TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Mirties slėnio paslaptys sudomino Prancūziją

2015 10 08 6:00
Manoma, kad Mirties slėnyje kalėjo keliolika tūkstančių prancūzų karo belaisvių, dalis jų ten ir palaidoti. Deniso Nikitenkos (LŽ) nuotrauka

Neringos savivaldybė sulaukė Prancūzijos ambasados Lietuvoje prašymo suteikti informacijos apie legendomis apipintą vietovę netoli Nidos. Ambasadorių Philippe'ą Jeantaud itin sudomino tarp Parnidžio ir Sklandytojų kopų esantis mistiškasis Mirties slėnis, kur prieš šimtmetį esą buvo apgyvendinti keliolika tūkstančių prancūzų karo belaisvių.

Prancūzijos ambasada norėtų pamėginti praskleisti paslapties šydą ir deramai pagerbti tautiečių kalėjimo, žūties vietą atminimo ženklais. Dabar kopose tręšta prieš keletą dešimtmečių galbūt ten palaidotiems belaisviams pastatyti kryžiai.

Neringos merijos atstovai teigiamai vertina diplomatinės atstovybės pastangas siekiant įminti Mirties slėnio paslaptis, nes tyliosios kopų lomos niekas nėra tyrinėjęs, mažai autentiškų faktų žino ir istorikai.

Smėliakalnių mįslė

Mirties slėniu nuo seno vadinama pilkųjų kopų loma – viena labiausiai legendomis apaugusių Kuršių nerijos vietovių. Prieš keletą dešimtmečių kažkas smėliakalnių masyve prie Grobšto rezervato ribos įkasė keliolika medinių kryžių, aptvėrė teritoriją medine tvorele ir įbedė ženklą su užrašu: „Mirties slėnis“.

Loma patenka į Parnidžio kraštovaizdžio draustinį, todėl yra gausiai lankoma žmonių. Jie tik gūžčioja pečiais atokioje vietoje išvydę senutėlius kryžius.

Patys nidiškiai, pasakodami, kodėl tas slėnis vadinamas Mirties vardu, tik abstrakčiai kalba apie svetimšalius, kurie ten kalėjo ir mirė.

Mirties slėnis siejamas su 1870–1871 metais vykusiu Prūsijos ir Prancūzijos karu. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad būtent po šio karo netoli Nidos vokiečiai įrengė prancūzų karo belaisvių stovyklą.

Yra žinoma, kad to karo metu prancūzai trėmė suimtus vokiečių karius į Šiaurės Afriką, kur versdavo dirbti sunkius darbus dykumoje nežmoniškomis sąlygomis. Esą kerštaudami priešininkams vokiečiai ir pasirinko Nidą.

XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje Parnidžio ir Sklandytojų kopų aplinka išties buvo panaši į dykumą, pustomą smėlio, todėl tiko belaisvių stovyklai įrengti.

Šį istorinį faktą 1918 metais išleistame veikale mini ir žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis. Jis vienu sakiniu užsimena, kad tvirtinant nerijos krantus „dirbo prancūzų belaisviai iš Nidos atsakomosios karo belaisvių stovyklos“. Toliau istorikas trumpai paaiškina, kad ta keršto prancūzams stovykla buvo įrengta „smėlynuose prie Nidos, kaip „atsakymas“ prancūzams, kurie vokiečių belaisvių stovyklas kūrė ir Alžyre“.

Knygą apie Kuršių neriją 2001 metais išleidęs Jurgis Bučas suteikia dar daugiau informacijos. Anot jo, Mirties slėnyje buvo pastatytas ištisas barakų miestelis, kuriame „būta 12 tūkst. belaisvių“. Mokslininko teigimu, nuo epidemijų, karščio ir sunkaus darbo (tvirtino nerijos krantus, apželdino kopas ir kt.) belaisviai esą mirdavo dešimtimis ir buvo užkasami čia pat smėlyje.

„Gražiausia ir ramiausia pasaulio vieta buvo paversta tikru pragaru. Ta vieta dabar vadinama Mirties loma“, – pasakoja J. Bučas.

Neringiškiai prisidėtų

Nors užuominų, kad dabartinėse pilkosiose kopose prie Nidos išties galėjo kalėti ir galbūt ten pat būti palaidoti prancūzų belaisviai, yra, tačiau autentiškų šaltinių, to meto dokumentų bent Lietuvoje niekas nėra matęs.

Todėl žinia, kad legendine vietove susidomėjo Prancūzijos ambasada, nudžiugino Neringos atstovus.

„Mirties slėnis tikrai galėtų būti vienu turistų traukos centrų Kuršių nerijoje. Ypač vis dažniau į Neringą užsukantiems prancūzams. Bėda, kad niekas iki šiol nėra atlikęs jokių archeologinių ar išsamių istorinių tyrimų, kurie praskleistų paslapties šydą ir galėtų atsakyti, ar išties lomoje buvo ta belaisvių stovykla, ar yra kas likę po smėliu, ar ten palaidoti karo belaisviai“, – sakė Neringos miesto savivaldybės administracijos direktorius Algimantas Vyšniauskas.

Neringos savivaldybė mielai prisidėtų prie prancūzų siekių pagarbiau sutvarkyti, įamžinti šią vietą. Svarstoma galimybė prisidėti ir prie žvalgomųjų archeologinių tyrimų, jei būtų nuspręsta juos atlikti.

Praverstų tyrimai

Archeologas dr. Gintautas Zabiela LŽ patikino, kad iš pradžių galima būtų apsieiti ir be kasinėjimų, o išžvalgyti Mirties slėnį specialiu prietaisu georadaru.

„Jis užfiksuotų anomalijas po žeme be fizinės intervencijos. Žinoma, ten gali nieko neužčiuopti, nes visiškai neaišku, ar ten buvo karo belaisvių stovykla, o jei buvo – kur tiksliai. Kitas dalykas – smėlis, kuris per šimtmetį buvo pustomas, tad tie įrodymai gali būti labai giliai, ir mes nieko nematysime. Tačiau ištirti būtų labai naudinga, net jei mokslininkai nieko nerastų, nes tai irgi būtų informacija“, – teigė archeologas.

Prancūzijos ambasados Lietuvoje atstovai LŽ informavo, kad toliau bus aktyviai domimasi Mirties slėniu, bandoma ieškoti atsakymų ne tik Lietuvoje, bet ir pačioje Prancūzijoje, jos istoriniuose archyvuose. Mat faktai apie belaisvių stovyklas paprastai būdavo fiksuojami dokumentaliai.

Memorialinis paminklas prancūzų karo belaisviams jau yra pastatytas Klaipėdoje, prie Malkų įlankos. Jis skirtas Vilhelmo kanalą 1863–1873 metais savo rankomis iškasusiems prancūzams. Daug jų tuomet žuvo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"