TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Mūsų meilės deivė - be atvaizdo?

2008 03 20 0:00
Lietuvos jaunimo ramuva, švęsdama Mildos dieną, šventės akcentu laiko pienių žiedais papuoštą rombą - Žemės jėgos ir vaisingumo simbolį.
Lietuvos jaunimo ramuvos archyvo nuotrauka

Kai reikia įprastinti meilės šventę, dažnai prisidengiame Mildos vardu. Tačiau ar galime ją laikyti meilės deive, jei tai tėra istoriko-romantiko Teodoro Narbuto spėjimas dabar prieštaringai vertinamoje jo "Lietuvių tautos istorijoje"?

Kadangi labai senų rašytinių šaltinių neturime, tai ir nežinome, kaip galėjo atrodyti mūsų pagoniškojo tikėjimo meilės deivė ir apskritai, ar ji išvis buvo vaizduojama. Gal pagonims, nors jie ir buvo vadinami stabmeldžiais, pakako vien žinojimo, kad meilės deivė - kaip ir šis jausmas - paprasčiausiai tvyro ore...

Gerai graikams, jie turi Afroditę, romėnai - Venerą. O mes ne tik svarstome, kaip galėjo atrodyti mūsų meilės deivė, bet ir ką ja vadinti - Mildą ar... gervę.

Nors dabar kiekviena Milda didžiuojasi savo vardo kilme ir prisistatydama užsieniečiams jį "išverčia" - meilės deivė, etnologas Libertas Klimka mano, kad mūsų meilės dievaitė slepiasi po pilkomis gervės plunksnelėmis.

Romantiko spėlionė

"Mildą meilės deive pavadino T.Narbutas (1784-1864 m.), rašydamas Lietuvos istoriją. Jis labai norėjo atkurti mūsų dievų panteoną ir pernelyg dažnai žvalgėsi į antikos laikų panteonus, ieškojo atitikmenų. Į T.Narbuto surinktą etnografinę medžiagą įterpta daug romėnų ir graikų kilmės legendų, - aiškina L.Klimka. - Šis istorikas rėmėsi viena vietine legenda, gyvavusia Antakalnio žvejų priemiestyje." Anot T.Narbuto, Vilniaus Antakalnyje esą stovėjusi Mildos šventykla. Kiti šaltiniai to nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo.

"Senojoje mūsų religijoje Mildos nebuvo. Buvo kažkokia kita meilės dievaitė. Mes žinome tik jos įvaizdį. Galbūt tai gervė, pavasarį šokanti nuostabius tuoktuvių šokius, o rudenį labai liūdnai atsisveikinanti su tėviške. Manau, mūsų meilės dievaitė slepiasi po pilkomis gervės plunksnelėmis. Gaila, kad nežinome, kada buvo švenčiama gervės diena", - sako L.Klimka. Tai spėdamas jis remiasi išlikusiais papročiais ir tradicijomis. "Per Užgavėnes Vidurio Lietuvoje netekėjusias merginas lankydavo pulkeliai gervių ir ragindavo skristi iš namų. Jaunimas žiemą mėgdavo vakarodamas žaisti žaidimą, kuris vadinasi "Kepti gervę" - susirinkusieji per šį žaidimą būdavo suporuojami. Iš likusių papročių nuotrupų galime daryti prielaidą, kad gervė lietuviams atstojo meilės deivės įvaizdį", - pasakoja L.Klimka.

Nemeilus paukštis

Gamtos specialistui, rašytojui, Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėjui Selemonui Paltanavičiui sunku atsakyti, ar gervę, kurios gyvenimo būdą jis puikiai pažįsta, galima laikyti meilės paukščiu. "Man teko pastudijuoti profesorės Pranės Dundulienės knygą "Lietuviai paukščių tikėjimuose". Ir, žinote, gervei ten nedaug vietos skiriama, - dėsto jis. - Gervę galbūt galima sieti ne su meile, o su išdidumu, tyrumu. Lietuvių mitologijoje daugiausia dėmesio iš paukščių buvo skiriama gandrui. Antis, nors ir kaip būtų keista, mūsų folklore taip pat labai dažnai sutinkama. Gervė buvo lietuvių gerbiamas sparnuotis, tačiau nežinau, ar jį galima laikyti meilės paukščiu. Labiau įsigilinus į gervės biologiją matyti, jog ji tikrai nėra labai švelni būtybė. Tai gana baikštus, savarankiškas paukštis. Jei viena gervių pora peri, kitos kaimynystėje tikrai nebus - jos agresyviai gina savo lizdus. Du maži gerviukai (šie paukščiai visada peri po du kiaušinius) išsirita ne vienu metu, maždaug paros skirtumu - kad pirmasis galėtų pasprukti, nes būdami ir tokie jauni labai pešasi, kapoja vienas kitą. Profesorius Tadas Ivanauskas augino gervę ir matė, jog ji su kitais paukščiais nesugyvena."

