TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Misionierė Brazilijoje nesutiko lietuvių

2007 11 15 0:00
Sesuo Fausta prie bananmedžio.

Jaunas amžius seseriai Faustai dirbti misioniere Brazilijoje tik iš pradžių buvo kliūtis. Į kasdienines lietuvės pareigas įėjo pokalbiai su vilkikų vairuotojais ir vargingų ligonių lankymas. Ji taip pat stebėjo, kaip už migrantų sielovadą atsakingos misionierės padeda bedarbiams išvengti vergų likimo cukranendrių plantacijose.

"Norėjau pati išgyventi, ką reiškia būti misioniere krašte, kuriame tikrai netrūksta skurdo", - LŽ sakė viena iš nedaugelio lietuvių misionierių trisdešimt vienų metų sesuo Fausta.

Per vienuolika mėnesių Brazilijoje ji nesutiko nė vieno lietuvio. Juo labiau šalies šiaurės rytuose, kur vien vargas ir skurdas, užsieniečių visai mažai. Nebent misionierių. Piaujo valstijos sostinėje Terezinoje lietuvė gyveno su vienuolėmis, kilusiomis iš Brazilijos pietų, kur padėtis iš esmės daug geresnė. Kaip sako patys brazilai - ten antroji Europa.

Skurdo sutelkti

"Kiaulės, vištos, šunys, katės, vaikai - gatvėje kartu. Kanalizacijos dar nėra. Nuotekos bėga tiesiog į gatvę ir suteka į ežeriuką jos gale. Tame ežeriuke turškiasi paršiukai, - prisiminė Terezinos priemiestį Porto centrą pašnekovė. - Kai aš ten buvau, kvartalas gyvavo jau trejus ketverius metus, o pirmą asfaltuotą kelią dar tik tiesė. Prieš mėnesį buvo įvesta elektra."

Porto centre yra vadinamosios invazijos. Šalyje daug žmonių gyvena visiškai priklausomi nuo vietos savininkų malonės. Jiems dirba, atiduoda savo pinigus ir bet kada gali būti išvyti, o jų namai - sudeginti. Tačiau yra toks įstatymas, kad susitelkusi žmonių grupė gali užimti nedirbamą ir neprižiūrimą teritoriją. Jie įsiveržia į miestą, užimtoje teritorijoje prabūna tam tikrą laiką ir gali teisiškai įforminti tą žemę. Tada ją padalija šeimoms nemokamai.

Brazilijos šiaurės rytų regione sausros trunka aštuonis devynis mėnesius ir žmonės neturi jokio darbo. Trys liūčių mėnesiai atgaivina išdžiūvusią žemę, tačiau vėl ateina 40 laipsnių karščiai ir prasideda sausros. Nuolatinės sausros iš dalies ir lemia skurdą. Be to, tame regione nėra jokios pramonės ir gyventojų nedaug.

Pavyzdžiui, šalies pietryčių San Paulo mieste dabar gyvena apie 25 mln. žmonių ir bent po tūkstantį kasdien ateina - taip pat ir iš šiaurės rytų regiono. Senamiestyje kuriasi tiesiog po kiekvienu medžiu ar tiltu šeimomis ir laukia, kol gaus kokią pastogę. Įsikūrę vadinamosiose favelose žmonės yra labai dosnūs ir po ta užsiimta pastoge susikviečia visą giminę, tad kartais viename kambarėlyje nakvoja po 8-10 naujakurių.

