TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Likimai vingiavo iš Brėvikių dvaro

2008 02 15 0:00
"Dvaras gyvas savo istorija. Reikia pastatus restauruoti", - sako Brėvikių dvaro savininkas G.Šilinas.
Autoriaus nuotraukos

Broliai Stanislovas ir Gabrielius Narutavičiai amžiams įtraukti į istoriją kaip prisidėję prie jos kūrimo. Vienas jų - Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras, o kitas - pirmasis atkurtosios Lenkijos prezidentas.

Šių garsių Žemaitijos sūnų tėvonijos dvarą įsigijęs Gediminas Šilinas ne tik mėgaujasi Brėvikių ramybe, bet ir puoselėja Narutavičių atminimą. Netoli Alsėdžių (Telšių rajonas), važiuojant Gedrimų kaimo link, iš tolo šviečia mėlynos langinės. Priešais dviejų šimtų metų medinį dvarelį - akmeninis stulpas, liudijantis, kad čia gyveno vienas iš Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų.

Dvaras jau seniai pripažintas avarinės būklės, tačiau jis turi vilties atgyti ir savo buvimu priminti pasauliui du brolius Narutavičius - iškilias tragiško likimo asmenybes.

Viliasi entuziastų pagalbos.

Dvaro savininkas G.Šilinas pasisveikina žemaitiškai: "Labdein". Jam brangi ši kalba, taip pat brangi toji dvasia, kuria alsuoja beveik prieš metus įsigytas Brėvikių dvaras. "Nieko nekeisiu, tik restauruosiu. Viename gale gyvensiu pats, o kitą skirsiu muziejui. Čia tikiuosi praleisti senatvę. Įkursiu biblioteką ir Narutavičių memorialinį muziejų."

Kad žodžiais žemaitis nesišvaisto, įtikina svetainėje tvarkingai išdėlioti dešimtys segtuvų istorinės medžiagos, daugybė senų knygų. Galima pamanyti, kad G.Šilinas ne miškininkystę, o istoriją visą gyvenimą studijavo. Jam Brėvikių dvaro likimas - lyg ant delno.

Žemaitis tikisi, kad jam laiškais pagelbės entuziastai, kurie taip pat kažką žino apie Narutavičius ir Brėvikius. Ypač jis viliasi, kad pavyks rasti daugiau medžiagos apie G.Narutavičių. Visi aprašymai apie jo politinį ir visuomeninį gyvenimą yra Lenkijoje.

Neabejinguosius G.Šilinas kviečia rašyti jo žmonos adresu vilija.ts@gmail.com.

Mažas vadintis dvaru

Brėvikių dvaro šeimininkas pasiūlė iškart susitarti, kad čia yra dvarelis - per mažas vadintis dvaru. G.Šilinas pasakojo, jog Brėvikiai kaip atskiras ūkinis vienetas atsirado dar 1592 metais, kai Šarnelės dvaro šeimininkas vedė ir savo žmonai Brėvikių apylinkes padovanojo. Vėliau savininkai daug kartų keitėsi, tačiau čia visada buvo privačios valdos. "Laisvi žmonės čia gyveno", - paaiškino G.Šilinas. Bajorams nereikėjo mokėti mokesčių, tačiau visada atsirasdavo jų ir už valstiečius skurdesnių.

S. ir G.Narutavičių senelio žmonai Anai Kasakauskaitei Brėvikių dvaras jos motinos užrašytas kaip kraitis 1813 metais. Nuo tų metų ir įsikėlė šeima į dvarą.

XIX amžiaus antroje pusėje teisininkas Jonas Narutavičius, A.Kasakauskaitės sūnus, išnuomojo dvarą ir su šeima persikėlė gyventi į Telšius. Tuo metu dvaras nuomininkų buvo sparčiai stekenamas.

Po J.Narutavičiaus mirties visa Narutavičių šeima į Brėvikius negalėjo grįžti - nuomos sutartis dar nebuvo pasibaigusi, tad juos Renavo dvare priglaudė baronas Antanas Renė. O šiam mirus - Mykolas Oginskis. Kai šeima grįžo į Brėvikius, dvarą rado apverktinos būklės ir visiškai praskolintą. Nuomininkas su šeimyna gyveno dviejuose kambariuose, svetainėje įkurdintos avys, o kiti kambariai užversti bulvėmis ir grūdais.

M.Oginskis sugebėjo įtikinti kreditorius neišparduoti Brėvikių dvaro. Netrukus našlė Viktorija Narutavičienė išmokėjo skolas ir susigrąžino dvarą.

Vėliau, baigęs didžiąją politiko karjerą, čia gyveno ir ūkininkavo signataras S.Narutavičius. "Jis buvo prastas ūkininkas", - ne savo žodžius persako G.Šilinas. Taip rašė jau signataro amžininkai.

