TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Naudingą erdvę užgožia apleisti pastatai

2013 06 20 6:00
Nauji daugiabučiai suformavo ištisus rajonus aplink Vilnių, nors miesto centre yra nemažai nenaudojamų teritorijų. <span style="color: rgb(0, 0, 0); font-size: 15px; line-height: 21px; text-align: justify; background-color: rgb(255, 255, 255);">Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka</span>

Dauguma naujų daugiabučių Vilniuje statomi miesto pakraščiuose, o nuosavų namų rajonai yra priemiesčių soduose. Vokiečių architektas Volkmaras Nickolas siūlė ieškoti gyvenamosios erdvės arčiau ir užpildyti apleistas miesto erdves.

Žaliausios Europos sostinės titulas glosto vilniečių savimeilę, tačiau toks įvertinimas turi ir ne tokią malonią pusę. Vilnius taip pat yra mažiausiu gyventojų tankumu pasižyminti sostinė Europoje – viename hektare vidutiniškai gyvena tik 13,8 gyventojo, nors skaičiuojamas mažiausias gyventojų tankumas, kad atsipirktų miesto infrastruktūros išlaikymas, yra bent 30 žmonių hektarui. Vilniuje daugiau nei 30 žmonių ha gyvena tik pačiame miesto centre ir 4 km aplink jį, todėl architektai siūlo įterpti naujų daugiabučių į senus rajonus, o gyventojai nenori prarasti žalių erdvių.

Miesto žaizdos – apleisti pastatai

Architektūros konferencijoje Vilniuje pranešimą skaitęs V.Nickolas užtikrino, kad Lietuvos sostinėje aktualios būsto problemos nesvetimos ir Berlynui. Vokietijos sostinėje taip pat yra nemažai stambiaplokščių daugiabučių, bet ne jie kelia daugiausia problemų. Nemažą dalį vertingos erdvės užima seni, apleisti pastatai pačioje miesto širdyje. Berlyne gyvenantis architektas atkreipė dėmesį, kad ir Vilniuje tarp gyvenamųjų rajonų išlikę nemažai apgriuvusių, nebenaudojamų buvusių gamyklų pastatų, apleistų gyvenamųjų namų ir nebenaudojamų komercinių patalpų.

„Paprastai statybos ir gamta suvokiami kaip vienas kitam prieštaraujantys dalykai. Bet galima statyti ir nežalojant gamtos. Žmogus neturi būti gamtos priešininkas, jis yra gamtos dalis. Negalime tikėtis dominuoti prieš gamtą, - tvirtino jis. - Prieš kirsdami medžius, ieškodami naujų plotų, turime išnaudoti tai, kas jau yra. Senų pastatų ir teritorijų konversija nereikalauja užimti naujų plotų. Galima išsaugoti esamus augalus ir prikelti teritoriją naujam gyvenimui.“

Skaičiuojama, kad Vilniuje yra tiek apleistų pastatų, kad vietoj jų pastačius gyvenamuosius namus atsirastų pakankamai ploto apsigyventi 150 tūkst. žmonių. V.Nickolas pasakojo, kad Berlyne tarp senų pastatų įterpti nauji būstai nėra vien tik turtingųjų privilegija, juos įsigyja ir gaunantieji mažesnes pajamas. Be to, vokiečiams nesvetima idėja nusipirkti žemės sklypą su grupe nepažįstamų žmonių ir jį pasidalijus pasistatyti kotedžų kvartalą.

