TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Narkomanai auklėjami izoliacija ir meile

2007 11 07 0:00
Kalnaberžėje reabilitantams padeda ir darbas ūkyje.
Autorės nuotrauka

"Pavojingi ir neprognozuojami yra tik laisvėje gyvenantys narkomanai. Patekę į reabilitacijos centrus, jie elgiasi nelyginant avelės", - teigia asmenys, dirbantys su priklausomybių turinčiais žmonėmis.

Vogs, apiplėš, be saiko gers, kur pakliūva mėtys infekuotus švirkštus, užkrės ŽIV, šiurpins neprognozuojamu elgesiu - taip mano dažnas, išgirdęs, jog jo kaime ar mikrorajone norima steigti narkomanų reabilitacijos centrą. Todėl skubama rinkti parašus, rengti įvairias protesto akcijas, kad tik būtų išvengta priklausomų žmonių kaimynystės.

"Apmaudu, nes daugelis nesuvokia, jog narkomanai pavojingi tada, kai nebando atsikratyti priklausomybės, sukiojasi tarp žmonių ir visais įmanomais būdais stengiasi prasimanyti kvaišalų. Tuomet jie elgiasi išties neprognozuojamai ir neretai būna pavojingi. O patekę į reabilitacijos įstaigas, kurios priklausomiems žmonėms kelia didžiulius reikalavimus, narkomanai tampa klusnūs nelyginant avelės. Jie žino: jei sulaužys taisykles, labai greitai vėl taps benamiais, ieškančiais nakvynės laiptinėse, vagiliaujančiais ir plėšiančiais praeivius. Dažnai pačiais nedoriausiais būdais prasimanyti pinigai išleidžiami narkotikų dozėms", - LŽ pasakojo "Carito" darbuotojas Vytautas Ilevičius, koordinuojantis pagalbą iš kalėjimų išėjusiems asmenims. Dažnas jų yra priklausomas nuo įvairių rūšių svaigalų.

Kur tie narkomanai?

"Kai Kauno rajone, Garliavoje, įsteigėme narkomanų adaptacijos centrą ir kai apie jį parašė laikraštis, garliaviškiai pradėjo stebėtis: kur tie narkomanai? O jie apgyvendinti viename buvusio bendrabučio aukšte veikiančiame centre. Tuo metu kitame aukšte įsikūrę paprasti žmonės. Jiems nė į galvą nebuvo atėję, kad gyvena su narkomanais", - sakė Kauno ir Kėdainių rajonuose tris narkomanų bendruomenes subūręs Robertas.

Robertas, Remigijus ir Vladimiras, kurių įvairiose Lietuvos vietose įkurtose narkomanų bendruomenėse teko lankytis drauge su "Carito" darbuotojais, prisipažino esantys nuo kvaišalų priklausomi žmonės. Kiekvienas jų tvirtino šiuo metu narkotikų nebevartojantis. Vyrai, metę svaigintis ir dėl to pasijutę laimingi, ėmėsi kurti narkomanų bendruomenes, nes norėjo ir kitiems padėti atsikratyti priklausomybės.

Moko gyventi

Kauno rajone, Šlienavoje, įsteigtame didžiuliame, moderniame narkomanų reabilitacijos centre pasitiko iškalbingas, išvaizdus vyriškis. Jis prisistatė esąs Šura. Vyriškis teigė, jog tokiu vardu jį pažįsta visos Kauno padugnės. Per savo gyvenimą vienuolika kartų teistas, 32 metus kalėjęs Šura dabar Šlienavos moterų narkomanių reabilitacijos centre dirba socialiniu darbuotoju ir ūkvedžiu. Šį statusą jis įgijo pasigydęs vyrų narkomanų reabilitacijos įstaigoje. Ten pateko, nes, kaip pats tvirtina, per audringą gyvenimą buvo viską praradęs ir nebeturėjo kur eiti. Vyriškis sako blaivaus gyvenimo mokantis ne vien narkomanų reabilitacijos centro darbuotojus. Nauja gyvenimo patirtimi Šura važinėja dalytis ir su Pravieniškių kaliniais.

