TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Ne visos lietuvaitės nešiojo gintarą

2010 02 15 0:00
Ypač puošni prezidentės aukštaitiško tautinio kostiumo liemenė pasiūta iš šilkinio brokato su auksiniais siūlais.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Lietuvos tautodailininkai ir istorikai yra tiksliai atkūrę ne tik mūsų tautinius kostiumus (tokiais visoje Europoje laikomi XIX amžiaus šventiniai valstiečių drabužiai), bet ir I-XVI amžiaus apdarus, kuriuos dėvėjo lietuvių gentys, kai dar tautos nebuvo. Tad nors daug kam šie ankstyvesni yra gražesni, jų negalime laikyti tautiniais.

Lietuvos liaudies kultūros centre (LLKC) pradėjo veikti tautinio kostiumo laboratorija, kur galima pasikonsultuoti ar net užsisakyti tautinį apdarą. O istorikė Daiva Steponavičienė (Rugiaveidė) neseniai atkūrė archeologinį I-XVI amžiaus lietuvių kostiumą. Dabar turime išsamų vaizdą, kaip mes rengėmės. Įdomiausia, kad gintaro vėrinius, kuriuos dabar laikome bene svarbiausiu lietuviškumo akcentu, nešiojo ne visų regionų moterys ir ne visais amžiais.

Kičas griežtai draudžiamas

Ne vienos Europos valstybės nacionalinių suvenyrų parduotuvėse galima įsigyti ir tautinių kostiumų, ypač tai populiaru Austrijoje. Artimesnės mums šalies - Estijos - dailės dirbinių salonuose taip pat gana nemažas tokių kostiumų pasirinkimas. Lietuvoje iki šiol tokios galimybės neturėjome. Jei ir pasitaikydavo tautinių kostiumų, tai jie būdavo stilizuoti, dažnai neatitinkantys istorinės tiesos, nevengta kičo elementų. "Kadangi tai reprezentacinis drabužis, jame negali būti kičo, - sakė LLKC vyresnioji specialistė Danutė Keturakienė. - Menas ir mokslas čia turi būti suderinti. Jei neturime tikro tautinio kostiumo, kuris būtų kuo tikslesnė autentiško kostiumo kopija, tada geriau nesivilkti jokio. Tačiau mus džiugina, kad pastaruoju metu vis daugiau politikių klausia specialistų patarimo, teiraujasi tautinių drabužių. Galbūt jais planuoja pasipuošti Kovo 11-ąją."

Be gintaro šiukšlių

Specialistės teigimu, daugumos supratimas apie tautinį kostiumą gana klaidingas. "Pavyzdžiui, klystame manydami, kad visos lietuvaitės nešiojo gintarą. Tai būdinga tik Žemaitijai, dar šiek tiek aukštaitėms, - sakė ji. - Kituose regionuose moterys ir merginos kaklą puošė atvežtiniais koralų karoliais arba jų imitacija. Madingi buvo ir tekinto spalvoto stiklo karoliai, jie ypač populiarūs Dzūkijoje. Aukštaitijoje ties Panevėžiu rasta tuščiavidurių sidabro karolių. Juk XIX amžiuje intensyviai prekiauta su Rytais, ir tokie papuošalai jau nebuvo retenybė."

Gintaro karoliai kadaise buvo vertinami tik tekinti, apvalių rutulių formos. "Nors dabar daug kas mėgsta kuo natūralesnius neapdirbto gintaro gabalėlių vėrinius, tačiau tai gintaro šiukšlės, - sakė D.Keturakienė. - Prie tautinio kostiumo dera tik šlifuoto gintaro karoliai. Tokiais per Tūkstantmečio dainų šventę buvo pasipuošusi ir mūsų prezidentė."

Pasak tautinio kostiumo žinovės, prie tokio drabužio nedera ryškus grimas, ilgi kabantys auskarai. "Daug kas norėtų įsisegti ir žalvarinę ankstesnių laikų segę, deja, XIX amžiuje lietuvaitės, skirtingai nei latvės, jų nenešiojo, - pasakojo D.Keturakienė. - Jei jau išdrįstame apsirengti tautinį kostiumą, ištekėjusios ar vyresnio amžiaus moterys (na, nebent aplinkiniams jos labai nori pabrėžti, kad yra netekėjusios) turėtų prisiderinti ir galvos apdangalą. Jų yra labai gražių ir įvairių. Galima rinktis skaras, kykus, nuometus, kepurėles. Pavyzdžiui, žemaitės ryšėjo net po kelias dideles skaras."

Prezidentės kostiumas - aukštaitiškas

Prezidentei Daliai Grybauskaitei LLKC specialistė su tautodailininkėmis parinko audinius ir pasiuvo aukštaitišką tautinį kostiumą. "Tuo metu ji buvo dar tik kandidatė į prezidentus, pirmąkart taip apsirengusi pasirodė TV laidoje "Gero ūpo", - pasakojo D.Keturakienė. - Įsigijo ji ir aukštaitišką nuometą, kurį dėvi vyresnio amžiaus moterys. Tačiau jo rištis mes nepatarėme. Kadangi jis dengia nemažai veido, žmogus tampa sunkiai atpažįstamas."