"Ką pastatė, tas nugriuvo, nes buvo labai nekokybiškai suręsta, - vardijo naujasis dvarelio šeimininkas. - Brėvikių ūkis vertėsi pienininkyste ir gaudavo valstybės lengvatų. S.Narutavičius buvo įregistravęs kooperatyvą, kuriame buvo 17 narių. Įrašytos 92 karvės. Jei iš tiesų - beveik visos karvės buvo jo, o kiti nariai prisidėjo vos viena kita karve."

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu S.Narutavičius gyveno savo ūkyje. Iki 1930 metų turėjo apie 500 hektarų žemės. 1931 metais dvaras buvo padalytas, signatarui liko 285 hektarai.

Sovietmečiu Brėvikių rūmai pateko į tą paminklų grupę, kuri yra neperspektyvi saugoti. Dabartinis dvaro savininkas mano kitaip. Savo bibliotekoje jis kaups keturių rūšių literatūrą. XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios teisinę, nes S.Narutavičius ir jo tėvas buvo teisininkai. To paties laikotarpio istorinę, nes Narutavičių šeima neabejotinai turėjo jai įtakos. Apie antikvarinę žemdirbystę - Brėvikių ūkis Narutavičių laikais užsiiminėjo pienininkyste. Prieškarinę pedagoginę literatūrą - S.Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė buvo pirmoji Lietuvos moteris, įgijusi pedagoginį išsilavinimą užsienyje. Ji Ciuriche studijavo filosofiją, tačiau mokslinį darbą rašė iš pedagogikos srities.

Šiuo metu viename dvaro gyvenamojo pastato gale įsikūręs pats G.Šilinas. Visas pastatas laukia remonto. Atkasinėjamas 200 metų senumo svirnas, nes visi pamatai buvo užnešti žemėmis. Likę arklidžių, pieno šaldymo ir sviesto gaminimo patalpų pamatų likučiai.

Nesulenkėjęs žemaitis

S.Narutavičius 1932 metais buvo paprašytas parašyti autobiografiją, joje gražiai suguldė savo gyvenimo faktus. Apie brolį Gabrielių yra išleistos trys monografijos, tačiau visos jos lenkų kalba.

"Gimiau 1862 metų rugpjūčio 21 dieną Žemaitijoje, Telšiuose, kur mano tėvas Jonas Narutavičius tuo laiku buvo išrinktas apskrities teisėju. Tėvas mirė 1866 metais, kada man buvo 4 metai", - taip savo gyvenimo pradžią aprašė S.Narutavičius.

Toliau jis pasakojo, kad pradinį išsilavinimą jam suteikė motina Viktorija Ščepovska ir namų mokytojas Laurynas Ivinskis. Vidurinę mokyklą vokiečių kalba baigė Liepojoje.

1882 metais įstojo į Teisės fakultetą Peterburgo universitete. "Vienok pasekmėje studentų bruzdėjimo, į kurį buvau įtrauktas, praradau vienus metus. Vėliau įstojau į Šv. Vlodzimiežo universitetą Kijeve", - rašo S.Narutavičius. Jis smulkiai nedetalizavo, dėl ko tiksliai jį išmetė iš Peterburgo universiteto. Vėliau pradėjo sklisti kalbos, kad jis pašalintas ne už politinę veiklą, o už tai, kad jį nusižiūrėjo caraitė Tatjana. "Tai tik kalbos, - ragina netikėti tokiais gandais G.Šilinas. - Tuo laiku Rusijoje caraitė Tatjana dar buvo negimusi."

Advokatas, visuomenės veikėjas, tautosakos rinkėjas, 1905 metų revoliucijos dalyvis, Vilniaus Didžiojo Seimo atstovas nuo Alsėdžių. 1917 metais buvo išrinktas Tautos tarybos nariu. Pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

Tačiau reikia nepamiršti, kad ne viskas ėjo kaip sviestu patepta. Dar prieš tapdamas signataru S.Narutavičius buvo pademonstravęs Tarybai savo charakterį. Jis du kartus traukėsi iš Tarybos dėl to, kad akte surašytos sąlygos kirtosi su jo įsitikinimais. Pirmą kartą su Mykolu Biržiška, Jonu Vileišiu ir Steponu Kairiu, protestuodami prieš kalbą, kuria buvo siūloma amžina stipri Lietuvos sąjunga su Vokietija. Antrą kartą, kai Taryba paskelbė 1918 metų birželio 11 dieną konstitucinę monarchiją su Wilhelmu von Urachu kaip karaliumi.

O štai dėl draugiškų santykių su Lenkija S.Narutavičius būtų galėjęs kalnus nuversti. Tačiau jau prieš Pirmąjį pasaulinį karą šlėktų požiūris į S.Narutavičių pasikeitė. Jis tų pačių šlėktų jau buvo vadinamas "litvomanu" ir mužiku.