"Nuteistieji, kad ir kokie drąsūs ar "blatni" stengiasi pasirodyti kalėjimuose, išėję į laisvę neretai ima jaustis kaip tikri viščiukai. Per tuos metus, kol būna uždaryti, gyvenimas pasikeičia iš esmės, o išėjusieji nebežino naujų "taisyklių". Todėl džiaugiuosi, kad man pavyko vieną buvusį kalinį atkalbėti nuo kelionės į Airiją. Be pinigų iš kalėjimo išėjęs vaikinas džiaugėsi, kai jį pakvietė važiuoti į užsienį, žadėjo rūpintis ir padėti. Man pavyko įrodyti, kad niekas ten už dyką nieko neduos, kad nuvykęs bus išnaudojamas, skriaudžiamas ir visai beteisis. Džiaugiuosi, jog paklausė, liko Lietuvoje, įsidarbino statybininku ir dabar visai neblogai verčiasi", - kalbėjo Šura.

Išgyja mažiau negu pusė

Prieš septynerius metus Šlienavoje narkomanų reabilitacijos bendruomenę "Gyvybės versmė" (būtent joje priebėgą rado minėtasis Šura) įkūręs Robertas tvirtina, kad modernus pastatas, kuriame gyvena narkomanės su vaikučiais, įsigytas už amerikiečių pinigus. Verčiamasi iš Europos Sąjungos fondų ir Narkotikų departamento skiriamų lėšų. Paremia ir pavieniai geradariai. Narkomanams už gydymąsi mokėti nereikia.

Pasak Roberto, iš atėjusių į reabilitacijos bendruomenę narkomanų blaiviai gyventi pajėgia vos pusė. Neatlaikiusieji blaivaus gyvenimo iššūkių turi palikti centrą. Iš tų, kurie išbūna visą metus trunkantį reabilitacijos kursą, toliau gyventi be narkotikų ryžtasi trys ketvirtadaliai. Šie faktai byloja tai, kaip nelengva atsisakyti priklausomybės. Po metų reabilitacijos Šlienavoje moterys, pasiryžusios gyventi visavertį gyvenimą, vyksta į Garliavoje esantį narkomanų adaptacijos centrą ir čia jau intensyviai ieškosi darbo bei savos pastogės.

Tvarka itin griežta

Bendruomenės kūrėjas paaiškino, kad specialistai sprendžia, ar priimti narkomaną į reabilitacijos centrą, ar ne. Pagrindinis atrankos motyvas - noras atsikratyti žalingų įpročių. Todėl žmonėms, apsigyvenusiems reabilitacijos namuose, draudžiama net rūkyti.

Apie tai, kokia griežta tvarka narkomanų bendruomenėse, LŽ pasakojo Kėdainių rajone, Kalnaberžėje, įsikūrusios vyrų bendruomenės "Vilties švyturys" reabilitantai. Jauni vyrai, daugiausia vilniečiai, vartoję kvaišalus šešerius, devynerius, dvylika metų, bando čia kabintis į normalų gyvenimą. Daugelis jų, kaip patys teigė, apie šį narkomanų reabilitacijos centrą sužinojo, kai nuvyko į Kirtimuose esantį čigonų taborą nusipirkti narkotikų. Ten specialiu autobusiuku važinėjantys savanoriai pasakojo, jog yra galimybė pasveikti. Jauni žmonės nutarė išmėginti savo jėgas.

Narkomanai kviečiami į talkas

Simpatiškas, išraiškingų akių Viačeslavas prisistatė esąs narkomanas, jau pusantrų metų nebevartojantis narkotikų. Vyriškis sakė gydęsis Kalnaberžėje įkurtoje narkomanų reabilitacijos bendruomenėje, o paskui likęs čia dirbti socialiniu darbuotoju. Jį priėmusiam "Vilties švyturiui" greitai bus penkeri. Reabilitacijos centras užsieniečių lėšomis įkurtas buvusiame vaikų darželyje. Pirmiems šios bendruomenės gyventojams teko glaustis vienos darželio grupių patalpose, nes tik ten stovėjo krosnis. Kadangi pastate nebuvo elektros, teko šviestis žvakėmis.

Viačeslavas teigė, jog bendruomenei įsikūrus Kalnaberžėje sunkiausia buvo įveikti vietos gyventojų priešiškumą. Tačiau pamažu reabilitantai susidraugavo su miestelio žmonėmis ir dabar dažnai yra kviečiami patalkininkauti. Beje, tai daryti gali toli gražu ne visi. Kol reabilitantui leidžiama išeiti iš bendruomenės, turi prabėgti nemažai laiko.

