TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Menas išgyventi net ir už ribos

2014 03 20 6:00
Apie daugelį lengvatų, kuriomis neretai sumaniai naudojasi socialiai remtinos šeimos, Ieva nieko nežino. Erlendo Bartulio nuotraukos

Avarinės būklės namas, vandens semiamas rūsys, rūpinimasis nepilnamečiais broliu ir seserimi bei septintą gyvenimo mėnesį skaičiuojančia dukryte, nebaigti mokslai, jokio darbo ir 1300 litų pragyventi keturiems žmonėms. Tokiomis sąlygomis gyvena dvidešimtmetė kaunietė Ieva, socialinių darbuotojų įvardyta kaip turinti per dideles pajamas.

Keliais sakiniais apibūdinti Ievos gyvenimo neįmanoma. Ši kaunietė, kartu su devyniolikmečiu draugu Mantu auginanti dukrytę Kariną ir besirūpinanti našlaičiais likusiais 16 metų broliu Tomu bei 14 metų seserimi Rūta, turi labai mažai gyvenimo patirties ir apie daugelį lengvatų, kuriomis neretai sumaniai naudojasi socialiai remtinos šeimos, nieko nežino. „Būtų galima teigti, kad dvidešimtmetė mergina turėtų žinoti įstatymus, jai priklausančias lengvatas, institucijas, į kurias reikėtų kreiptis pagalbos. Tačiau ar galima ją kaltinti dėl tokio nežinojimo? O gal Ievai viską turėtų paaiškinti, patarti kompetentingas asmuo?“ - kalbėdamas su LŽ svarstė Ritos Garbaravičienės (RG) vaikų labdaros ir paramos fondo pirmininkas Dovydas Valiuška.

Beje, anot jo, tvarkingai gyvenančios Ievos šeimos pajamos įvardijamos kaip „per didelės“ dėl to, kad jos gyvenimo draugas ir mažosios Karinos tėtis Mantas dirba ir namo parneša apie 700 litų atlyginimą. Juk jei Manto uždirbami pinigai nebūtų priskaičiuojami prie bendro šeimos biudžeto, ketvertas – Ieva, Tomas, Rūta ir mažoji Karina - tegautų 1300 litų ir galėtų pretenduoti į valstybės paramą.

Griūvantis namas

Socialinė darbuotoja Šešupės gatvėje, Kaune, esančiuose namuose lankydavosi, kol su vaikais gyveno bent vienas iš tėvų. Tačiau kiek daugiau nei prieš metus Tomui ir Rūtai tapus našlaičiais, o jų globą įsiteisinus Ievai, specialistė pas tris vaikus auginančią jauną kaunietę daugiau nebeužsuko. Ypač prastos būklės name gyvenanti šeima neketina iš jo išsikelti, nes neįsivaizduoja, kur dar galėtų gyventi. Dėl likimo išdaigų daugiavaike mama tapusi Ieva sako viena ausimi girdėjusi, kad anksčiau tėvai gaudavo kompensaciją, atrodo, malkoms pirkti. Tačiau jaunoji mama nežino, nei kur kreiptis, nei kokių dokumentų tam reikia.

„Abejoju, ar mums apskritai priklausytų kompensacija. Bandžiau domėtis, gal broliui ir sesei priklausytų nemokamas maitinimas mokykloje, tačiau socialinė darbuotoja man pasakė, kad turime per daug pajamų“, - tvirtino Ieva.