Gelbstint iš vergijos

Į Piaujo, Maranjano, Searos ar Pernambuko valstijų miestelius, kuriuose nėra beveik jokios pramonės, iš centrinės Brazilijos porą tūkstančių kilometrų šunkeliais, kad nesustabdytų policija, krovininiais sunkvežimiais atvažiuoja didžiulių cukranendrių plantacijų administratoriai vilioti vyrų - per šešis mėnesius esą uždirbsią gerus pinigus. Iš pažadais susigundžiusių nemokytų žmonių surenka dokumentus, o be jų Brazilijoje tik iki policijos nuvažiuosi. Jau atvykę į fazendą vyrai sužino, kad turi apsimokėti kelionę. Už ją atidirba pirmą mėnesį, kitą - už suvalgytą maistą, sudėvėtus drabužius, batus. Už sulaužytą įrankį taip pat reikia atidirbti. Skola vis didėja, sąlygos baisios, o pabėgti iš ten beveik neįmanoma. Dažnai apsauga ginkluota, o ir kaip be dokumentų, pinigų sugrįžti tuos du tūkstančius kilometrų?! Pasak pašnekovės, valstybė bejėgė surasti tokius vergus milžiniškose žemvaldžių teritorijose, prilygstančiose jei ne visai Lietuvai, tai bent Vilniaus ir Kauno apskritims kartu sudėjus. Kita vertus, yra gana daug fazendų, kur sudaromos sutartys, pažadai tesimi ir savininkai rūpinasi kelių tiesimu, darželių, mokyklų statyba, darbininkų raštingumu. Tad žmonės, kai neturi ko valgyti ir nežino, kaip išmaitinti šeimą, tikisi, kad galbūt ir jiems pasiseks.

Misionierės, atsakingos už migrantų sielovadą, stengiasi padėti prevenciniu darbu. Jos važinėja iš miestelio į miestelį, rodo filmuotą medžiagą, kaip būna tokioje vergijoje, kalba į ją pakliuvę vyrai. Dalijamuose lankstinukuose yra telefono numeris, kuriuo žmogus, jei pavyktų pabėgti iki artimiausio kaimo, gali paskambinti, kad atvažiuotų išlaisvinti. Paaiškinama, kad pagal įstatymą darbdavys turi iš karto išduoti darbo pažymėjimą. Jei tokio neišduos - nesidarbinti. Taip pat verčiau iš viso nelipti į tokius sunkvežimius, jei matyti, kad jie važiuoja nelegaliai, t. y. šunkeliais arba be numerių, keičia juos, - nieko gero nebus.

Suteikiant viltį

Su brazile misioniere, atsakinga už migrantų sielovadą Piaujo valstijoje, kartais važiuodavo ir lietuvė sesuo Fausta. O į kasdienes jos pareigas įėjo krovininių sunkvežimių, vadinamųjų fūrų, vairuotojų lankymas. Migrantai - tie, kurie keliauja, nėra savo namuose. Tokie yra ir vilkikų vairuotojai, todėl eidavo su jais kalbėtis kartą per savaitę. Brazilijoje nėra geležinkelių ir prekės sunkvežimiais gabenamos per visą šalį. Stotelėse yra viešbutis, valgykla ir dažniausiai kaip visame pasaulyje - prostitucijos židinys.

"Pradžioje buvo didelė kliūtis, kad aš - jauna moteris, - prisipažino pašnekovė. - Prireikė šešių mėnesių, kol radau būdą, kaip su jais kalbėtis, kad galėčiau eiti viena, nes paprastai lydėdavo vyresnė sesuo arba pasiimdavau vyresnių žmonių iš bendruomenės."

Vienuolė klausdavo vairuotojų apie šeimą, vaikus, gyvenimą ir jie labai noriai kalbėdavosi. Tie pokalbiai būdavo ir apie Dievą, jų tikėjimą ir vargus, kai dažnai nėra kam pasakyti, kokia beviltiška padėtis, nes 20 dienų laukia krovinio Terezinoje ir nežinia kada pajudės. Kartais taip ištisus mėnesius negrįžta namo, nemato savo artimųjų.

"Nuostabiausias jausmas būdavo per šventąsias Mišias. Jas aukodavome kartą per mėnesį tame pačiame bare, kur vairuotojai valgo, tačiau tokios pagarbos nemačiau nė vienoje bažnyčioje, nė vienoje bendruomenėje. Visiška tyla ir toks atidumas tam, kas vyksta. Daugelis net nedrįsdavo įeiti vidun ir labai nedaug kas eidavo komunijos, nes gyvena kaip visi vairuotojai - kiekvieną naktį vis kita moteris", - pasakojo sesuo Fausta.

Vienuolė džiaugėsi, kad kaskart atsirasdavo trys keturi žmonės, kurie labai nuoširdžiai kalbėdavosi ir jiems galėdavo atverti truputį kitokį požiūrį, grąžinti viltį, nes kartais atsitikdavo taip, kad išbuvę 10-15 dienų ir negavę krovinio vairuotojai pradėdavo gerti. Vakare prisigeria, o rytą - kur tokiu veidu gausi krovinį?! Dar ilgiau viskas užtrunka.