Izoliuojami nuo pasaulio

Pasak Viačeslavo, atėjusieji sveikti į narkomanų reabilitacijos bendruomenę iš pradžių izoliuojami nuo viso pasaulio. Jiems siūloma geriau pažinti save, rašyti savo biografijas, aiškintis aplinkybes, kodėl ir kaip virto narkomanais. Naujokai taip pat turi iškelti sau tikslus ir nurodyti būdus, kaip jų laikysis. Visą izoliacijos laiką, kuris trunka porą mėnesių, bendruomenės negalima palikti, net artimiesiems neleidžiama skambinti.

Išlaikiusieji šį etapą, t. y. nepalikę bendruomenės, tampa atsakingi už tvarką, prižiūri gėles ir augina kiaules. Jie gali retsykiais paskambinti namiškiams ir kelioms valandoms išeiti iš reabilitacijos centro. Tiems, kurie laikosi šio režimo, ilgainiui leidžiama kas antrą savaitgalį parvažiuoti namo. Be to, šiuo etapu narkomanai lanko amatų mokymo centrus.

Vienas ar kitas etapas užtrunka ir lengvatų negaunama, jei keikiamasi, vėluojama, prasivardžiuojama. Pakėlusieji ranką prieš kitus bendruomenės narius kaipmat išmetami lauk. Jauni vyrai, gyvenantys reabilitacijos centre, sakė jau nė nebeprisimenantys, kada pastarąjį kartą keikėsi.

Priebėga atstumtiesiems

Vieną bendruomenių priklausomiems žmonėms Kelmės rajone, Butkiškėse, šiaulietis Remigijus įkūrė nusipirktoje sodyboje, itin gražioje vietoje, ant kalno. Vyras prisistato esąs alkoholikas, pragėręs viską, kas įmanoma. Kai buvusi žmona nebeleido matytis su vaikais ir nebebuvo kuo rūpintis, jis sako sumanęs pasirūpinti likimo broliais.

"Kol nustojau gerti, pačiam teko pabūti reabilitantu vienuolių pranciškonų įkurtoje Pakutuvėnų bendruomenėje (Plungės rajone). Ten didžiulį įspūdį man padarė tai, kaip vienuoliai sugeba dalytis. Toje bendruomenėje visi - alkoholikai, narkomanai, homoseksualistai, prostitutės - drauge su broliais pranciškonais sėsdavome prie bendro stalo, dalydavomės maistu ir visu gyvenimu. Būtent Pakutuvėnuose pajutau, kad esu dar kai kam svarbus, reikalingas, ir nutariau kitiems žmonėms padėti pasijusti tokiems pat. Todėl pirkau sodybą ir laukiau į ją atvykstančių visuomenės atstumtųjų. Norėjau gyventi ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų. Man buvo visai nesvarbu, kokios rūšies atstumtieji gyvens pas mane. Kadangi pirmas į sodybą atėjo alkoholikas Kostas, ji tapo alkoholikų priebėga. Čia mes, šiuo metu aštuoni vyrai, mokomės gyventi blaiviai", - dėstė Remigijus.

Svarbiau ///// už teisingumą - meilė

Bendruomenės kūrėjas pabrėžė, kad Butkiškės yra netoli Palendrių, kuriuose iš Prancūzijos į Lietuvą atvykę vienuoliai benediktinai įkūrė savo vienuolyną. "Iš jų benediktiniškoji regula atkeliavo ir pas mus. O šios regulos esmė - svarbiau už teisingumą yra meilė. Todėl bandome vienas kitą apsupti meile ir taip padėti sveikti nuo alkoholizmo. Dieną stengiamės nugyventi taip, kad vakare galėtume ramiai užmigti", - aiškina Remigijus.