Taurelės atsisakė per vėlai

Nė vienas iš tėvų netekusiųjų trijulės savo likimo nekaltina. Nors LŽ kalbinama Ieva susigraudina, ji savo ašarų nedemonstruoja, o tiesiog nuoširdžiai pasakoja sudėtingą šeimos istoriją. Jų tėvai Rita ir Algirdas iš pradžių gyveno Kaune, Aleksoto mikrorajone. Tuo metu jauna pora po kurio laiko išgalėjo įsigyti pusę medinio namelio Vilijampolėje. Suklypusiu pastatu daugiausia rūpinosi Algirdas. Rūsyje jis įtaisė vandens siurblį, skyles stoge vis užkaišiodavo, lubas paramstydavo, šildyti būstui naudojamą krosnelę sutvirtindavo, o byrančias virtuvės spinteles suverždavo varžtais. Nors vyriškis nevengdavo taurelės, skurdžiuose namuose visada buvo švaru. Nei tėtis Algirdas, nei mama Rita nedirbo, bet maisto šeima prasimanydavo, mat gaudavo pašalpas. Tomas, Ieva ir Rūta gyvenimu su tėvais nesiskundė, nors ir tuomet vaikai ne visada būdavo sotūs. Į namus užsukanti socialinė darbuotoja Algirdui vis primindavo - jei jis girtaus, abi jaunesniosios atžalos bus atiduotos į vaikų namus.

„Ir tada, klausydamasi socialinės darbuotojos, neabejojau, kad dėl brolio ir sesers kovosiu. Vis laukiau, kada tapsiu pilnametė ir galėsiu jais oficialiai pasirūpinti“, - sakė Ieva. Taip mąstydama mergina net neįsivaizdavo, kad iš tiesų jos mintys taps realybe ir tik pradėjus gyventi savarankiškai jos pečius užgrius atsakomybė net už tris vaikus.

Mama Rita mirė maždaug prieš penkerius metus. Laiku buvo nepastebėtas apendicitas ir kilusios komplikacijos nusinešė 48 metų moters gyvybę. Likęs su trim vaikais Algirdas sunkiai pakėlė atsakomybę. Vyriškis vis dažniau piktnaudžiavo alkoholiu. „Tačiau tėtis buitimi pasirūpindavo“, - LŽ tvirtino Tomas.

Po kurio laiko našlys vis dėlto susiėmė ir svaigalų visai atsisakė. Tačiau virsmas įvyko per vėlai – 2013-ųjų vasario 14 dieną dėl kepenų cirozės jis iškeliavo anapilin.

Anot Ievos, į kambarius, lyjant lietui, nuolat laša.

„Jei verksi, geriau nebus“

Likusiems be tėvų vaikams sunkiai sekėsi tvarkytis griūvančiame name. Nuo drėgmės pavojingai įlinko stogas, rūsį užliejo vanduo, ėmė byrėti ir taip varganos virtuvės spintelės, yrančią krosnelę tenka dažnai ramstyti. „Nuo to laiko, kai mirė tėtis, į kambarius, lyjant lietui, nuolat laša. Mes bandėme spręsti šią problemą, bet be meistrų neišsiverčiame“, - sakė Ieva.

Pasak RG vaikų labdaros ir paramos fondo vadovo D.Valiuškos, vienas iš kauniečių yra pasisiūlęs paremontuoti medinuko stogą, tačiau tam reikia medžiagų. „Tikimės, kad jų kas nors paaukos šeimai, kuri stengiasi sutvarkyti savo varganą būstą“, - sakė D.Valiuška. Jo teigimu, geradariai statybinėms medžiagoms yra paaukoję ir pinigų – apie 800 litų. Tačiau šios sumos sutvarkyti avarinės būklės pastatui nepakanka.

Keturiolikmetei Rūtai reikia ir striukės. Taip pat paauglė norėtų lankyti šokių būrelį, tačiau lėšų tam nėra. „Na, gal dar naujos virtuvės spintelės praverstų...“ - spaudžiama į kampą apie didžiausius poreikius prabyla ir Ieva. Kuklioje, bet švarioje virtuvėje dažniausiai sukasi ji arba kartu gyvenantis mažylės Karinos tėtis Mantas. Jaunas vyras dirba ir stengiasi prisidėti prie šeimos gerovės, nors gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą.

Darbo nevengia ir Tomas. Vasarą jis ne sykį yra darbavęsis statybose. Paaugliui tai patiko, todėl baigęs mokyklą jis tikisi įgyti statybininko profesiją, sukurti šeimą bei ją išlaikyti. Šešiolikmetis LŽ tvirtino su draugais apie savo situaciją nekalbantis. „Yra kaip yra“, - ramiai konstatuoja Tomas. Jis įsitikinęs, kad sunkus gyvenimas užgrūdina ir išmoko savarankiškumo.