V.Nickolas užtikrino, kad ruošiantis statyti naują pastatą galima išvengti žaliųjų zonų naikinimo./Asmeninio albumo nuotrauka

Daugės miestiečių

V.Nickolas yra ne tik žinomas architektas, bet ir politikas, priklausantis Žaliųjų partijai, todėl specializuojasi kurti gamtą tausojančių pastatų projektus. Kaip netikėtą gamtos saugojimo mieste pavyzdį jis pasirinko vaizdus iš Brazilijos favelų – neturtingųjų rajonų, kur daugybė žmonių gyvena mažuose, greta vienas kito suręstuose nameliuose. Favelos atrodo visiškai priešingai standartiniam europiečių suvokimui apie ekologiją. Ten žalumos beveik nėra, tačiau gyventojai įpratę labai efektyviai panaudoti resursus. Atliekų ten beveik nėra, kiekvieną daiktą žmonės paprastai panaudoja daugybę kartų, o nameliams statyti naudoja vietinius išteklius.

V.Nickolas atkreipė dėmesį į miestų augimo tendencijas. Jis pabrėžė, kad kuriant gyvenamojo namo projektą svarbiausia jį priderinti prie trijų esminių aspektų – miesto, visuomenės ir gamtos. Visame pasaulyje sparčiausiai daugėja gyventojų miestuose, o provincijose jų mažėja. Spėjama, kad netrukus apie 70 proc. visų žmonių pasaulyje gyvens miestuose, todėl neišvengiamai juose didės gyventojų tankumas ir reikės galvoti ne tik apie būstus, bet ir apie susisiekimą, automobilių laikymo vietas, energijos tiekimą ir kita. „Miestams augant naujus pastatus reikia integruoti į esamą kontekstą. Svarbu ne tik juos įkomponuoti tarp kitų pastatų, bet ir įvertinti socialinę aplinką. Kokie žmonės gyvena mieste? Kas dalyvauja jo augime? Nemažai nuorodų, koks turi būti pastatas, galima rasti įstatymuose, bet reikia žiūrėti, ir kaip gyvena vietiniai, ką jie vertina“, - aiškino specialistas.

Veikia migracija

Architektas pabrėžė migracijos svarbą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Turime daugybę senų žmonių, vokiečių jaunimo mažai, bet Berlyne gyvena daug jaunų imigrantų. Apie 80 proc. senyvo amžiaus gyventojų sudaro vokiečiai, bet tarp jaunimo jų dalis gerokai mažesnė. Turime mokyklų, kuriose nėra nė vieno vokiečių vaiko. Taigi senjorai ir jaunuoliai labai skiriasi. Po Berlyno suvienijimo centriniuose rajonuose labai keitėsi gyventojų socialinė ir ekonominė sudėtis, todėl statant būstus kyla klausimas, kaip elgtis su socialiniais konfliktais. Integracija – atgyvenęs požiūris, svarbiau kiekvieną priimti tokį, koks jis yra“, - svarstė V.Nickolas.

Didesniems pokyčiams reikia apsisprendimo

Architekto manymu, Berlyno gyventojams visai neblogai sekasi įsilieti į kultūrinę mišrainę. Vokietijos sostinėje nestatomi uždari prabangių namų kvartalai, greta išskirtinių būstų įsikuria ir gyvenantieji gerokai kukliau. Tačiau V.Nickolas neslėpė, kad ir Berlyne dar nespėta išnaudoti visų tuščių plotų miesto viduryje. Bene didžiausias likęs nereikalingas statinys – senasis Berlyno oro uostas. Gyvenamųjų rajonų apsuptoje teritorijoje lėktuvai nebeskraido, bet miesto vadovai dar nenusprendė, ar leisti vietoj nebenaudojamo pakilimo tako ir administracijos pastato statyti daugiabučius, ar palikti vietos bendruomeniniams pastatams.

Energijos šaltinių naujuose namuose klausimas taip pat labai opus. Vokietijoje apie 25 proc. namų ūkiams reikalingos energijos gaminama iš atsinaujinančių šaltinių, o elektros – daugiau nei pusė. Bet V.Nickolas neslėpė, kad, norint pasiekti reikšmingą atsinaujinančių šaltinių panaudojimo dalį, būtina parama. „Jei norisi kažką pakeisti ir tai yra valstybės sprendimas, turi būti ir valstybės finansavimas“, - dėstė pašnekovas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"