Sveikintiną savybę bendrauti žemaitiškai atsiminimų knygoje pastebėjo Mykolas Vaitkus. Jis papasakojo, kad S.Narutavičius net kiek didžiuodamasis prabilo žemaitiškai kone šimto kunigaikščių grafų ir stambių bajorų draugijoje. Tuo metu net vargingiausias bajoras stengėsi kalbėti lenkiškai.

1932 metais S.Narutavičius nusišovė. Greičiausiai dėl to, jog puolė į depresiją dėl smunkančio ūkio ir kitų buitinių dalykų. Atsisveikinimą su šiuo galingu Žemaitijos vyru į to meto "Lietuvos žinias" parašė jo bendramintis signataras Jonas Vileišis.

Alsėdžių respublika

Ypatingas S.Narutavičiaus biografijos momentas - 1905-aisiais, per revoliucinius neramumus, rusų uriadnikas iš Alsėdžių buvo pabėgęs. S.Narutavičius suorganizavo savo policiją, apsaugos būrį ir teismą. Taip gimė liaudyje vadinama ir istorikų užrašyta Alsėdžių respublika.

Tiesa, po poros mėnesių atjojo kazokai ir Alsėdžių respublikos neliko. Nors dėl tokių poelgių rizikavo užsitraukti caro nemalonę, tačiau išsisuko vos keliomis savaitėmis daboklės. Tiksliau - jį "išsuko" svainis ir geras studijų draugas grafas Vladimiras Zubovas, kuris palaikė artimus ryšius su Kauno gubernatoriumi Veriovkinu.

O 1918 metais Telšiuose S.Narutavičius pakartojo savo žygį. Jis suorganizavo pirmą valsčiaus komitetą Žemaitijoje. Komitetas turėjo užtikrinti tvarką: saugojo žmones nuo grobikų, kurių tada labai pagausėjo, rūpinosi badaujančių šeimų maitinimu. Komitetas veikė rusų kariuomenės invazijų metu.

Kai iš Telšių krašto pasitraukė Raudonosios armijos daliniai, Telšiuose buvo sukurtas apskrities seimelis, sudarytas iš visų valsčių komitetų atstovų. Vėl pakvipo savarankiška respublika.

"Aš buvau išrinktas to seimelio vadovu, suteikiant neribotą valdžią ir pasitikėjimą. Įvedžiau tvarką Telšių apskrityje. Suorganizavau savo "kariuomenės" užuomazgą. Ją sudarė 42 savanoriai. Radau jiems ginklų, paliktų vokiečių dalinių. Kai atsiuntė iš Kauno pirmąjį Lietuvos komendantą karininką Zaleskį ir jo karius, atidaviau jam savo "kariuomenę", ginkluotę ir maistą. Vėliau, kai į Telšius atvyko ir kiti valdininkai, naujai paskirti Kauno valdžios, mano valdymas savaime pasibaigė", - autobiografijoje rašė signataras.

Žemaitis - Lenkijos prezidentas

S.Narutavičiaus trejais metais jaunesnio brolio Gabrieliaus gyvenimas iki studijų tekėjo beveik ta pačia vaga. Tik studijuoti jam teko Šveicarijoje. Anot to paties M.Vaitkaus, G.Narutavičius pasiekė šiek tiek daugiau nei brolis Lietuvoje. "Tuo dar kartą parodė, jog lietuvis gali pasidaryt Lenkijos valdovu, kaip kad karalius Jogaila bei Jogailaičiai", - rašė jis.

Dėl dalyvavimo studentų judėjime G.Narutavičiui buvo užkirstas kelias į Rusiją, o drauge ir į gimtuosius Brėvikius. Baigęs mokslus, dirbo hidrotechnikos srityje. Europoje pastatė ne vieną hidroelektrinę.

1907 metais tapo Ciuricho politechnikumo profesoriumi. 1913-1920 metais - šio politechnikumo dekanu. 1920-aisiais persikėlė gyventi į Lenkiją, kur buvo paskirtas viešųjų darbų ministru.

1922 metais atvyko į lenkiškąjį Vilnių. Jo įsakymu buvo paleisti čia buvę areštuoti lietuviai, protestavę prieš lenkų invaziją. "Gelbėjo žmonių - tautiečių - gyvybę, - komentavo G.Šilinas. - Ištrėmė lietuvius į Lietuvą."

Garsusis Lenkijos žemaitis dar buvo ir Genujos konferencijos nariu, Lenkijos užsienio reikalų ministru. 1922 metų gruodžio 14 dieną išrinktas Lenkijos prezidentu, tačiau vos po poros dienų buvo nušautas per dailės parodos pristatymą. Tai padarė E.Nieviadomskis, kuris buvo garsus to meto tautininkas nacionalistas. Žudikas atsipirko gana švelnia bausme.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"