TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Motulės "Neringos" legendos

2009 10 28 0:00
Fontanėlis - tarsi kavinės centras.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Poetas Algimantas Baltakis nugirdė savo profesorių Vincą Mykolaitį-Putiną. Viena iš trijų Vilniui "padovanotų" Kauno gražuolių ištekėjo už Odesos turtuolio. "Boksuose" su panelėmis sėdėdavo Juozas Baltušis ir Antanas Venclova. O totoriškas bifšteksas buvo uždraustas. Visa tai - iš "Neringos", spalvingiausią "biografiją" turinčio Vilniaus restorano (anuomet kavinės) praeities.

Beveik kasdien į sostinės "Neringos" restoraną ateina architektas Algimantas Nasvytis. Jis čia pietauja. Mažojoje salėje profesoriui rezervuojama vieta. Taip ir sakoma - Nasvyčio staliukas.

Prieš penkis dešimtmečius, 1959 metų lapkričio 9-ąją atidarytos ir žaibiškai išpopuliarėjusios kavinės "Neringa" projektas buvo pirmasis didelis Algimanto ir Vytauto Nasvyčių darbas. Ir šiandien kyla klausimas, iš kokių gelmių autoriai iškėlė tokį netikėtą modernizmą. Broliai dvyniai tarė naują žodį, ir jis skambėjo labai lietuviškai.

"Abu domėjomės mūsų liaudies menu ir architektūra, - pasakoja A.Nasvytis. - Žinoma, ir prieškario Kauno architektūra. Kėlėme sau užduotį: kaip šiuolaikiniame interjere sukurti lietuvišką dvasią, kaip ne tiesmukai, ne iliustratyviai interpretuoti "lietuvišką gaidą". O su Vakarų architektūra, kiek buvo įmanoma, susipažinau dirbdamas Maskvoje, Liaudies ūkio pasiekimų parodos Lietuvos paviljone. Turėjau galimybę lankytis Lenino bibliotekos specialiuosiuose fonduose, kur laikyta visa literatūra apie šiuolaikinę užsienio architektūrą: knygos, albumai, žurnalai, katalogai. Padarydavau mikrofilmų ir siųsdavau ar veždavau į Lietuvą."

Nederama prabanga

Žinia apie lietuviškąjį modernizmą nuskambėjo per visą Sovietų Sąjungą. Laikraštyje "Izvestija", kurį redagavo Nikitos Chruščiovo žentas Aleksejus Adžubėjus, išspausdintas "Neringos" interjerą peikiantis feljetonas, piktintasi nederama prabanga, šaipytasi iš trikampių staliukų, fontanėlio, durų su metalo grotelėmis, kabantys gėlių vazonai išvadinti Semiramidės sodais. Įsiplieskė diskusija - kitame leidinyje publikuotas teigiamas vertinimas. Ginčytasi ir Lietuvos spaudoje. Vėliau reikalai pakrypo labai netikėtai: po stažuotės Amerikoje "Izvestijų" redaktorius pakvietė brolius Nasvyčius rekonstruoti redakcijos pastatą. Šiems atsisakius, prikišo nedėkingumą - laikraštis jiems padaręs tokią reklamą. Skandalas kilo, kai apie architektų atsisakymą sužinojo Antanas Sniečkus: kaip jie išdrįso, kodėl priėmė sprendimą nepasitarę su juo?!

Profesorius A.Nasvytis prisipažįsta, kad šiandien savo su broliu kūrinį įvertintų aukštu balu. "Į pirmuosius didesnius darbus, - sako jis, - įdedi pasiutusiai daug kūrybinės energijos ir nuoširdumo. Šiandien nuoširdumą prislopintų patirtis ir žinios. O tada viskas atrodė nauja, viskas - atradimas."

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, patogioje sostinės vietoje, Gedimino prospekte, esančia kavine iškart susidomėjo verslininkai. "Tikrai ji galėjo neišlikti kaip, tarkim, Kauno "Tulpė", - įsitikinęs architektas. - Čia pretendavo įsikurti drabužių, garso ir vaizdo technikos parduotuvės. Tačiau "Neringą" gelbėjo "neliečiamybės statusas" - 1970 metais jos interjeras įtrauktas į Lietuvos architektūros paminklų, saugomų valstybės, sąrašą."

