Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITROŽIŲ KARAIMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Molėtiškiui gimtinė – pasaulio centras

 
2017 05 06 16:00
Vilniaus molėtiškių bendrija užsiima ir knygų leidyba, jų pristatymais. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Molėtiškis Vilius Maslauskas sostinėje gyvena beveik penkiasdešimt metų, tačiau vis dar ilgisi gimtųjų vietų – ežerų krašto. Tarp ketvirtadalį Molėtų rajono teritorijos užimančių miškų tyvuliuoja 300 ežerų. Tačiau V. Maslauskas įsitikinęs, jog ilgesį kelia ne krašto gražumas, o vaikystės prisiminimai, kurie yra labai stiprūs.

Vilniaus molėtiškių bendrija egzistuoja jau daugiau nei penkiolika metų. Kultūrine veikla užsiimantys nariai stengiasi, kad Vilniuje gyvenantys molėtiškiai nesijaustų labai atitrūkę nuo savo krašto, gimtinės.

Taip sudaroma galimybė bendrauti to paties regiono, seniūnijos, parapijos žmonėms. „Vilnius nėra mažas – tiesiog nuostabu, jog tėviškėnai, net neturėdami jokių kontaktų, sutinka mokyklos, jaunystės draugus, palaiko glaudų ryšį su gimtuoju rajonu“, – pasakojo Vilius.

Bendrija vienija daugiau nei šimtą registruotų narių. Dauguma jų – žmonės, neturintys tiesioginio ryšio su savo gimtine, juntantys nostalgiją kraštui. Kraštiečių veikloje dalyvaujančio jaunimo – mažai. Anot V. Maslausko, 60 km nuo Vilniaus nėra didelis atstumas.

Aplankyti artimuosius ar mokyklos draugus – vieni juokai. Kraštiečių veikla labiau domina vyresnius žmones. „Tokia tendencija, – skėstelėjo rankomis pašnekovas. – Per metus organizuojame kelias ekskursijas į Molėtus. Aplankyta Inturkė, Videniškiai, Balninkai... Miesto meras Stasys Žvinys padeda organizuoti transportą, ekskursijas regionuose.“

Prisimena kraštiečius

Stengiamasi nepamiršti iš Molėtų krašto kilusių garsių asmenybių, rengiami minėjimai. V. Maslausko rūpesčiu buvo surengtas savo profesijai atsidavusio gydytojo, Lietuvos patrioto Mykolo Vaitėno (1911–1965) šimtmečio paminėjimas. Lietuvos mokslų akademijoje susirinko ne tik draugijos nariai, bet ir tie, kurie domisi šia neeiline asmenybe. Iškilmėse dalyvavo JAV gyvenanti jo duktė Raminta, tęsianti labdaringą veiklą Lietuvai.

Kino ir televizijos režisierius, aktorius Balys Bratkauskas (1923 – 1983) kilęs iš Alantos. Jis labiausiai žinomas kaip kultinio pirmojo lietuviško televizijos serialo „Tadas Blinda“ (1973) kūrėjas, tačiau jo biografijoje yra ir daugiau reikšmingų darbų.

Baigęs dramos teatro studiją dirbo aktoriumi, sukūrė 20 pagrindinių vaidmenų. „Kinematografininkų sąjungoje buvo surengtas gražus minėjimas. Deja, ne visada suspėjama tinkamai įamžinti atminimą“, – apgailestavo V. Maslauskas.

Jo manymu, būtų prasminga pasirūpinti memorialu visiems Aukštaitijos partizanams. „Iš Molėtų rajono, Kaniūkų kaimo kilusio kovotojo už Lietuvos laisvę, paskutinio aktyviai veikusio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio (1928 – 1965) gimtinėje pastatėme paminklą.

Bandome įsigyti ir tą namą Papiškių kaime, Utenos rajone, kuriame jis nusišovė. Tarp jo gimtųjų namų ir mirties vietos – keturiolika kilometrų“, – kalbėjo A. Kraujelio įamžinimui skirto labdaros ir paramos fondo vadovas V. Maslauskas.

