TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Lietuvoje parduodama net kūlgrinda

2013 07 11 6:00
LŽ žurnalistas D.Nikitenka eina kūlgrinda, apie kurią iki šiol nieko nežinojo net istorijos tyrinėtojai. Deniso Nikitenkos nuotraukos

Kretingos rajono pelkėje rasta nauja, mokslui dar nežinoma ir netyrinėta, kaip spėjama, XIII amžiaus, kuršių kūlgrinda. Paveldosaugininkai ne tik džiaugiasi sensacingu radiniu, bet ir kyla į kovą už istorinės vertybės išsaugojimą bei panaudojimą visuomenės reikmėms, mat kūlgrinda – parduodamame privačiame žemės sklype.

Sklypo savininkė – iš Kanados į Lietuvą prieš keletą metų atvykusi Rūta (Pacevičius) Pace. Ji apie 80 ha žemės su galimu archeologiniu lobiu paveldėjo iš senelio ir susigrąžino natūra.

Dabar, pasitvirtinus archeologinei ir istorinei sensacijai, tenka imtis neatidėliotinų žygių, kad labai gerai išsilaikiusią, lengvai pasiekiamą, bet plika akimi nematomą kūlgrindą būtų galima ištirti. Artimausiu metu šią kūlgrindą ketinama įtraukti į kultūros paveldo vertybių registrą ir pasirūpinti jos valstybine apsauga.

Šventas takas

Kūlgrinda – slaptas akmenimis grįstas senovinis kelias per pelkę. Dar esama medgrindų, kai slaptas kelias būna grįstas rąstais. Lietuvoje žinomos vos kelios kūlgrindos ir medgrindos.

Neseniai valstybinį apdovanojimą iš prezidentės Dalios Grybauskaitės rankų už nuopelnus Lietuvai ir šalies vardo garsinimą pasaulyje gavęs Lietuvos Romuvos krivis, iškiliausias senojo baltų tikėjimo puoselėtojas Jonas Trinkūnas LŽ pabrėžė, kad kūlgrindos mūsų istorijoje užima ypatingą vietą.

„Tai būdavo ne tik slaptas atsitraukimo per pelkę kelias iš pilies, kai ją puldavo kryžiuočiai, bet ir šventas takas. Pagrindinė kūlgrindos funkcija yra būtent sakralinė. Tas slaptas takas vesdavo į šventvietes, aukojimo, apeigų, laidojimo vietas. Labai daug kūlgrindų Lietuvoje sunaikinta melioracijos laikais, tad išlikusių ir dabar žinomų – vos kelios. Akmenimis grįstos kūlgrindos apskritai yra retenybė“, - aiškino jis.

Baltiškąsias kūlgrindas net viduramžių metraštininkai aprašydavo su pagarba ir mistika. Kryžiuočiai, kalavijuočiai su baime žvelgdavo į pagoniškąjį pasaulį, mat užpuolę pilį miškuose rasdavo ją visiškai tuščią... Manydavo, kad pagonys, padedami savo dievų, tiesiog išnykdavo, išgaruodavo ir atsidurdavo kitoje vietoje.

Tai, kad XXI amžiuje pavyko rasti kūlgrindą, iškart sukėlė didelį atgarsį tarp mokslininkų, paveldosaugininkų, istorijos tyrinėtojų.

Spėjama, kad šioje pelkėje glūdi iki šiol mokslininkų dar netyrinėta, ką tik atrasta kuršių kūlgrinda.

Atradimas Lietuvai

Kaip spėjama, akmeninė kūlgrinda aptikta Kretingos rajone, Darbėnų apylinkėse, prie Kašučių ežero, šalia esančioje labai senoje dumblėtoje pelkėje. Laimė tapti jos atradėju nusišypsojo šių eilučių autoriui dar 2000 metais. Anuomet tyrinėdami Kretingos rajono paukščius naudojomės nukopijuotais senais kariniais ir itin slaptais sovietų žemėlapiais. Viename jų buvo ranka nubraižyta stačiakampių vorelė ir parašyta: "XIII amžius." Analogiškai tos pačios serijos žemėlapiuose buvo pažymėta šalia Lūksto ežero Sietuvos upėje esanti ir dabar labai gerai žinoma bei reklamuojama medgrinda.

Grupei gamtininkų tada pavyko pereiti kūlgrinda. Ji glūdėjo pelkyne paslėpta vandens, asiūklių ir nendrių. Tą pačią kūlgrindą šių eilučių autorius nusprendė iš naujo atrasti ir patikrinti šį mėnesį, kai paaiškėjo, kad mokslininkai apie ją nieko nežino, kad slaptas akmeninis takas nėra įtrauktas į jokį valstybinį paveldosaugos registrą.