Tikrino ir kabinėjosi

"Neringos" mažosios salės puošmena - skulptoriaus Juozo Kėdainio pano. Didžiosios salės sienas Neringos ir Naglio legendos motyvais ištapė dailininkai Vladas Jankauskas ir Vytautas Povilaitis. Pagal brolių Nasvyčių projektą tam tikros formos, linijos ir motyvai kartojasi salėse, vestibiulyje, bare, lubose, ant durų. Architektų idėjos - lubų vitražai, "boksai" didžiojoje salėje, šiaudiniai šviestuvai ir t. t. "Buvome jau bebaigią įrengti kavinę, kai visą pastatą savo žinion perėmė viešbučių trestas, - prisimena A.Nasvytis. - Reikėjo vikriai įrengti dar ir viešbutį, ir tai padaryta rekordiškai sparčiai."

"Manau, kad "Neringos" pano - geriausias skulptoriaus J.Kėdainio darbas, - teigia architektas. - Prasidėjus interjero įgyvendinimo darbams, eidavo ir eidavo mūsų tikrinti: iš CK ir iš visur. Ir kabinėdavosi. Kartą vienas toks tikrintojas pasibaisėjo, kad pano moterys nuogos. Juozas sutriko, žiūrim, jau maudymosi kostiumėliais jas rengia. Liepėm nedelsiant užglaistyti. Pasiguodžiau Juozui Mikėnui, jis paskambino kur reikia ir daugiau niekas prie šio kūrinio nebekibo."

Nuo kavinėje tvyrančių dūmų labai greitai apsiblausdavo freskos, reikėjo nuolat valyti. Jų autoriai - Liudo Truikio rekomenduoti kauniečiai, jo mokiniai. "Norėjome, kad imtųsi pats L.Truikys, - pasakoja A.Nasvytis. - Bet Antanas Gudaitis perspėjo: broliai, geriau už jį tikrai niekas nepadarytų, tik bėda - niekada gyvenime jis nėra atlikęs darbo sutartu laiku. Dar vienai kandidatei, Sofijai Veiverytei, buvo ką tik gimęs kūdikis."

Durims žada užsidirbti

Dabartiniai, atnaujinti "Neringos" šviestuvai nedaug skiriasi nuo pirmosios redakcijos. Tik anie buvo šiaudiniai. "Buvo gražu, - tvirtina profesorius, - tačiau juos nupešiojo: atminčiai arba kokteiliui. Neturėdami eksploatacinės praktikos, prigalvojome tokių dalykų, kurie negalėjo išlikti. Neišliko kėdės. Kaip aš iš pradžių dėl jų išgyvendavau, ateini ir girdi trekšt, lūžta - kažkoks pūzras rąžosi. Dabartinių kėdžių tik spalva tokia pati. Anų savitumas - liaudiško silueto interpretacija. Kai 2001 metais buvo daromas kapitalinis kavinės remontas, užsakovams pasirodė, kad atkurti kėdes per brangu, nors buvome jau susitarę, pateikę modelį. Gal kada ir atkursime."

Susidėvėjo ir garsiosios durys su tikros geležies grotelėmis, kadaise pribloškusios "Izvestijų" korespondentą. "Jų remontas būtų tikrai brangiai kainavęs, - dėsto architektas. - Bet ir jas galima atkurti. Gal šiam reikalui pinigų užsidirbsiu pats?"

Projektuodami autoriai pagalvojo ir apie tuos lankytojus, kurie norėtų pasėdėti atokiau nuo bendro šurmulio, "intymiau". Suprojektavo "boksus", tarsi atskirus kupė - visą jų eilę didžiojoje salėje. Juos labai mėgo J.Baltušis, A.Venclova, Kostas Korsakas.

Vaizduotę kaitino legenda

Kodėl pavadinimas "Neringa"? "Vaikystėje mes vasarodavome Nidoje - ji darė nepaprastą įspūdį, - prisimena A.Nasvytis. - Nusprendėme, kad toks pavadinimas ir tokia koncepcija teiktų daugiau galimybių "sužaisti" formomis. Juk tais laikais viską reikėdavo aiškinti: kodėl taip, kodėl siena kreiva ir panašiai. O Neringa - kopos, smėlis. Vaizduotę kaitino mūsų bičiulio Mykolo Sluckio papasakota Neringos ir Naglio legenda - 1958 metais jis išleido knygą "Milžinai nenorėjo karaliais būti". Žodžiu, jeigu tema autorių žavi, sumanymų kyla įvairiausių." Beje, savo sūnui, būsimam skulptoriui ir buriuotojui, A.Nasvytis su žmona išrinko Naglio vardą - iš tos pačios legendos.