„Baigusieji universitetus nebus geri tarmės mokytojai, nes šnekta autentiška tik tuomet, jei ji perimama iš prosenelės ar močiutės.“

Leidžia knygas

Vilniaus molėtiškių bendrija užsiima knygų leidyba, jų pristatymais. Kraštietė gydytoja pulmonologė Alma Šlamaitė parašė dvi knygas apie Molėtų krašto šviesuolius.

„Pirmasis tomas pasirodė prieš aštuonerius metus. O antrosios knygos sutiktuvės vyko visai neseniai. Ir Vilniuje, ir Molėtuose ji sulaukė nemenko susidomėjimo. Kiekvienas skyrelis – atskiras pasakojimas apie reikšmingą Molėtų krašto asmenybę“, – sakė bendrijos pirmininkas.

Išleisti trys knygos „Prie Piršeno ir Alaušų. Balninkai“ apie Balninkų miestelį, esantį Molėtų rajono savivaldybės teritorijoje, tomai. Knygų autorius, sudarytojas – kraštotyrininkas Julius Aukštaitis. Gausiai iliustruoti žymių mokslininkų ir tėviškės tyrinėtojų straipsniai atspindi įspūdingą gamtovaizdį, buitį, visuomeninį, religinį bei kultūrinį gyvenimą.

Remiantis archyviniais XIV ir vėlesnių amžių duomenimis, taip pat iš kartos į kartą einančiais vietinių žmonių pasakojimais, pabandyta į šį unikalios ir istoriškai įdomios lemties kraštą pažvelgti nuo seniausių iki šių laikų.

„Kaip sakoma, knygos nedega – liks istorijai... Niekas nežuvo, nedingo, liko surašyta“, – pasidžiaugė V. Maslauskas. Ir pridūrė, kad viena tokių knygų, kurios turi išliekamąją vertę, – žinomo Vilniaus krašto lietuvių advokato Antano Juknevičiaus atsiminimai, sudarytoja Dainora Juchnevičiūtė-Vaivadienė. „Nors išleidome ne mes, o Lietuvos nacionalinis muziejus, tačiau visgi turėjome garbės knygą pristatyti“, – paaiškino Vilius. Ir pacitavo literatūrologą, profesorių Petrą Bražėną: „Knygoje galima rasti XX a. pirmos pusės korektišką istorijos eskizą. Tai savotiška chrestomatija apie Molėtus, ikikarinių dienų atspindys.“

"Baigusieji universitetus nebus geri tarmės mokytojai, nes šnekta autentiška tik tuomet, jei ji perimama iš prosenelės ar močiutės", - sakė Vilius Maslauskas. Alinos Ožič nuotraukos

Vilniaus molėtiškiai didžiąją dalį renginių organizuoja Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. „Globoja kraštiečius, nemokamai skiria salę susitikimams, – šiltai atsiliepė bendrijos vadovas. – Į renginius kviečiamės molėtiškių kolektyvus.

Šventėse yra dalyvavę etnografinis ansamblis „Malkesta“, Juozo Vasiliausko kapela, Molėtų kultūros centro mišrus vokalinis ansamblis „A Capella“, vadovaujamas Violetos Zutkuvienės, ir kt.“

Nyksta tarmės

Pašnekovas teigia pastebėjęs, kad tarmės sparčiai nyksta. Vaikystėje nutolęs vos 15 – 20 km nuo savo gyvenvietės (gimė regione tarp Molėtų ir Alantos – aut.) pajusdavo kitokią šnektą. „Dabar šito nebėra. Tarmės nustelbtos literatūrinės kalbos.

„Verkiant reikia susivokti, kad kalba, daina, tautinis drabužis – tai mūsų turtas, identitetas.“

Kraštiečiai lankosi vieni pas kitus, todėl žinome, kad ir švenčioniškiai, ir zarasiškiai, ir kupiškėnai – visi vieną kitą sakinį tarmiškai pasako tik dėl formalumo. Atsistoję kalbas drožia bendrine kalba. Deja, tarmiška šnekta prarandama“, – palingavo galva V. Maslauskas.

