TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Miuziklo vaikai taria: "Tu esi man reikalingas"

2011 02 07 0:00

Praėjusių metų vasarį ir kovą Vilniaus Mikalojaus Daukšos vidurinėje mokykloje vykęs renginys tapo Lietuvos muzikos istorijos dalimi. Mokiniai pastatė spektaklį pagal nemarų, nuo 1974-ųjų į sceną vis grįžtantį kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus miuziklą "Ugnies medžioklė su varovais".

Kad mokyklose statomi įvairūs miuziklai - ne naujiena. Tačiau šįkart moksleivių pastangos beveik prilygo žygdarbiui tų jaunuolių, kurie sovietinę 1971-ųjų naktį, vedami Kęstučio Antanėlio, inscenizavo Andrew Lloydo Webberio kūrinį "Jėzus Kristus - Superžvaigždė". G.Kuprevičius pripažino moksleivių spektaklį dar vienu unikaliu, visaverčiu "Ugnies medžioklės su varovais" pastatymu. Dabar, prabėgus metams, miuziklo dalyviai kur kas labiau vertina ne patį įvykį, o tai, ką jautė jį kurdami. Moksleiviai išgyveno kūrybos kančią, išsipildymo džiaugsmą, vienas iš kito išgirdo neištartą: "Tu esi man reikalingas." Ir pajuto neramią tuštumą, kai darbas buvo baigtas. "Po spektaklio jie, nesulaukę jokių atgarsių, atrodė niekam nereikalingi", - kalbinamas LŽ prisiminė miuziklo režisierius, M.Daukšos mokyklos Kino ir vaizduojamojo meno klasės vadovas, kino režisierius Antanas Maciulevičius. Spektaklis buvo kuriamas mokyklos lėšomis ir didžiuliu visų moksleivių bei jų artimųjų entuziazmu. Nė viena valdžios institucija nenorėjo remti jaunimo iniciatyvos. "Matote, valstybė, paisydama Europos Sąjungos nuostatų, skiria lėšų tik negatyviems visuomenės reiškiniams šalinti. O jei nori mokytis ir savimi žavėti pasaulį - pinigų negausi", - neslėpė nusivylimo režisierius. Miuziklas tapo ne vienos, o kelių mokyklų moksleivių kūriniu. Idėjos sumanytojams iš M.Daukšos vidurinės talkino Valdorfo, Šv. Kristoforo, Abraomo Kulviečio mokyklų, Algirdo muzikos mokyklos, Mykolo Biržiškos, Salomėjos Nėries, Simono Daukanto gimnazijų, Vilniaus licėjaus, Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos, Lietuvos dailės akademijos bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) auklėtiniai.

Paramos nesulaukė

Moniką miuzikle vaidinusi Elzita Girčytė, šiemet LMTA pradėjusi studijuojanti vokalą, režisieriaus asistentė, M.Daukšos vidurinės mokyklos dvyliktokė Birutė Leiputė ir choro dalyvė Joana Budvytytė vieną sausio vakarą susitiko su LŽ žurnalistu ir papasakojo apie muzikos spektaklio atsiradimą. Statyti jį grupelė M.Daukšos mokyklos vyresnių klasių mokinių sumanė 2009-ųjų pavasarį. Gegužę Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) rengė gabių ir talentingų moksleivių konkursą. Mokyklos auklėtiniai užpildė paraišką paramai gauti. Pinigų reikėjo profesionaliai scenos įrangai. Tada prasidėjo vasara, kūrybinį karštį įveikė atostogų saulė. Rugpjūtį iš ministerijos atėjo atsakymas, kad projektas, kaip trumpalaikis ir neturintis tąsos, nebus finansuojamas. "Tokia yra oficiali versija. Iš tiesų valdininkai nematė reikalo skirti daug lėšų, kad jomis disponuotų keletas žmonių", - be apmaudo, blaiviai vertindama aplinkybes sakė E.Girčytė. Iniciatorės tikėjosi, kad ŠMM į jų sumanymą pažvelgs kaip į tęstinį, moksleivių saviraišką skatinantį projektą. Mąstyta apie naujus spektaklius, kitų mokyklų auklėtinių dalyvavimą. A.Maciulevičius LŽ prasitarė norįs atidaryti jaunimo kūrybinių galių ugdymo studiją, kurioje būtų laikomasi klasikinio švietimo ir lavinimo tradicijos. Bet tai jau atskira tema.