S.Paltanavičius sutinka, kad gervių šokiai nuostabūs. "Vienas paukštis lenkiasi, stveria snapu ką nors nuo žemės, meta į orą, kojas pariečia, kitas taip pat pašoka iš paskos, raito kaklą. Tie jų viražai nepaprastai įspūdingi, - sako pašnekovas. - Tačiau visa tai vyksta labai uždaroje gervių šeimoje. Jei lietuviai nuo seno tai matė ir dėjosi į širdį, Dieve duok, prisidedu prie tokio jų gervės supoetinimo."

Gervių šokių gracingumą, iškilmingumą pabrėžia ir etnologas

L.Klimka: "Tai daug išraiškingiau nei, pavyzdžiui, burkuojantis ir aplink patelę sparną rėžiantis balandis. Tik daug vėliau, kai vestuvės tampa puošnia apeiga, liaudies dainose atsiranda ne gervė, o povas, vaikštinėjantis po tėvulio dvarą. Žemaičių dainoje "Lek, gervele" kalbama apie šeimyninius rūpesčius - lizdo sukimą."

Gervių daugėja

S.Paltanavičius džiaugiasi, kad pastaruoju metu gervių Lietuvoje ir visoje Europoje daugėja. "Nors jos įrašytos į Raudonąją knygą, beveik visoje Europoje pradėjo gyvuoti labai gerai", - priduria jis. Gamtininko nuomone, tokius teigiamus pokyčius galima paaiškinti pasikeitusia šių paukščių žiemaviete. "Anksčiau didelė dalis gervių žiemodavo Šiaurės Afrikoje - ten jos medžiojamos. Šiuo metu beveik visos žiemoja tik Europoje: Prancūzijoje, Ispanijoje, net Vokietijoje. Taigi gervės nežūsta, kiek išskrenda, tiek pat ir parlekia, - pasakoja gamtininkas. - Be to, dabar Lietuvoje dirvos nesausinamos, daugėja gervėms tinkamų gyventi vietų. O mūsų žmonės šiems paukščiams niekada negrasino. Kadaise didžiausią skriaudą buvo padariusi beribė melioracija. Per pastaruosius dvidešimt metų pastebimas toks ryškus gervių plitimas, kad Lietuvoje jų jau gali išvysti visur - net viduryje laukų esančiuose krūmynuose (jei tik ten bus vandens ir kupstų lizdui susukti). Tai įprastas mūsų girių, pelkių, šlapynių paukštis. Dabar, pavasarį, važiuodami per Lietuvą pasižvalgykit - tikrai kur nors pamiškėje išvysite porelę gervių. Lesti jos išeina į laukus, ypač mėgsta paknapsėti ten, kur pasėti žirniai."

Kodėl gervės neskrenda žiemoti į Afriką, sunku paaiškinti, tačiau, pasak S.Paltanavičiaus, dėl to kaltas tikrai ne šiltėjantis klimatas. "Tokių išvadų reikėtų vengti. Gamta - sudėtingesnis mechanizmas, negu mums atrodo. Kad realiai pajustume klimato šiltėjimą, reikia bent dviejų tūkstančių metų. Taip greitai gamta nesikeičia", - pabrėžia jis.

Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas ornitologas Eugenijus Drobelis abejoja, ar gervę, gyvenančią sunkiai prieinamose vietose - pelkėse, senovės žmonės galėjo puikiai pažinti ir sieti ją su meilės deive. "Kažin ar tuomet gyventojai turėjo pelkėse kokių nors reikalų? Gal... Nenoriu burti. Nors... gervių tuoktuvių šokiai, asistavimas - įspūdingas reginys. Retas kitas paukštis taip moka", - sako jis.

Archeologai gervės neaptiko

Ar Lietuvos archeologai yra aptikę gervės atvaizdų, pasiteiravome VU profesoriaus Aleksejaus Luchtano. "Naujojo akmens amžiaus - neolito - archeologinėje medžiagoje paukščių vaizdavimas paplitęs, tačiau daugiausia galima aptikti gulbių ir antelių atvaizdų, o ne gervių. Jau vidurio neolito laikais būta medinių gulbių skulptūrėlių. Daugelio kaušelių rankena baigiasi vandens paukščio galva. Galbūt tai apeiginiai kaušeliai... - svarsto

archeologas. - Vėlesniais laikais vaizduojami apskritai paukšteliai, tačiau negaliu pasakyti, kad tai - gervė."

