato kazachų tautą, džiaugėsi, jog iš Vidurinės Azijos šalių Lietuvos ir Kazachstano prekybiniai ir ekonominiai santykiai plėtojami intensyviausiai.

Tačiau, pasak ambasadoriaus, bendrauti galima būtų dar daugiau. Kazachstano ekonomika auga, taigi Lietuva galėtų būti patraukli kazachams kaip langas į Šiaurės Europą, kaip logistikos paslaugų centras ir kaip aukštos kvalifikacijos specialistų rinka.

"Kazachstane galėtų kurtis namie darbo stokojantys lietuvių statybininkai, kelininkai bei kitų profesijų atstovai. Gaila, jog mūsiškiai yra konservatyvūs ir nenori rizikuoti. Žinoma, išskėstom rankom ir čia niekas nelaukia - šioje didelėje šalyje netrūksta rusų, turkų, korėjiečių ir kitų šalių statybos kompanijų, bet jeigu lietuviai įrodytų, jog geba dirbti ne blogiau, jiems užsakymų čia netrūktų", - svarstė ambasadorius R.Kozyrovičius.

Tautybė - pranašumas

O Lietuvos garbės konsulas Kazachstane Audrius Jozėnas pridūrė: lietuviai verslininkai šioje šalyje turi privilegijų.

"Kazachai priima lietuvius kaip brolius. Baltijos šalis kazachai sieja pirmiausia su Lietuva. Galbūt todėl, jog Kazachstane daugiau lietuvių negu latvių ir estų. Mūsų verslininkams vis primenu: jūsų pranašumas, kad esate lietuviai, tai jums tarsi kokybės ženklas. Be to, dėkui Dievui, Lietuvos kriminaliniai nusikaltėliai nevažiuoja čia", - džiaugėsi A.Jozėnas.

Jis vadovauja Almatos srities lietuvių bendruomenei. Savo patalpų ji neturi, bet kraštiečius mielai priglaudžia ambasada. Šioje bendrijoje, kaip ir "Lituanicoje", veikia lietuvių kalbos mokykla. Ją lanko ne tik vaikai, bet ir suaugusieji. Tiems lietuviams, kurie tik dabar atvyksta į Kazachstaną ieškoti laimės, bendrija padeda susirasti darbą, įsikurti ir neprarasti ryšių su gimtine.

Almatos srityje gyvena apie tūkstantis lietuvių, tačiau aktyvių, kaip ir Karagandoje, gerokai mažiau. Daugiausia tai jauni žmonės, kurių, pasak A.Jozėno, viena koja Kazachstane, o kita Lietuvoje - jie verslo reikalais dažnai skrenda tai į tą šalį, kur įsikūrė, tai į gimtinę.

Tik gaila, jog kelionė ne tik tolima, bet ir sudėtinga, skristi tenka per Rygą ar kitus Vakarų miestus. Anksčiau buvo galima Kazachstaną pasiekti be persėdimo tiesiai iš Vilniaus.

Mūsų pašnekovai pripažino, jog, palyginti su ankstesniais metais, priblėso Lietuvos ir Kazachstano kultūros žmonių bendradarbiavimas. "Anksčiau čia dažniau atvažiuodavo lietuvių meno meistrai, bet ekonomikos krizei prasidėjus svečių iš Lietuvos gerokai sumažėjo.

Tačiau ryšių nenutraukė institutai, aukštosios mokyklos. Antai Kazachstano medikai važiuoja praktikuotis į Kauną, bendradarbiauja Karagandos valstybinis ir Vilniaus Gedimino technikos universitetai", - pasakojo A.Jozėnas. Ir mūsų ekspedicijos metu Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius Algis Vyšniūnas skaitė paskaitą Karagandos valstybiniame statybos universitete.

Skaudėjo ir tebeskauda

Kazachų geraširdiškumą lietuviai patyrė ne kartą. Buvęs politinis kalinys vilnietis Antanas Seikalis pasakojo, jog po Kingyro sukilimo porai sargybinių buvo pavesta nugabenti vieną per sukilimą sužeistą kalinę į kitą lagerį Sibire. "Jie nutarė nesivarginti ir, kai traukinys įsibėgėjo, išstūmė moterį iš vagono. Manė, kad ji bekraštėse stepėse mirs arba ją suės vilkai.

Tikriausiai taip ir būtų atsitikę, tačiau moterį rado avis ganantys kazachų piemenys. Jie ne tik slėpė, gydė ir maitino moterį, bet ir padėjo surasti artimuosius", - pasakojo A.Seikalis.

Galbūt tokių ir panašių prisiminimų skatinami išspausdinus publikaciją "Kazachstano stepės glaudė lietuvių tremtinius" į "Lietuvos žinių" redakciją skambina anų sunkių dienų tolimajame Kazachstane liudininkai ir prašo patikslinti kai kurias detales. "Parašykite, jog tai buvo ne Kazachstano lageriai, o sovietų lageriai Kazachstane - kazachų tauta niekuo dėta, ji nukentėjo ne mažiau negu Lietuva", - siūlė vienas pašnekovas.

Iš tiesų lietuvių ir kazachų tautas jungia panašaus likimo gija - abiem teko išgyventi skaudžias komunistinio režimo pasekmes.

Kitas LŽ skaitytojas patikslino, jog mūsų aprašytame politinių kalinių žygyje iš Karabaso į Spaską, kur sušalo daug žmonių, keliavo ne moterys ir vaikai, o moterys ir vyrai. "O po Kingyro sukilimo jo dalyviai buvo ne išlaisvinti, o perkelti į kitus lagerius. Išlaisvinimas juos pasiekė tik po trejų metų", - dar kitą istoriją patikslino buvęs šio sukilimo dalyvis iš Kauno.

Rodos, visa tai buvo seniai, tačiau daug kam tebeskauda. Be to, apie Kazachstaną mažai ką žinojome, skaitėme. Daug kas girdėjo tik apie lagerius Sibire, o apie politinių kalinių vargus Azijoje kol kas rašyta nedaug.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"