Žavėjo erudicija

Nors žinios, gautos iš ministerijos, visus nuliūdino, kūrybinis darbas nenutrūko. Kompozitorius patikėjo moksleiviams miuziklo partitūrą, šie savo jėgomis pagal ją sukūrė fonogramą, pritaikė muziką mažesniam instrumentų skaičiui. Po truputį ėmė aiškėti, kad mokyklos pajėgų nepakaks: pritrūko dainuojančiųjų, stigo tinkamų balsų. Miuziklo iniciatoriai internetu išsiuntė paramos "šauksmus" į kitas sostinės mokyklas ir buvo išgirsti. Muzikos mokytoja Lina Veiverienė padėjo chorui, akompaniatorių komandai. Rugsėjį į M.Daukšos mokyklą atėjo dirbti A.Maciulevičius. Mokyklos direktorė Regina Mikalauskienė pasiūlė spektaklio statytojams prašyti jo pagalbos. Kino ir vaizduojamojo meno klasės vadovas stebėjo repeticiją, o per pertrauką išsakė savo pastabas. Merginos prisiminė, kokį efektą tada padarė A.Maciulevičiaus iškalba, patirtis. "Juk jis turėjo praktikos Juozo Miltinio teatro mokykloje, žinių, kurias galėjo atskleisti mums", - kalbėjo J.Budvytytė. A.Maciulevičius su milžiniška energija paniro į spektaklio darbus. Atsirado daugiau tvarkos, visi pradėjo uoliai lankyti repeticijas. "Kai pamatėme, kaip jis žvelgia į darbą, kilo noras ir patiems taip dirbti", - prisiminė Joana.

Euforijos proveržis

Spektaklio kūrėjai susitikdavo keletą kartų per savaitę. Mokiniai rinkdavosi iš skirtingų miesto vietų. Ėmė talkinti ir seneliai - pagamindavo jauniesiems aktoriams užkandos. Visus spektaklio rekvizitus moksleiviai sunešė iš namų. Likus valandai iki repeticijos kaskart reikėdavo parengti sceną, sudėti daiktus į jų vietas. Intensyviausiai dirbta sausį ir vasarį - prieš premjerą. Joana tikino, kad miuziklas nebuvo jaunatviška užgaida kaip nors paįvairinti dyką buvimą. "Mūsų dienotvarkė tais mėnesiais buvo labai intensyvi. Iš mokyklos grįždavome tik pavalgyti, tada iškart važiuodavome į repeticiją. Dirbdavome iki vienuoliktos vakaro. Kaupėsi skolos, neatliktos mokyklinės užduotys", - apie milžinišką krūvį, užgulusį jaunus pečius, pasakojo Joana. Merginos prisiminė, kaip nusileidus spektaklio uždangai atlikėjai ėmė klykti iš džiaugsmo. Tai buvo euforijos proveržis po ilgai trukusio ir daug pastangų reikalavusio kūrybos proceso. "Mes ne tik statėme miuziklą, ne tik jame vaidinome ar grojome. Svarbiausia - už viso to slypėjo kažin kokia nepaaiškinama, mums nematoma prasmė, kurios dalimi jautėmės esantys", - teigė Joana.

Darom, darom!

M.Daukšos mokyklos direktorė R.Mikalauskienė LŽ prisipažino netikėjusi, kad moksleiviams pavyks. "Jie degė entuziazmu, vis ėjo pas mane ir ragino - darom, darom", - sakė mokyklos vadovė. Rugsėjį ji atlyžo ir palaimino auklėtinių sumanymą. R.Mikalauskienė užsiminė, kad čia labai svarbus buvo A.Maciulevičiaus indėlis. "Be jo mes nieko nebūtume padarę. Režisierius įsiliejo į bendrą veiklą lapkritį, kai vaikai pamatė - spektakliui kažin ko trūksta. Ir, aišku, "užsivedė", - prisiminė mokyklos vadovė. Miuziklo premjera buvo vis atidedama, iš sausio perkelta į vasario pabaigą. "Bet, regis, mums pavyko. Tiksliau - jiems pavyko", - pasitaisė direktorė. Miuziklas ir dokumentinio filmo atsiradimas, pasak R.Mikalauskienės, galėtų būti puiki paskata dabartiniams vyresniųjų klasių mokiniams susiburti ir nuveikti ką nors panašaus. "Manau, pradėję, jie taip pat negalėtų sustoti", - spėjo mokyklos vadovė.

Kad dvasia neužmigtų

Šių metų rugsėjį apie miuziklą ir jį stačiusius moksleivius buvo sukurtas dokumentinis filmas "Ugnies medžioklė su varovais, arba Sizifo akmuo". Jo autoriai A.Maciulevičius ir B.Leiputė sumanė ne tik įamžinti įvykį, bet ir apglėbti platesnį temų spektrą. Pajutę spektaklio kūrėjų nuotaikas, matydami jaunų, talentingų žmonių srautus, srūvančius iš Lietuvos, filmo kūrėjai mėgino pasigilinti į šio reiškinio priežastis. "Miuziklo statymo istorija suteikė progą pasvarstyti apie jauno asmens norą išreikšti save, rasti savo vietą, draugus, užuovėją. Taip pat apie žmonių susvetimėjimą, emigraciją", - kalbėjo B.Leiputė. Jai antrino A.Maciulevičius: "Turime vieną bendrą tikslą - kad gabūs, aktyvūs, smalsūs vaikai Lietuvoje surastų savo Tėvynę. Kai žmogus, ypač jaunas, ką nors sukuria, jis laukia argumentuotos reakcijos. Kai tokios nėra, entuziazmas gęsta." Autoriai tvirtino, kad miuziklas - tik pirmas žingsnis. "Mes nusprendėme siekti daugiau, kalbėti apie kiekvienam žmogui būdingą norą išreikšti save, darbais įprasminti savo gyvenimą", - sakė A.Maciulevičius.

