TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Muziejus parengtas sukilimo jubiliejui

2013 03 23 6:01
Daivos Baronienės nuotraukos/Muziejininkė A.Galvanauskienė pasakoja apie 1863 metų sukilimą.

Ant Kėdainių ir Panevėžio rajonų ribos įsikūrusi Paberžė, anksčiau garsinta dvasininko tėvo Stanislovo, pastaruoju metu vėl tapo traukos centru - lankytojų laukia už daugiau kaip 3 mln. litų atnaujintas 1863 metų sukilimo muziejus.

Kovo 20 dieną suėjo lygiai 150 metų, kai 1863-iaisiais Paberžės klebonas Antanas Mackevičius iš bažnyčios sakyklos perskaitė Lietuvoje tuomet ką tik prasidėjusio sukilimo manifestą, raginantį žmones vaduotis iš rusų caro valdžios priespaudos. Ir manifesto tekstas, ir kunigo žodžiai buvo tokie veiksmingi, kad į išsivadavimo kovą pakilo 250 vietos ir aplinkinių kaimų žmonių. Šie žmonės už tautos laisvę kovojo net devynis mėnesius, jų kova truko tol, kol buvo nužudytas jų vadas kunigas Antanas.

Abejingų kunigui nebuvo

Paberžės muziejuje, įrengtame bajoro Stanislovo Šilingo dvare, kunigo A.Mackevičiaus asmenybei skirta nemažai dėmesio. Šį dvasininką iš dalies galima palyginti su kitu kunigu - Dievo tarno titulą pelniusiu Alfonsu Lipniūnu, kuris praėjus 80 metų po A.Mackevičiaus pasakytų karštų kalbų iš Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios sakyklos kvietė atsilaikyti prieš vokiečių okupaciją ir kurio likimas irgi ne mažiau tragiškas nei A.Mackevičiaus.

Paberžės muziejininkė Alina Galvanauskienė LŽ teigė, jog yra surinkta liudijimų, kad A.Mackevičiaus asmenybės žavesiui bei jo karštoms kalboms abejingų nelikdavę. Jis gyveno tuo, ką kalbėjo, darė tai, ką sakė, ir tai skatino žmones juo pasitikėti, juo sekti.

A.Mackevičius - Tytuvėnų krašto bajoro sūnus, į Paberžę kunigauti atvykęs iš kaimynės Krekenavos. Drauge su bajoru S.Šilingu jiedu atstatė sudegusią šios vietovės bažnyčią. Prasidėjus sukilimui, jam abejingas nebuvo nei S.Šilingas, nei pats A.Mackevičius. Įvertinus S.Šilingo organizacinį sumanumą ir jo pastangas, šis bajoras buvo paskelbtas Panevėžio apskrities sukilėlių viršininku. Ilgainiui kunigas A.Mackevičius tapo vienu pagrindinių sukilėlių vadų. Muziejininkės A.Galvanauskienės teigimu, pagal dvasinį luomą kunigui netiko būti kariniu sukilimo vadu, todėl jis buvo visuotinai pripažintas dvasiniu vadu bei įkvėpėju.

Šioje Paberžės bažnytėlėje kunigavo A.Mackevičius.

Dalgius perkalinėjo į kardus

Pagrindinis 1863-iųjų sukilimo siekis - Lietuvos laisvė nusikračius okupantų valdžios. A.Galvanauskienė aiškina, kad šiame sukilime būta vadinamųjų raudonųjų ir baltųjų kovotojų. Baltieji - turtingiausi dvarininkai bei pramonininkai - įrodinėjo, jog susitarimų su rusų valdžia ir įvairių nuolaidų galima pasiekti taikiu diplomatijos būdu. Raudonieji, tarp jų ir kunigai, tvirtino, kad laisvę išsikovoti galima kova. Vadinamasis raudonasis buvo ir A.Mackevičius, kurio paraginti žmonės čiupo kas vėzdą, kas dalgį ar šakes, susigriebė išgyventi reikalingiausių daiktų ir išėjo kovoti už laisvę. Kalviai tuomet dalgius perkaldindavo į kardus ar peilius, kuriais daugiausia ginkluoti ir buvo sukilėliai. O jų priešininkai rusų armijos kariai sukilėlius pasitiko šaunamaisiais ginklais. Negana to, rusų kariškių buvo dešimt kartų daugiau.

Tačiau rusams kariauti buvo vien darbas, o lietuviams - laisvės siekis. Be to, dauguma jų kovojo už pažadą gauti žemės ir joje laisvai ūkininkauti. Dvasininkai, anot A.Galvanauskienės, į sukilimą ėjo norėdami apsaugoti katalikybę. Bajorams ypač svarbu buvo dalyvauti savo valstybės valdyme, o ne būti svetimtaučių nurodymų vykdytojais. Deja, sukilimas, per kurį Lietuvoje buvo įvykęs net 321 mūšis, buvo numalšintas, o 21 712 jo dalyvių nuteisti mirties bausme, katorga ar trėmimais. Apie tai byloja Paberžės muziejuje pristatomos mirties kilpos. Muziejininkė teigė atvykusiesiems taip pat pasakojanti, kad po sukilimo gerokai pagerėjo tuomet Lietuvoje vyravusių valstiečių gyvenimas, nes okupacinė valdžia žemdirbiams ėmė teikti įvairias nuolaidas, lengvino jų gyvenimą.

Kadaise buvo varganas

Numalšinus sukilimą, kunigas A.Mackevičius buvo viešai pakartas, o dvaro, kuriame dabar įkurtas muziejus, savininkas S.Šilingas ištremtas į Sibirą. Jo dvaras atiteko rusų kariškiui, šis lietuvių vaikams jame įsteigė mokyklą. A.Galvanauskienė pabrėžia, kad mokykla (iš pradžių rusiška, vėliau - lietuviška, o galiausiai - sovietinė) šioje vietoje gyvavo iki pat 1960-ųjų. Nebelikus mokinių ji buvo uždaryta.

Tikėtina, kad išsikrausčius mokiniams dvaras būtų sunykęs, tačiau jį nusižiūrėjo melioracijos specialistai, kurie jame ketino įsirengti pramogų vietą. Jų sumanymas neišdegė, tačiau jį įgyvendindami melioratoriai sutvarkė dvaro stogą ir taip išsaugojo jį nuo sunykimo. Atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais atsirado iniciatorius, sutikęs šį dvarą prižiūrėti, ir pradėjo jame kurti 1863-iųjų sukilimo muziejų.

Tačiau muziejus buvo varganas, kol prieš pusantrų metų į jį investuota daugiau nei 3 mln. litų Europos Sąjungos lėšų. Šiuo metu tai vienas įdomiausių Lietuvos muziejų, turintis puikią, glaustą, tačiau itin iškalbingą prieš 150 metų vykusio sukilimo ekspoziciją, lankytojams rengiantis edukacines programas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"