Daug kalbama apie etninę kultūrą. Norima įvairiomis formomis ir būdais integruoti šią discipliną į mokymo programas. „Ar atsiras dėstančiųjų, – retoriškai klausė molėtiškių bendrijos pirmininkas. – Juolab kad reikalingi vos ne lietuvių literatūros ir tautosakos mokslininkai. Baigusieji universitetus nebus geri tarmės mokytojai, nes šnekta autentiška tik tuomet, jei ji perimama iš prosenelės ar močiutės...“

Pašnekovo žodžiais tariant, verkiant reikia susivokti, kad kalba, daina, tautinis drabužis – tai mūsų turtas, identitetas. „Per kokias nors šventes apsilankykite Austrijoje. Kultūrinė tapatybė gerokai išblukusi, tačiau austrai ypatingomis progomis nevengia apsivilkti tautinių drabužių. Stilizuotų, bet... O mes kuklinamės! Jei į kraštiečių organizuojamą gegužinę vyrai ateina pasirišę tautinį kaklaraištį – tai jau didelė simbolika“, – stebėjosi jis.

Tiesa, kapelos, etnografiniai ansambliai į garsiąsias aukštaičių gegužines visada atvyksta pasidabinę tautiniu drabužiu. „Deja, drabužis labai suvienodėjo, nesilaikoma regioninių taisyklių. Sijonas margas, ir gerai... Nutolstama nuo tradicijų, nebėra tos autentikos. Laikas eina, matyt, tai neišvengiama“, – apmaudavo V. Maslauskas.

Vyras lanko Lietuvos mokslų akademijos chorą, nemažai su juo koncertuoja, yra choro seniūnas. Žvilgsnis nukrypsta į bažnytkaimius. Juntama, kaip nyksta kultūrinis sluoksnis. „Atvažiuotų koks nors populiariosios muzikos ansamblis, bet jaunimo visai nelikę... Profesionalūs kolektyvai jeigu ir atvažiuoja, tai į dideles šventes – Šiluvos atlaidus ar pan. Galbūt todėl, kad kelionės brangios? Natūralus kliuvinys“, – spėliojo Vilius.

Vilniaus molėtiškiai dažnai vyksta į ekskursijas po Molėtų kraštą. regionunaujienos.lt nuotrauka

Kita opi problema – dar išlikusių dainų, pasakojimų užrašymas. V. Maslauskas būgštavo, kad ilgainiui tas nematerialusis paveldas išnyks. Tokių žmonių, kurie galėtų užrašinėti prisiminimus ir juos saugoti, – vis mažiau. Anot jo, vienas iš nedaugelio – profesorius Libertas Klimka.

Tačiau jis aktyviai dalyvauja Žemaičių draugijos veikloje. Užsiimančių panašia veikla molėtiškių beveik nėra. Vilniaus molėtiškių bendrijos pirmininkas neįsivaizduoja, kas iš kraštiečių galėtų tai daryti. Paminėjo Antaną Pivorą, nemažai nuveikusį šioje srityje. Jis išleido daug pasakaičių, etnografinių padavimų. Tačiau jam jau aštuoniasdešimt dveji.

„Tokių šviesuolių, kurie suvoktų ir gebėtų tai daryti, yra mažai. Moksleivija? Ar mokyklose belikę kraštotyros būrelių? – svarstė ir tuoj pridūrė: – Vyresniosios kartos žmonių mažai belikę... Kaip juos pasiekti, kad kartu su jais išmintis nenueitų amžinybėn?“

Į klausimą, ar vis dar ilgisi savo gimtojo krašto, septyniasdešim ketvirtus metus einantis Vilius atsakė, kad vaikystės prisiminimai stiprūs, jie išliekantys ilgam. „Kodėl žmogui brangi gimtinė? Kodėl ta vieta, kur gimei, yra pasaulio centras? Pirmas riksmas, pirmas oro gurkšnis – ten. Sunku paaiškinti šį jausmą. Tave formuoja aplinka: kultūrinė, moralinė tradicija, šnekta, net santykiai tarp kaimynų. Tarsi užsiprogramuoja – čia buvo geriausia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
Rožių karaiSportasŠeima ir sveikataTrasaKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"