Nors senojo žemėlapio nepavyko rasti, Kašučių slėpinys vis dėlto atsivėrė iš atminties. Kūlgrinda buvo visiškai nepaliesta ir lygiai taip užmaskuota vandens, dumblo bei augalų sąžalynų. Jos preliminarus plotis – maždaug 2 metrai, matomas ir išbrendamas ilgis – apie 100 metrų.

LŽ kalbinti vietos žmonės tikino žinantys per pelkę kažin kokį akmeninį kelią, kuriuo XX amžiaus pradžioje senoliai esą važiuodavo vežimais į Darbėnų turgų. Tačiau kad tai gali būti viduramžių kūlgrinda, jie sakė nė nenutuokiantys.

Šis Kašučių radinys nebūtų toks įdomus, jei ne viena aplinkybė: šalia yra laukų, kuriuose – senoviniai kuršių kapai. Kadaise ten stovėjo ir viduramžių pilis. Netoli – net II tūkstantmetį prieš Kristų menanti senovinė bronzos amžiaus gyvenvietė su žemdirbystės archeologiniais paminklais. Šalia kūlgrindos mokslininkai yra aptikę ir aukojimo akmenį su dubeniu jo viduryje.

Pats Kašučių archeologinis kompleksas buvo žinomas jau seniai, archeologų ne kartą tyrinėtas ir tyrinėjamas iki šiol. Taip pat kasinėtas vadinamųjų juodųjų archeologų. Tačiau apie tai, kad pelkėje esama "pasislėpusios" kūlgrindos, nebuvo žinoma.

Paveldosaugininkas L.Kavaliauskas rūpinasi, kad kūlgrinda būtų įtraukta į valstybinį registrą.

Parduodami sklypai

Mokslininkai, pamatę LŽ žurnalisto pateiktas nuotraukas, neslėpė nuostabos ir susijaudinimo. Visi sutartinai tvirtino, kad pelkėje – tikrų tikriausia, kone "vadovėlinė" kūlgrinda. Kol kas tai vienintelė rasta, prieinama ir žinoma kūlgrinda visoje kuršių žemėje Lietuvos teritorijoje, o gal ir vienintelė taip gerai išsilaikiusi mūsų šalyje.

Tačiau paaiškėjo, kad istoriniam objektui bent jau šiuo metu veikiausiai nelemta būti tyrinėjamam ar viešai lankomam. Mat kūlgrinda – žemės sklype, kuris priklauso R.P.Pace. Moteris yra privatizavusi ir patį Kašučių ežerą, jai priklauso ne vienas sklypas aplink visą apylinkių gyventojų itin mėgstamą vandens telkinį.

Kaip skelbia svetainė www.kasuciai.lt, visi sklypai – parduodami (ir tas, kuriame yra kūlgrinda). Taip pat nurodoma, kad juose galima gyvenamųjų namų statyba. Kaip vienas teritorijos pranašumų įvardijama tai, jog yra „dideli medienos, akmens, kaip statybinės medžiagos, panaudojimo resursai; įvairios objekto panaudojimo galimybės“. Pievose išties labai daug riedulių, iš jų nutiesta ir pati kūlgrinda.

Tiesa, 2009 metais duodama interviu Kretingos rajono laikraščiui R.P.Pace teigė: „Labai myliu šitą vietą ir padarysiu viską, kad ją atgaivinčiau, o žmonės galėtų čia poilsiauti ir gėrėtis gamta.“

Bet LŽ pradėjus domėtis parduodamais žemės sklypais, būgštauti, kad gali nukentėti pati kūlgrinda, teirautis, ar R.P.Pace žino apie ją ir ką mano apie objekto išsaugojimą, sulaukta nemalonaus laiško. „Informuoju, jog aš, kaip privatus asmuo, kategoriškai nesutinku, kad jūs spausdintumėte ar kitokiu būdu bet kokiose visuomenės informavimo priemonėse skelbtumėte informaciją, susijusią su manimi ir mano šeima bei man priklausančiu turtu, įskaitant Kretingos rajone esančiais žemės sklypais. Esu pasiruošusi raštu atsakyti į jus dominančius klausimus, jei jie nepažeis mano privatumo. Priešingu atveju būsiu priversta savo teises ginti teismine tvarka. Taip pat negalite nuodotis mano asmeninėmis nuotraukomis ar kita medžiaga, kurią radote mano asmeniniame interneto tinklalapyje“, - rašoma šių eilučių autoriui ir redakcijai atsiųstame laiške.

Kūlgrindą įregistruos

LŽ pasiteiravus, kokiu pagrindu galėjo būti grąžinta žemė šalia archeologinio komplekso, kuris dar nėra iki galo ištirtas, Kretingos rajono meras Juozas Mažeika pripažino, jog ši istorija be galo mįslinga. „Pirmiausia esu labai nustebęs ir sužavėtas, kad pavyko rasti kūlgrindą, apie kurią mūsų archeologai, istorikai nežinojo. Dėl žemių grąžinimo R.P.Pace merijoje yra pradėtas vidinis patikrinimas. 1998 metais rajono taryba patvirtino dokumentus, kuriuose buvo sužymėti be atskiro tarybos sprendimo neprivatizuotini žemės sklypai. Tačiau kai kurie sklypai iš to sąrašo „dingo“, ir dabar mes nieko negalime padaryti. Žemėtvarkos specialistai kai kuriais atvejais priėmė sprendimus be tarybos žinios, nors turėjo gauti jos pritarimą“, - kone detektyvinę istoriją pasakojo J.Mažeika.