Apsiprantant su skausmu

Dvi dienas per savaitę sesuo Fausta eidavo į vadinamuosius pensionus - tokius namus, į kuriuos priima žmones, atvažiavusius gydytis. Viename pensiono kambarėlyje įsikuria kokie penki žmonės ir laukia, kol gydytojai juos priims ir ištirs.

Terezinos mieste yra medicinos centras, penkios didžiulės poliklinikos turi labai gerą aparatūrą ir jose dirba daug medikų. Turtuoliai priimami be eilės - susimoka ir eina, o vargšai turi laukti, kol gaus draudimą arba savivaldybė ar seniūnija skirs pinigų. Iš tikrųjų vargšai atvažiuodavo tik tada, kai jau jokie užkalbėjimai, maldelės, tepalėliai ir žolelės nebeišgydys. Gresia apakimas, antra ar trečia vėžio stadija, per avarijas lūžę kaulai, reikalinga širdies operacija. Ir daugelis tokių ligonių miega hamakuose, nes taip kur kas vėsiau, kai vidutinė temperatūra 33 laipsniai karščio.

"Raudojau ir sakiau Dievui, kad daugiau ten neisiu, kai aplankėme tokį Žozė, - prisiminė pašnekovė. - Gal aštuoniasdešimties metų, liesas liesas, žarnyno vėžys išplitęs jau po visą organizmą. Į kambarėlį atlydėjo jo dukra. Žozė pradžiugo: atėjo svečiai, o ir europietės niekada nematęs! Tą dieną jis nebuvo gavęs skausmą malšinančiųjų ir vos pasijudindavo, iš akių riedėjo ašaros, nors pats nesiliovė šypsotis. Sakė, kad užsirašė pas gydytoją, tačiau jis šiandien nepriėmė, o skausmą malšinantys vaistai baigėsi. Apibėgome visas vaistines, tačiau vaistų nuo skausmo mums nepardavė."

Pamažu apsipratusi su skausmu, sesuo Fausta lankydavo ligonius, kalbėdavosi su jais, išklausydavo skaudžių gyvenimo istorijų. Beveik visos šeimos išgyveno artimųjų netektį - juos nužudė nusikaltėliai. Plėšikai gali sustabdyti autobusą, atimti iš žmonių pinigus, daiktus ar net išrengti visus ir taip palikti. Žmonės jau žino, kad geriau daryti viską, ko reikalauja plėšikai, nes gyvybė yra brangiau už daiktus. Vienas viduriniosios klasės vyras pasakojo, kad jo sūnų nušovė dėl naujų "kedų". Nusikaltėlis juos tiesiog pasiėmė ir nuėjo.

Visuotinį nesaugumo jausmą patyrė ir pašnekovė, kai į misionierių namą įsiveržė plėšikai. Nuo to karto niekada ramiai nemiegojo.

Užburtu ratu

"Kai Saleziečių universitete Romoje mokiausi, kaip dabar reikėtų skelbti evangeliją, mane labiausiai iš visų įtikino misionieriški būdai. Planetoje du trečdaliai žmonių badauja. Norėjau suprasti, ką veikiu šiame pasaulyje, - pasakojo sesuo Fausta. - Kartą vienas bendramokslis iš Venesuelos, du brazilai, kolumbietis ir aš susėdę kalbėjomės apie padėtį Lotynų Amerikoje. Tada iki kaulų smegenų supratau, kaip ten žmogus gyvena. Jis neturi paprasčiausio saugumo ir jokių garantijų. Keista, bet kad išgyventum tokiomis sąlygomis, kaip jie ten gyvena, yra labai svarbu svajoti. Tiesiog svajoti apie geresnę ateitį, kai visi turės duonos ir galimybę mokytis, gydytis. Kaip tą svajonę padaryti gyvą?!"

Misionieriai, pašnekovės įsitikinimu, yra atviri ir geriau supranta kitos kultūros ir kitu ritmu gyvenančius žmones. Lotynų Amerikos bažnyčia yra paskelbusi, kad jų evangelizacijos prioritetas - vargšai ir jaunimas, ateinantis iš vargšų. Neturtingos šeimos dažnai priverstos migruoti į miestus ir juose daug vaikų, kurie nežino nei savo vardo, nei tėvų, nei kur gimę. Jie neturi kur prisiglausti, normaliai pavalgyti, jokių socialinių garantijų. Pradžioje išgyventi padeda smulkios vagystės, maži apiplėšimai, o po dvejų trejų metų sumoja, kad vienas didelis apiplėšimas leistų ilgiau gerai gyventi, ką nors nusipirkti.