Kadangi gyvena vienkiemyje, vietos gyventojų priešiškumo šios bendruomenės nariai teigia nejaučiantys. Jie jau spėjo susirasti ir dvi nuostabias drauges - Kražiuose gyvenančias senutes, kurioms kartais padeda nudirbti ūkio darbus ir kurios kviečiasi juos skanių vaišių. Talkindami kitiems kaimiečiams vyrai užsidirbo ožį, kiaulę, veršį. Gyvuliai auga ūkyje. Bendruomenės nariai užsiaugina bulvių. Labdariai jiems yra davę plytų, reikalingų statyboms. Vienas geradarys dovanojo automobilį. Juo visa bendruomenė gali nuvažiuoti į bažnyčią.

"Labdariai mums sudėjo ir plastikinius langus. Tačiau už tai turime atidirbti. Langus įdėjęs žmogus dabar, kada sumanęs, atvyksta reikalauti, kad jam atidirbtume. Pradžioje mielai tai darydavome, bet ilgainiui pradėjome jaustis išnaudojami", - prisipažino Remigijus.

Įspūdingą savo gyvenimo istoriją papasakojo Šiaulių rajone, Ramučiuose, esančios narkomanų reabilitacijos bendruomenės "Agapao" įkūrėjas ir vadovas Vladimiras. Dviejų vaikų tėvas kitados dėl besaikio girtavimo buvo praradęs šeimą. Kai pradėjo blaiviai gyventi, vėl susigrąžino žmoną ir susilaukė dar dviejų atžalų. Pajutęs gyvenimo pilnatvę Vladimiras nutarė padėti į blaivybę sugrįžti panašiems į jį žmonėms. Įsteigė vieną bendruomenę, bet apgautas steigėjų įkūrė antrąją - "Agapao". Ši gyvuoja nebeveikiančioje Ramučių mokykloje. Pastatas - bendruomenės nuosavybė. Pavyko prisistatyti trečią aukštą, nusipirkti žemės.

Vladimiras pripažino, kad Ramučių žmonės iš pradžių nelabai džiaugėsi būsima narkomanų kaimynyste. Prireikė net dviejų valandų pokalbio, kol pavyko įtikinti, jog bendruomenės nariai neskriaus kaimiečių ir nerodys nederamo pavyzdžio. "Auklėju reabilitantus griežta meile", - šypsojosi Vladimiras.

Moko vieni kitus

Ramučiuose gydosi alkoholikai ir narkomanai. Stengiamasi vienus su kitais apgyvendinti tame pačiame kambaryje. "Vartojantieji narkotikus dažniausiai būna tinginiai, tačiau dideli švaruoliai. Alkoholikai paprastai būna darbštūs, bet suskretėliai. Tad gyvendami kartu jie vienas kitą moko praustis ir dirbti", - kalbėjo Vladimiras.

"Agapao" įkūrėjas teigė, jog dažniausiai į bendruomenę prašosi priimami priklausomi žmonės, kilę iš Šiaulių ar Klaipėdos. Kadangi tai miesto žmonės, jie nemėgsta ūkio darbų. "Pradėję skaičiuoti išlaidas pamatėme, kad išlaikydami ūkį patiriame daug nuostolių. Todėl dabar pasilikome vos keletą kiaulių, daugiau gyvulių nebeveisiame ir nebeauginame. Prasimanome kitokios veiklos", - sakė bendruomenės įkūrėjas.

Siūlo steigti getus

"Pradėjęs dirbti su buvusiais kaliniais, kurių dažnas - priklausomas, susidūriau su visuomenės, o ypač valdininkų noru šiuos žmones izoliuoti. Siūloma visus juos perkelti į tam tikrus getus, ten pastatyti sargybą. Viliamasi, jog taip visuomenė bus apsaugota nuo neprognozuojamų narkomanų poelgių. Tačiau iš getų į laisvę ištrūkę priklausomi žmonės dar labiau keršys visuomenei už tai, kad juos atstūmę", - aiškino V.Ilsevičius. Jis, o drauge ir kiti šalyje esančių narkomanų reabilitacijos centrų įkūrėjai pabrėžė, jog kol kas nėra sumanyta geresnio būdo padėti narkomanams, kaip apgyvendinti juos sveikti padedančiose bendruomenėse. Todėl žmonės neturėtų šiurpti išgirdę, kad kur nors netoliese ketinama steigti narkomanų reabilitacijos centrą. Tokios įstaigos padeda visuomenei jaustis saugesnei.

*Projektą "Labas", kurio partneris - "Lietuvos žinios", finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi. Europos Komisija už informacijos turinį neatsako.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"