Meras pažadėjo dėti visas pastangas, kad kūlgrinda būtų prieinama tiek mokslininkams, tiek visuomenei.

Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas LŽ teigė, jog pamačius nuotraukas ir įvertinus aplinkybes net nekyla abejonių, kad Kašučių apyežerėje rastas akmenų takas – paveldosaugininkams dar nežinoma vertybė. „Artimiausiu metu ir skubiai ta kūlgrinda bus įtraukiama į kultūros paveldo vertybių registrą. Jei tai ir nėra kūlgrinda, o koks nors ankstyvesnių laikų takas per pelkę, supilta brasta, vis vien bus elgiamasi analogiškai. Tačiau visa surinkta informacija rodo, kad ten vis dėlto yra kūlgrinda. Tai jau būtų tiesiog sensacija XXI amžiuje ir neabejotinai pats įdomiausias šių metų radinys“, - įsitikinęs L.Kavaliauskas.

Jo viršininkas, laikinai KPD direktoriaus pareigas einantis Algimantas Degutis taip pat pabrėžė, kad kūlgrinda ar akmenų takas turi būti nedelsiant įrašytas į paveldo registrą. „Nesvarbu, ar šis objektas yra privačiame sklype, ar ne. Jis bus įtrauktas į registrą, o bet kokia ūkinė veikla toje teritorijoje - apribota. Žemės savininkai gali mėginti ginčyti, tačiau teisminė praktika rodo, kad mes būname teisūs. Dar nė vieno teismo nepavyko laimėti tiems, kurie nenorėjo valstybės reikmėms leisti naudotis savo žemėse esančiomis kultūros paveldo vertybėmis. Kūlgrinda – ne privatus, o visuomeninės paskirties objektas“, - kalbėjo A.Degutis.

Mokslui - lobis

Kol Kašučių kūlgrinda laukia apsaugos, mokslininkai nesiliauja diskutavę apie šį netikėtą ir labai retą objektą. Kad jis išties buvo visiškai nežinomas, LŽ patvirtino ir Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas muziejininkystei Julius Kanarskas.

„Man tai absoliuti naujiena, nors manėme, jog tą kraštą jau esame labai gerai ištyrinėję. Netoli teka Akmena ir Vaineikupis, štai ten esame radę XVIII amžiaus brastą, senąjį akmeninį kelią. Bet kūlgrindos Kašučių ežero apyežerėje tikrai nežinojome. Ir ji išties ypatinga, mat šalia – kuršių plokštiniai kapai. Be to, dabar mums atsirado dar daugiau aiškumo, nes šalia jūsų rastos kūlgrindos buvome aptikę akmenį su dubeniu. Tokie buvo naudojami apeigoms, aukojimui, o juk kūlgrindos ir vesdavo į aukojimo vietas“, - LŽ dėstė tyrinėtojas.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriui, archeologui Jonui Geniui iš parodytų nuotraukų taip pat akivaizdu, kad pelkėje – tikrų tikriausia kūlgrinda.

„Tokių objektų mūsų valstybėje vienos rankos pirštais vargiai suskaičiuosi... Žinomos tik nuogirdos, pasakojimai apie kūlgrindas. Viena buvo rasta atsitiktinai, tik nusausinus ežerą, o čia – kuo puikiausiai išsilaikiusi ir dar akmenimis grįsta! Ši kūlgrinda visą archeologinį kompleksą padarė dar įdomesnį ir svarbesnį. Ji verta atskiro ir išsamaus archeologinio tyrimo kaip itin retas, unikalus, dar visiškai netyrinėtas objektas“, - kalbėjo J.Genys.

Kuršių žemes tyrinėjantis Klaipėdos universiteto archeologas Gintautas Zabiela net žagtelėjo išgirdęs apie radinį. „Kūlgrindų aptinkama itin retai, tokius objektus reikia labai saugoti. Kašučių atveju tai gali būti ne XIII amžiaus, o dar senesnė kūlgrinda. Nes šalia – II tūkstantmečio prieš Kristų gyvenvietės, todėl tai gali būti apskritai pats seniausias Lietuvos istorijoje žinomas ir išlikęs kelio fragmentas“, – pabrėžė tyrinėtojas.

Apie Kašučių kūlgrindą LŽ sakė nieko nežinojęs ir buvęs KU rektorius, žinomas archeologas Vladas Žulkus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"