Filmo veikėja B.Leiputė mėgina išsiaiškinti, ar jaunas žmogus gali surasti laimę eidamas ne individualumo keliu, o "ištirpdydamas" savo asmenybę neformaliose grupuotėse, sambūriuose. Ji apsilanko "Renesanso" diskusijų klube ir sužino, kad svarbiausia - subrandinti įsitikinimus, turėti savo nuomonę. Vėliau mergina susitinka su tapytoju, Vilniaus dailės akademijos docentu Giedriumi Kazimierėnu. Šis tvirtina, kad jaunam žmogui svarbu nuolat kryptingai siekti savo tikslo. Kaip pavyzdį imdamas savąją profesiją, tapytojas pabrėžia, jog esminiai dalykai pasiekiami per tris etapus. "Pirmiausia, reikia įvaldyti amatą, akademinius pagrindus. Be šito gelmės neatsivers. Antra, būtina ne tik mokėti, kaip pasakyti, bet ir turėti, ką pasakyti. O aukščiausia "klasė" - ji pasiekiama po kelių dešimtmečių darbo - tas didžiulis malonumas, kai tiesiog sėdi ir tapai", - dėsto G.Kazimierėnas. Iš filmo ekrano į žiūrovus prabyla gamtos prieglobstį pasirinkęs buvęs J.Miltinio teatro aktorius Stasys Petronaitis, neprilygstamas vyresniosios kartos Makbetas. Jis pažymi, kad teatro sceną uzurpavo gatvės kultūra. Pasak aktoriaus, J.Miltinis nepataikavo "gatvės mentalitetui", nesitaikstė su minios įgeidžiais, o pats ugdė žiūrovų estetinį skonį. Šitaip Panevėžyje išaugo kelios nuostabių teatro žiūrovų kartos. "Man juokinga, kai verslininko tipo žmonės prabyla: "Pirma reikia įsitaisyti materialiai, o paskui kurti Teatrą." Nebūna taip. Patogumas užvaldys tokį žmogų, užmigdys dvasią ir jam bus įdomios tik operetės bei užpakalius kratančių mergaičių renginukai", - kalba S.Petronaitis.

Vėliau prisiminimais apie muzikos spektaklį dalijasi jo kūrėjai Emilija ir Beatričė Puskunigytės, Skaistė Gorobecaitė, Agnė Misiūtė, Antanas Palaitis, Kristupas Bubnelis, pagrindinius miuziklo veikėjus įkūniję Jonas Ilevičius (Rolandas), Vincentas Linkevičius (Julius), Dominykas Markevičius (Korifėjas).

Pereina į... nieką

Filmo kūrėjų ir miuziklo statytojų siekius bei pastangas taikliai apibūdino filosofas, humanitarinių mokslų daktaras Krescencijus Stoškus. Jis priminė prancūzų egzistencialisto Alberto Camus požiūrį į Sizifo mitą. Filosofui ši mitinė būtybė - šiuolaikinis žmogus, suvokiantis savo egzistencijos beprasmybę ir nubaustas už gyvenimo aistrą. Beviltiškas Sizifo triūsas - tai maištas, kylantis iš paniekos žmogaus likimui. Svarbiausia, dirbti, ugdyti tą aistrą, net jei tavo pastangų niekas nevertina. Miuziklo kūrėjų triūsą K.Stoškus prilygino Sizifo darbui, kuris galų gale pereina į... nieką. "Ne, ne į tą madingąjį, nusivylimo ir destrukcijos nieką, o į esminį gyvenimo lūžį ar ciklo pabaigą primenantį sutrikimą ir nerimą, - teigė jis. - Filmo branduolį formuoja sunkus, entuziastingas, kartais net euforiškas jaunų žmonių susitelkimas kurti, o jį baigia minorinė išsivaikščiojimo atomazga."

Paskutiniuose filmo kadruose įamžinta mokyklos baigimo atestatų teikimo ceremonija ir iš salės išeinantys abiturientai. Suskamba išsivaikščiojančios Lietuvos motyvas. Miuziklo Monika - E.Girčytė - lieka viena ir žvelgia pro langą į tiršto rūko gaubiamus miškus. Spektaklio stebuklas liko praeityje, o ateitis skendi miglose. Kur ir kas dabar? Pasak K.Stoškaus, filmas pristato stebėtinai brandų ir mąslų šių dienų bendrojo lavinimo mokyklų jaunimą, tarytum alternatyvią subkultūrą, Sizifą primenančius maištininkus, kurie niekina vartotojiškumą ir oficialiąją kultūrą. Bet ar mūsų valstybei tokių reikia?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"