Jauniausioji sesuo Rūta norėtų mokytis kirpėjos amato. Šią specialybę studijuoja ir Ieva. Šįmet ji turėtų baigti mokslus, o vasarą, palikusi dukrytę brolio ir sesers priežiūrai, pradėti dirbti. „Labai norėjau būti vizažistė, bet mokslai brangūs, tad teko mokytis kirpimo“, - sakė Ieva. Anot jaunos mamos ir jos brolio, jei verksi – geriau nebus.

Kliūtis – 50 litų

Kaip LŽ tikino D.Valiuška, vienas pagrindinių kliuvinių valstybei pasirūpinti geresniu Ievos ir jos artimųjų gyvenimu yra šeimos gaunamos pajamos. Kadangi Ievos draugas Mantas dirba, per mėnesį penkių asmenų šeima pragyvena už 2 tūkst. litų. „Jei Mantas priskaičiuojamas prie šeimos, vienam asmeniui per mėnesį tenka 400 litų. O tai yra 50 litų daugiau, nei numatyta valstybės... Susidaro tokia situacija, kad pareigingas jaunas tėtis geriau nedirbtų, nei uždirbtus pinigus neštų namo. Nes tas pusšimtis litų, už kurį kažin ar galima nusipirkti maisto mokykloje, malkų, drabužių, transporto bilietus ar kitų būtiniausių daiktų, dabar yra kliuvinys, kuris verčia jaunus žmones ieškoti pagalbos“, - sakė pašnekovas.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Daugėlienė LŽ patvirtino, kad socialinė darbuotoja po tėčio mirties galėjo ir nebesilankyti, nes nepilnamečių globa atiteko artimam žmogui – vyriausiam vaikui. „Darbuotojų, galinčių lankyti šeimas, trūksta. Visada vizitus stengiamės rengti ten, kur vaikus globoja svetimi. Tačiau jei teisę rūpintis nepilnamečiais prisiima šeimos nariai, natūralu, kad dėmesio skiriama mažiau“, - sakė B.Daugėlienė. Jos teigimu, skyriaus darbuotojai visuomet dėkingi, kai apie sudėtingas situacijas jiems pranešama. Tuomet jos išanalizuojamos išsamiai. „Pas Ievą socialinių paslaugų specialistas apsilankys artimiausiu metu ir padės užpildyti visus reikiamus prašymus“, - patikino pašnekovė.

Tai, kad žmonės patys turi žinoti savo teises, LŽ tvirtino ir kitų savivaldybės skyrių darbuotojai. Vilijampolės seniūnijos specialistė Leda Petraškienė patarė visiems, kurie abejoja dėl jiems priklausančių kompensacijų, apsilankyti bent seniūnijoje. Tuomet užpildomi dokumentai, reikalingi socialinėms pašalpoms gauti. Dėl centrinio būsto šildymo ar malkų kauniečiai turi kreiptis į Kauno miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių. Jo darbuotojai dažniausiai yra tose pačiose patalpose kaip ir mikrorajono seniūnija. „Caritas“ ar kitos labdaros organizacijos visuomet parūpina maisto paketus. Sunkiai besiverčianti šeima gali pretenduoti ir į socialinį būstą, nemokamą vaikų maitinimą mokyklose, mažiau mokėti už darželį.

„Svarbiausia netylėti, kreiptis į visas įmanomas institucijas, apie viską klausinėti. Nes vieni skyriai teikia vieną paramą, kiti – kitą. Tačiau pirmiausia reikia nueiti bent į seniūniją“, - kalbėdamos su LŽ pabrėžė Kauno miesto merijos darbuotojos. Vis dėlto jos priminė, kad daugelis kompensacijų gyventojams priklauso, jei vieno šeimos nario pajamos neviršija 350 litų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"