Ornamentų menas

Kaip teigia A.Luchtanas, Lietuvos archeologinėje medžiagoje esama labai mažai pavyzdžių, apie kuriuos galėtume kalbėti kaip apie deivių atvaizdus. Jei ką nors panašaus ir randame, tai yra XIX amžiaus atvaizdai, kurie neturi nieko bendra su archeologija. Moteris simboliškai vaizduojama trikampiu. Dar sutinkame moters, iškėlusios rankas į dangų, figūrą.

"Lietuvos archeologinėje medžiagoje išvis neturime meilės deivės atvaizdo. Pas mus tokio tipo vaizduojamasis menas nebuvo paplitęs. Realistinė moters figūrėlė (nedidelis pakabutis) rasta Latvijos teritorijoje. Pagal savo stilistiką ji artima Europos paleolitiniam akmens amžiaus menui, kai moterys buvo vaizduojamos puošnių formų. Vėliau menas tampa labai simboliškas, realistiškumo nelieka. Mūsų krašte buvo laikotarpis, kai išvis beveik nieko nebuvo vaizduojama tikroviškai, naudotos tik įvairių geometrinių ornamentų kompozicijos - rombai, trikampiai, apskritimai", - pasakoja A.Luchtanas.

Abstraktūs simboliai

Ką apie meilės deivės vaizdavimą mano Lietuvos jaunimo ramuva? "Mes tradiciškai gegužės viduryje švenčiame Mildos dieną, - sako ramuvos vaidilė Inija Trinkūnienė. - Svarstėme, kaip galėjo atrodyti meilės deivė Milda, ir šventės simboliu pasirinkome abstraktų simbolinį Mildos ženklą - pienėmis apipintą rombą. Pagal senąją simboliką šis ornamentas reiškia Žemės jėgas ir vaisingumą. O kaip Milda galėtų atrodyti, galima samprotauti įvairiai. Mūsų požiūris - labai praktiškas."

Pasak I.Trinkūnienės, kaip buvo vaizduojama meilės deivė dar anksčiau, prieš T.Narbuto spėjimus, duomenų nėra, o meilės deivės poreikis yra. "Tautosakoje apie meilę nebuvo tiesiogiai kalbama. Tas jausmas buvo reiškiamas ne stačiokiškai, o simboliais", - aiškina I.Trinkūnienė. Jos nuomone, dar reikia gilintis ir svarstyti, kuriuos simbolius priskirti meilės jausmui. Tradicinę baltišką svastiką su žalčio galvomis - darnos simbolį - galima priskirti ir meilės jausmams. "Svastika vaizduoja ugnį, o žalčiai - vandens stichiją. Šių priešybių visuma, dviejų pradų dermė simbolizuoja darną", - sako ji.

"Nepadori" statulėlė

Mildos vardas, pasak T.Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 metų rugpjūčio 3 dieną Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente - jame nurodoma upė Milda. Tačiau neaišku, kur jos ieškoti. Dabar žinome netoli Perlojos iš Ašarinio ežero ištenkantį upeliuką Mildupį.

XVI amžiaus rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Pagal senovės lietuvių Gedimino laikų kalendorių pirmas mitologinis mėnuo - balandis - buvo skirtas Mildai. Logiška, kad po lygiadienio (kovo 21 d.), laikyto Naujaisiais metais, atėjęs balandžio mėnuo skirtas meilės deivei. Juk meilė - visa ko pradžia.

T.Narbutas mano, kad deivę Mildą vaizduoja žalvarinė statulėlė, 1840 metais rasta Gedimino kalno požemyje. Panaši skulptūrėlė aptikta

1782-aisiais Kaune, 1400 metais statyto namo sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus. Dionizas Poška rašo, kad Mingaila, išlydęs statulą, panaudojo žalvarį virtuvės puodams gaminti.

Kompromisas

Profesorė P.Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena - dabartiniame Aleksote, prie Svibirgalos upelio, kita - Neries ir Nemuno santakoje.

Pasak mitologų, Mildos garbintojai, žiniuonys, žolelėmis ar užkalbėjimais gydę nuo meilės kančių, mokėję apmalšinti ar sužadinti meilės aistras, buvo vadinami mildauninkais. Šis žodis prieš šimtą metų dar buvo vartojamas. Beje, meilei skirtas balandžio mėnuo anksčiau vadintas mildiniu.

Taigi kol neturime žinių iš labai tolimos senovės, kompromisas (bent jau laikinai) laikyti Mildą meilės deive yra pateisinamas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"