Profesorius atsidūsta: labai greitai prabėgo tie 50 metų. Į sukakčiai skirtą renginį planuojama sukviesti kuo daugiau muzikantų, kurie yra groję kavinėje. Čia skambėjo ir džiazas, ir pramoginė muzika. Prie staliukų pasėdėjo daugybė žmonių. "Taip, man priimtinas žodis bohema, ji čia ir lankydavosi, šurmuliuodavo mažojoje salėje, ypač prie kampinių staliukų - kino pasaulio žmonės, rašytojai, - sako profesorius. - Iš architektų minėčiau Justiną Šeiboką, Vytautą Čekanauską, Jaunutį Makariūną, Vytautą Brėdikį, tačiau architekto tokia specialybė, kad jis negali būti tikras bohemininkas: varžo drausmė, įsipareigojimai užsakovui. Tarp nuolatinių lankytojų - skulptorius Konstantinas Bogdanas, kalbininkas Bronys Savukynas ir daugybė kitų. Bohema atimdavo laiko, tačiau bendravimas reiškė pažintis, ryšius, naujienas. Įdomus dalykas: iki kavinės atidarymo likus porai mėnesių, suderinus su partijos komitetu, iš Kauno atvyko kavinės "Tulpė" direktorius Jonas Vobolevičius. Jis atvežė ir "padovanojo" ar ne tris geriausias Kauno padavėjas, gražuoles. Vėliau jos sėkmingai ištekėjo. Atvažiuodavo čia tokių keistų tipų, pavyzdžiui, Odesos turtuolių, tų laikų "biznierių", kurie apsigyvendavo viešbutyje. Taip ir susipažino.

Iš pradžių valgiaraštyje buvo tik vienas karštasis patiekalas - Kijevo kotletas, šiandien vadinamas "Neringos" kepsniu. Būdavo toks totoriškas bifšteksas - nekeptas. Vėliau jį uždraudė kaip neatitinkantį higienos normų. Veikė labai neblogas konditerijos cechas. Populiariausi gėrimai: armėniškas konjakas ir gruziniški vynai. Dabar net nepasakyčiau, ar buvo kitokių. Gal toks kavinės reglamentas, o gal būtent tokį meniu sudarė J.Vobolevičius. Užsukdavo į kavinę ir paprasti mirtingieji, nors ne taip lengva buvo gauti vietų, reikėdavo tartis su durininkais."

Iš anekdotinių situacijų A.Nasvyčiui bene labiausiai įstrigo grafiko Telesforo Kulakausko humoras: "Vieną rytą eidamas į darbą užsuku į "Neringą" kavos. Jis jau sėdi, siūlo išgerti, aš atsisakau ir pažadu grįžti vėliau. Vakare užeinu, visi išsiskirstę, vienas T.Kulakauskas sėdi visas raudonas. Padavėja: maestro, ką atnešti? Jis pagalvoja pagalvoja: išneškite mane iš čia."

Lietuviškoji bohema

"Ši kavinė - Lietuvos bohemos istorijos dalis, svarbus jos etapas, - bendravardžiui bičiuliui architektui pritaria poetas Algimantas Baltakis. - 50 metų - graži data, ta proga norėčiau platėliau pakalbėti apie lietuviškąją bohemą. Kas domisi literatūra, žino Kaune prieškariu veikusią "Konrado" kavinę. Ten virė literatūrinis gyvenimas, rinkosi menininkai. Deja, netrukus užėję rūstūs laikai - karas, pokaris - bohemą apnaikino, ji pritilo, iš viešosios erdvės pasitraukė į butus. Buvusieji bohemininkai sėdėjo suglaudę ausis, kai kurie buvo ištremti. Bet jau pirmaisiais pokario metais susiformavo "raudonoji bohema": Eduardas Mieželaitis, Vladas Mozūriūnas, Vladas Grybas, Jonas Marcinkevičius (jis ir "Konrade" gerdavo), Antanas Jonynas, Antanas Pakalnis, Kostas Kubilinskas. Kalbant apie bohemą, negalima nepaminėti Pauliaus Širvio žvėriško gėrimo fenomeno. Atėjus švelnesniems laikams, chruščioviniam atlydžiui, bohema lyg ir atsigavo. Paminėsiu tuos, su kuriais man teko bendrauti: skulptoriai Bronius Pundzius ir Juozas Mikėnas, grafikai Mečislovas Bulaka ir T.Kulakauskas, kompozitorius Balys Dvarionas, teatro žmonės Stepas Jukna (retas dalykas - gėrė su žmona!) ir Juozas Miltinis, rašytojai Liūnė Janušytė ir tas pats J.Marcinkevičius, Julius Būtėnas ir Aleksys Churginas, reikėtų minėti ir Antaną Miškinį, profesorių chemiką Kazį Daukšą. Ir A.Venclova mėgo pasėdėti su draugais prie kavos puodelio. Atsidariusi brolių Nasvyčių suprojektuota "Neringa" tapo savotišku laikinosios sostinės "Konrado" kavinės tęsiniu ir konkurentų faktiškai neturėjo. Kaune veikė "Tulpė", bet ten tokios tradicijos kaip čia nesusiklostė."