Pasak pašnekovės, kiekviena prezidentės tautinio kostiumo dalis - autentiško kostiumo kopija. Vėliau taip apsirengusi ji atvyko ir į Dainų šventę.

"Prezidentės marškiniai - lininiai, tunikinio kirpimo, su įaustais neblunkančių siūlų raudonais žičkais. Sijonas - vilnonis, austinis dvinytis, languoto aukštaitiško rašto, - pasakojo D.Keturakienė. - Liemenes lietuvaitės XIX amžiuje siūdavosi iš brangaus atvežtinio šilko. Prezidentės liemenė - iš šilkinio brokato, su įaustais auksiniais siūlais. Viso kostiumo kaina - apie 1,5 tūkst. litų. D.Grybauskaitė už jį sumokėjo pati."

D.Keturakienė apgailestavo, kad prezidentei jie nepasiūlė įsigyti šiltesnio apdaro. "Mūsų klimatas toks, kad kartais ir vasarą neužtenka apsigaubti skara. Dainų šventės vakaras irgi buvo vėsus, - pasakojo D.Keturakienė. - Prie tautinio kostiumo labai nedera striukė ar šiuolaikinis paltas, tad moterims reikėtų pagalvoti apie kailinius ar sermėgą, kokiais rengėsi XIX amžiuje. Prezidentė dabar jau yra pasisiuvusi ir tamsiai mėlynos spalvos vilnonę sermėgą, puoštą aksomo juostelėmis, aplikacijomis. Galbūt per valstybės šventes ir išvysime."

Nacionalinio kostiumo ypatumai

XIX amžiaus moters grožio idealas skyrėsi nuo dabartinio. Tada buvo madingi siauri, smulkūs pečiai, pabrėžta talija bei platūs klubai. Šiuos bruožus akcentuoja tautinis kostiumas. Sijonas buvo raukiamas net iš 3,5 metro pločio audinio. Be to, dėvima daugybė pasijonių. Žemaitės vilkėdavo net iki septynių.

Kartais pasišaipome iš škotų vyrų, kurie po tautiniais sijonais nedėvi nieko. Pasirodo, mūsų kostiumo komplekte kelnaičių taip pat nėra. "Kadangi viskas būdavo tik iš austinės medžiagos, iš jos pasisiūti tokio drabužio anksčiau moterys nemokėjo. Rauktos apatinės, kelius siekiančios kelnaitės atsirado daug vėliau, - pasakojo tautinio kostiumo žinovė. - Dar labai svarbi buvo prijuostė. Be jos kostiumas laikomas nepadoriu, net vulgariu. Kadangi tada užtrauktukų nebuvo, susegus sijoną priekyje likdavo nesusiūtas tarpas. Taip išdrįsusios rengtis moterys sulaukdavo kandžių replikų, esą gal taip norima kokį berną suvilioti, siekiama, kad ten kas koją ar ranką įkištų."

Pasak specialistės, vaikščioti be liemenės taip pat yra nepadoru. "Kadangi moterys XIX amžiuje nedėvėjo liemenėlių, siauros suveržtos liemenės prilaikė krūtinę. Buvo sakoma, kad vienmarškinei tinka tik į lovą eiti. Be to, liemenė paryškindavo liemens grakštumą. Kartais šonuose įsiūdavo metalines plokšteles, tad drabužėlis atstodavo korsetėlį, - pasakojo D.Keturakienė. - Daug ką stebina liemenių audinio raštai, kurie nė kiek neprimena lietuviškų - rytietiški agurkėliai, vingiuotos gėlytės. Nieko nepadarysi, tautinių kostiumų liemenės XIX amžiuje buvo siuvamos ne iš naminio austinio audeklo, o iš atvežtinio brangaus rytietiško natūralaus šilko."

Pasak pašnekovės, sovietmečiu per dainų šventes dėvėti stilizuoti masinės gamybos pigūs tautiniai kostiumai, kurie iš tolo turėdavę atrodyti gražiai, pakenkė bendram supratimui apie šį drabužį. "Gerai, kad jie jau sunešioti, - sakė ji. - Žmonės dabar su jais jaustųsi nejaukiai. Mus labai džiugino praėjusios Dainų šventės vaizdas - jau daug kas dėvėjo pagal autentiškus savo regionų kostiumus atkurtus drabužius. Mūsų neseniai įkurtos Tautinio kostiumo laboratorijos tikslas - išpopuliarinti gražųjį, tikrąjį, atkurtąjį kostiumą."

Pašnekovės teigimu, žmonės XIX amžiuje rengėsi daug ryškiau ir spalvingiau nei dabar. "Dabar pamėgome juodą spalvą, bet pažiūrėkite, kokie margaspalviai buvome anksčiau. Tik Klaipėdos regiono tautiniams drabužiams būdingos tamsesnės spalvos", - teigė D.Keturakienė.