Didėja ne tik nusikalstamumas. Didelė ir išsilavinimo problema. Pasak pašnekovės, Brazilijoje visi turi teisę į mokslą, bet kas baigia bendrąją valstybinę mokyklą - niekur neįstos. Toks jų lygis. Privačiose mokyklose mokytis gali tik turtingų ir pasiturinčių šeimų vaikai. Susidaro užburtas ratas: vargšai vargo - vargs ir jų vaikai.

Lėtai ir laimingai

"Lietuviai dar nežino, kad yra turtingi, tik visai kita kryptimi žiūri: kaimynas nusipirko naują automobilį, vadinasi, metas ir man keisti, - kalbėjo sesuo Fausta. - Grįžus man baisu klausytis, kaip žmonės tampa skubėjimo vergais, negyvena savo gyvenimo. Prabėga metai - nepastebi. Praranda artimuosius - nepastebi. Tai kas iš to darbo, iš tos karjeros, jei žmogus nebeturi gyvenimo?!"

Ten, kur gyveno misionierė, viskas vyksta labai lėtai ir yra daug daug laiko. Jei iš ryto eini mokėti mokesčių, daugiau nieko ir neplanuoji, nes normalu, kad nebus elektros arba užsikirs kasos aparatas, arba neatvažiuos autobusas.

Brazilijoje būtų nesuprantama, kaip galima užsukti į svečius tik valandėlei - pakeliui į namus po darbo. Ten žmonės paprastai svečiuojasi bent keturias penkias valandas. Valgo pietus, maudosi, gula pogulio, atsikėlę valgo vakarienę ir tik vakare eina namo. Niekas nemato jokio reikalo iš anksto įspėti, kad ruošiasi ateiti į svečius. Nors gyvena skurdžiai, žmonės yra džiugūs, laimingi ir vaišingi.

"Ateini į šeimą ir girdi: sėsk valgyti. Iš pradžių dar nežinojau, kad negalima valgyti, nes dažnai suvalgai maistą, kurį pagamino šeimai. Grįš vyrai - valio, pas mus svečias, pietų šiandien nebus. Arba šeimai liko tik ryžiai", - pasakojo pašnekovė.

Žmonės dažnai valgo tik ryžius ir pupeles. Kai atvažiuodavo misionierės, pagamindavo vištienos, jautienos ar ožkienos visai bendruomenei, nes dažniausiai visi neturi ko sočiai pavalgyti.

"Mano svajonė būtų, kad lietuviai atidarytų savo misiją, - prisipažino sesuo Fausta. - Galbūt bendrą, kelių vienuolijų. Pavyzdžiui, užtektų dviejų kunigų ir kokių trijų seserų, arba puikiausiai galėtų įsitraukti ir pasauliečių jaunimas. Labai daug jaunimo nežino, kam gyvena, ir metus kitus pabūti su vargo žmonėmis būtų naudinga. Bet pirmiausia reikia pasiruošti, nes paprastai visi daro tas pačias klaidas: duosiu, pastatysiu, ir kuo daugiau duoda,

kuo daugiau stato, tuo daugiau reikia. Pagrindinė misija vis dėlto yra žmonių ugdymas."

Sesuo Fausta - Rasa Palaimaitė, kilusi iš Kaišiadorių rajono. Augo netikinčioje šeimoje, tačiau nuo trylikos metų pradėjo lankytis bažnyčioje, draugauti su ateitininkais. Vytauto Didžiojo universitete baigė teologijos studijas. Įstojo į Šventosios šeimos seserų kongregaciją ir jau noviciato metu bei po laikinųjų įžadų dirbo su jaunimu Marijampolėje. Po amžinųjų įžadų sesuo Fausta išvyko į Romą ir Saleziečių universitete baigė jaunimo sielovados magistro studijas, įgijo teologijos licenciato laipsnį. Beveik metus išbuvo seserų skalabriniečių vienuolijoje Brazilijoje ir dirbo misionierės darbą. Neseniai grįžo į Vilnių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"