Alkoholis ir saugumiečiai

A.Baltakis azartiškai įsitraukė į "Neringos" šurmulį. "Kaip ir dailininkai Stasys Krasauskas ir Vytautas Kalinauskas, - dėsto poetas. - Apie juos, puikius bohemos "organizatorius", būrėsi ir kitų menų atstovai. Prie mūsų pritapo kai kurie vyresnės kartos žmonės: tapytojas Augustinas Savickas, senukas rašytojas Augustinas Gricius. Nuolatiniai - kalbininkas B.Savukynas, kritikas Kazys Ambrasas, operos solistas Vaclovas Daunoras (buvo metas, kai jis gerokai "patraukdavo"), skulptorius K.Bogdanas, kompozitoriai Benjaminas Gorbulskis ir Algimantas Bražinskas. Gal keista, bet prie šios bohemos glaudėsi ir mažiau gėrusieji: pavyzdžiui, Justinas Marcinkevičius, Alfonsas Maldonis (tiesa, jis kartais ir smarkiau pagerdavo, bet galvos niekada neprarasdavo). Paskui jau buvo kitos kartos: Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus - šitie irgi "patraukdavo". Dar vėliau - Antanas A.Jonynas, Vytautas Rubavičius, Valdemaras Kukulas, bet jie vaikščiojo nebe į "Neringą". Ši kavinė - mūsų kartos susibūrimų vieta.

Kai prisimenu savo jaunystės "Neringą", man atrodo, kad ta bohema buvo šviesi. Gal kas prieštaraus: koks čia šviesumas, jeigu liejasi alkoholis. Mums "Neringa" tapo savotišku klubu - diskusijų ir pažinčių. Oficialiąją spaudą kaustė suvaržymai, ji tarnavo totalitarinei sistemai, o čia galėjai pasikalbėti, padiskutuoti, susipažinti vienas su kitu. Pasirodydavo koks nors spektaklis, paroda, filmas - mes aptariam, kaip kažkada būdavo daroma Kaune. Esu parašęs dvieilį apie vieną teatro kritiką, kuris rašydavo recenzijas nematęs spektaklio: "Jis matė ne spektaklį patį,/ O tuos, kurie spektaklį matė." Pasiklausydavo kitų nuomonių "Neringoje" ir parašydavo.

Pirmą pokario dešimtmetį, saugumo siautėjimo metais, toks klubas negalėjo egzistuoti. Nėra abejonių, ir "Neringoje" sėdėjo saugumiečių. Svečius iš užsienio lankytojai paprastai vesdavosi į didžiosios salės "dyzelį", kur yra "boksai". Turbūt ten visur buvo pritaisyta mikrofonų."

Šiaip ar taip, "Neringa" kompensuodavo normalių diskusijų stygių oficialiojoje spaudoje. Tikruosius kūrinio, pavyzdžiui, naujo romano vertinimus išgirsdavai šioje kavinėje."

Biografijos dalis

"Kai kurie į ją eidavo kasdien, - pasakoja A.Baltakis. - Daug kas ten ir pietaudavo. Aš pietų važiuodavau į namus, o į "Neringą" keliaudavau vakare. Kitų nuostabai: kaip redaktorius kas vakarą sėdi kavinėje? Bet jie nežinojo, kad keliuosi penktą ryto, nes mažamiegis esu nuo seno, į darbą man vienuoliktą, taigi per penkias valandas perskaitau, ką reikia. O kas būtų redakcijoje? Ateina koks nors J.Baltušis ir pradeda pasakoti savo istorijas - visas darbas velniop. O "Neringoje" susitardavai su autoriais, užsakydavai tekstus - daugumą reikalingų žmonių rasdavai ten.