Viskas sudegė

Istorikė, folkloro ansamblio "Sedula" vadovė D.Steponavičienė (Rugiaveidė) atkūrė šešių archeologinių laikotarpių kostiumus nuo I iki XVI amžiaus. "Rėmėmės Rytų Lietuvos, kurioje ir kūrėsi valstybė, istorine medžiaga, - pasakojo ji. - Drabužiais norėjome parodyti krašto augimą, kitimą ir žydėjimą. Kadangi dauguma mūsų kapų yra degintiniai, labai apmaudu, kad nėra išlikusių drabužių likučių. Gerai skandinavams, kurie iš pelkių ištraukia nors ir mažyčius archeologinės tekstilės gabalėlius ir pagal juos gali nustatyti, iš ko ta medžiaga, kokia audimo technika, koks siūlo storis ir spalva. Mes dažniausiai randame tik aprašymų, kad, pavyzdžiui, žmogus sudegintas su krėslu, mylimu šunimi, sakalu, buvo aprengtas gražiausiais drabužiais. Viskas aprašyta ir sudeginta. Nors nusišauk, nieko nepačiupinėsi. Šie papročiai atkuriant kostiumus mums kėlė daugiausia problemų. Apsidžiaugdavome kartais radę prie metalo prilipusių vilnos gabalėlių. Anksčiau visus drabužius ir siūdavosi tik iš vilnos. Linas atsirado gana vėlai, vikingų laikais. Be to, jis neišlieka nė šimto metų. Jei ir randame audinių pavyzdžių, kuriuose turėjo būti linas, tai toje vietoje visiškai tuščia."

Kadangi dauguma mūsų kapų yra degintiniai, surinkti informaciją buvo nelengva. D.Steponavičienė prisipažįsta, kad kai kur archeologinius senuosius drabužius ne atkūrė, o sukūrė. "Pradėjome nuo tunikinio kirpimo, o paskui dairėmės, ką tuo metu dar buvo išradusi Europa. Atsižvelgdami į istorinę situaciją, žinodami, su kuo tada Lietuva palaikė ryšius, iš kur galėjo ateiti mados, daug ką kūrėme", - pasakojo istorikė. Žvelgiant į senuosius kostiumus, susidaro įspūdis, kad jie buvo net gražesni, skoningesni, originalesni už tautinį kostiumą, dėvėtą XIX amžiuje.

Atradimas - mėlyna spalva

"Netikėtumas mums buvo mėlyna drabužių spalva, - prisipažino Rugiaveidė. - Iki šiol nemaniau, kad lietuviai jos tiek daug naudojo. Rytų Lietuvoje, taip pat Lietuvoje, augo mėlžolė, ja lengviausia buvo nudažyti audinius. Mėlyna spalva visoje Europoje dominavo iki viduramžių. Raudona buvo pati rečiausia, įausdavo tik vieną kitą raudoną siūlą, ir tik į prabangius drabužius."

Kaip teigė istorikė, visi papuošalai anksčiau turėjo tam tikrą funkciją, jie buvo ne dėl grožio. Pavyzdžiui, apyrankės laikė plačius marškinių rankogalius, ant metalinių antkaklių būdavo užveriamas apsiaustas, segės susegdavo drabužį, nes metalinės sagos atsirado tik XIV amžiuje, ir ilgai jos buvo didelė prabanga. Antgalviai prilaikydavo galvos apdangalą. "Iš jų vėliau išsirutuliojo kunigaikščių karūnos, - patikslino pašnekovė. - Žiedai irgi buvo ne dėl grožio, tai tam tikras atpažinimo ar priesaikos ženklas. Vėliau žiedus naudojo vietoj antspaudų." Pasak istorikės, įdomi ir dėvėjimo tradicija - vilnoniai drabužiai būdavo susegami segėmis, o lininiai - suvarstomi virvelėmis.

Priartėjome prie Europos

Drabužių mada labai ryškiai skiriasi laikotarpiu iki valstybės susikūrimo ir po jo. "Tada jau atsirado daug atvežtinių audinių, pradėjome rengtis panašiai kaip ir visoje Europoje, - pasakojo D.Steponavičienė. - Ėmėme naudoti audinius su auksiniais, sidabriniais siūlais, brokatą, natūralų šilką, atlasą. Valstiečiai, suprantama, rengėsi vilna. Į kaimą atėjo linas, anksčiau buvęs prabangiu audiniu ir naudotu tik miestiečių."

Su dvylikos (šeši - moterų, šeši - vyrų) D.Steponavičienės sukurtų kostiumų nuotraukomis LLKC išleido kalendorių. Jis buvo išgraibstytas dar iki Kalėdų. Pasirodo, susidomėjimas senaisiais archeologiniais drabužiais labai didelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"