Buvo toks kuriozas. "Neringa" neseniai atsidariusi, sutinku savo profesorių, "Pergalės" redkolegijos narį Vincą Mykolaitį-Putiną. Prieš tai mes esame buvę Kaune, dalyvavę renginyje, ten pirmąsyk pamačiau jį geriantį konjakėlį ir net užsirūkantį! Toks buvo linksmas, tada Just.Marcinkevičiui ir pasakė: galbūt aš jau nebeišversiu "Pono Tado", imkitės jūs. Justinas pradėjo atsisakinėti: ne ne ne. Tiesą sakant, po to jam labai nelengva buvo, kadangi turėjo taikytis prie Putino vertimo stilistikos. Taigi sutinku profesorių prospekte, žiema, gal kokie 1960-ieji. Klausiu, ar buvo "Neringoje", nuostabi kavinė. Einam, kviečiu. Sutinka. Atsisėdame mažojoje salėje. Užsisakome konjakėlio ir kavos - tuo metu buvo pasirodęs prancūziškas konjakas "Camus", padavėjos jo pavadinimą tardavo taip, kaip parašyta, kirčiuodamos pirmąjį skiemenį. Užsakiau to "Camus" - visą butelį. Ir išsikalbėjome. O visi, aišku, žiopsojo. Kažkas paskundė. Tuo metu Rašytojų sąjungos pirmininkas buvo A.Venclova, sekretorius E.Mieželaitis. Mane čiumpa už gerklės: gėrei su Putinu, girdei profesorių. Sužinojo Putinas ir liepė jiems liautis, pareiškęs, kad jam buvo labai malonu pasėdėti su A.Baltakiu.

Niekaip neįsivaizduoju savo jaunystės be "Neringos". Ji - mano biografijos dalis. Kiek ten per gerklę perleista! O dar rūkiau žiauriai...

Sekamdieniais ateidavome pietauti trys šeimos: Marcinkevičiai, Maldoniai ir mes, Baltakiai. Susėsdavome su vaikais prie dviejų apskritų stalų. Ir vakarais galėjai ateiti su visa šeima: mažutėlių ten niekas nebūtų papiktinęs. Aišku, vakarais jų nesivesdavome. Vienintelis trūkumas - kad prirūkyta. Kitąsyk bendrauti trukdydavo per garsi muzika."

Pakliūti būdavo sunku

"Tikrai būdavo sunku patekti į kavinę. Prie įėjimo pasitikdavo toks reemigrantas iš Pietų Amerikos, "garderobininkas". Ką ten jam kaskart po rublį davinėsi, - užmirš. Pasiūliau savo draugams sykį per mėnesį duoti jam po 25 rublius. Įspūdinga suma. Penktuoju numeriu pažymėtas rūbinės numeriukas buvo S.Krasausko. Pažinojome visas padavėjas ir jos mus pažinojo. Visai šalia, viešbutyje, veikė toks uždaras bufetas. Kai atvažiuodavo mūsų draugai rusų rašytojai, ten pasėdėdavome. Negėda buvo svečią atsivesti - puikiai reprezentavo Lietuvą. "Neringą" maskviškiai labai pamėgo: Jevgenijus Jevtušenka, Vasilijus Aksionovas, Robertas Roždestvenskis, Andrejus Voznesenskis. Jie turbūt ir praminė - motulė (rus. matuška) "Neringa". Į Lietuvą jie vykdavo kaip į Vakarus, o mes juokais vadinome juos pižonais. Jie specialiai važiuodavo į Kauną pirkti "šmotkių", pavyzdžiui, kokio modernaus kaklaraiščio. Į Kauną tuo metu būdavo atsiunčiama daugybė siuntinių iš užsienio.

Paprastai "Neringoje" buvo geriamas konjakas. Vyresni kolegos J.Būtėnas ir A.Venclova pamokydavo jaunesniuosius gėrimo kultūros, aiškindavo, kas prie ko dera.

Mano eilėraščių rinkinio "Požeminės upės" visas skyrius paskirtas bohemos, gėrimo temai - "Žalias vynas - ne vanduo". Galima sakyti, susijęs su "Neringa". Manęs klausia, ar rašydavau išgėręs. Niekada. Neįsivaizduoju, kaip būtų galima rašyti neblaiviam. Eilėraštis - sakrali erdvė, girtas į ją negali eiti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"