TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Nemėžio totoriai – tada ir šiandien

2015 03 23 9:22
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

7-asis plento Vilnius-Minskas kilometras – viena seniausių totorių gyvenviečių Lietuvoje. Teigiama, jog čia jie gyvena jau nuo 1397 metų, kai Vytauto Didžiojo priimtas įsikūrė chanas Tochtamyšas. Totoriai tapo asmenine kunigaikščio apsauga, jiems buvo leista išpažinti savo tikėjimą – islamą – bei žemių suteikta tiek, kiek reikėjo. Iš čia ir vietovės pavadinimas: lenkiškai – nematuota žemė. 

Salam aleikum. Prie mečetės mus su fotografe pasitinka Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas Tairas Kuznecovas. Jis skuba paaiškinti vietovės pavadinimo kilmę bei pažymėti, kad Vytautas negyveno nei Vilniuje, nei Trakuose, o būtent čia. Apie istoriją susitariame daug nešnekėti, dėmesį sutelkti į tai, kokiais džiaugsmais bei rūpesčiais gyvenama šiandien.

Persipynusios tradicijos

Bendruomenę šiuo metu sudaro beveik pusė tūkstančio narių, dalis jų gyvena Vilniuje ar kitur, tačiau yra kilę iš Nemėžio, taip pat prie jos jungiasi ir keletas čia gyvenančių kitų tautybių musulmonų. Šiandien tai didžiausia totorių bendruomenė Lietuvoje. Iš keturių Lietuvoje esančių mečečių – Nemėžyje, Kaune, 40 totorių kaime bei Raižiuose (Alytaus raj.) – tik šioje totoriai sudaro didžiąją dalį tikinčiųjų. Iš viso šios tautybės žmonių Lietuvoje gyvena apie 3 tūkst. Nuo 2008-ųjų bendruomenei vadovaujantis T. Kuznecovas džiaugiasi, kad pastaruoju metu ji kiek padidėjo, džiugina ir islamą studijuojanti jaunoji karta. Miestelio Šv. Rapolo Kalinausko gimnazijoje penki jaunieji totoriai po įprastinių pamokų dar susirenka su atvykstančiu mokytoju gilintis į savo religiją, skaityti Koraną. Daugiausia padeda Turkijos ambasada, pažymi pašnekovas. „Jų dėka mūsų bendruomenė gyvens, išliks mūsų apeigos ir tradicijos“, – sako jis. Jaunoji karta skaito arabiškai, tuo metu dauguma vyresniųjų apeigų kalbos nemoka. Apskritai totorių kalba nunykusi jau seniai, šiandien tarpusavy jie kalbasi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai.

Daugiakalbystę liudija ir antkapių užrašai – arabiški, rusiški, baltarusiški, lenkiški, ant naujesnių – lietuviški. Tai byloja apie skirtingas šios teritorijos valdžias, komentuoja ponas Tairas. Vaikštant po šalia mečetės esančias kapines, kurias totoriai dar ir šiandien vadina mizar, pastebi, kad priešingai nei daugumoje kapinių Lietuvoje, čia nė vienas kapas nėra atitvertas nuo kito. Aiškinama, jog šitaip įgyvendinamas islamo mokymas apie visų žmonių lygybę prieš Dievą. Mirusieji laidojami galva į Vakarų pusę (kad Paskutiniojo Teismo dieną pakilę iš kapo galėtų eiti tiesiai į Rytus), ties galva dedamas didesnis akmuo išgraviruojamas, ties kojomis – mažesnis. Beveik visi antkapiai turi ženklą, kad čia palaidotas islamo išpažinėjas – pusmėnulį ir žvaigždę, tačiau esama ir vietinės kultūros įtakos musulmoniškiems papročiams. Nors islamas neleidžia vaizduoti žmonių bei gyvūnų, ant kai kurių antkapių – velionių atvaizdai. Taip pat didelę dalį kapų puošia gėlės, nepaisant to, kad tai islame nebūdinga.

Kai kurie antkapių užrašai jau nebeįskaitomi – jie labai seni, siekiantys net Nemėžio įkūrimą. Čia palaidota totoriams svarbių istorinių asmenybių. T. Kuznecovas parodo Aleksandro Iliasevičiaus antkapį – pirmasis Nemėžio bendruomenės narys, atlikęs Hadžą. Tai piligriminė kelionė į Meką, nors vieną kartą gyvenime privaloma kiekvienam musulmonui. Apžiūrime ir senus kunigaikščių Kričinskių, rėmusių vietinius totorius, antkapius. Čia ilsisi ir pašnekovo giminaičių kaulai, kurių dalis buvo vietiniai imamai.

Maldai atvažiuoja ir iš Vilniaus

Kapinių teritorijoje matyti trys didžiulės duobės – jose sovietmečiu stovėjo raketinės sistemos BM-13, kitaip žinomos kaip „katiušos“, iš kurių buvo apšaudoma sostinė. Sovietmečiu būta ir kito iššūkio – 1956 metais sumanyta nugriauti 1909-aisiais pastatytą mečetę. Reaguodami žmonės apjuosė maldos namus gyva grandine, vienas tikintysis netgi puolė po buldozerio ratais, kad jį sustabdytų. Nors galiausiai mečetė nebuvo nugriauta, tikintieji savo reikmėms jos naudoti visgi negalėjo – iš pradžių ji funkcionavo kaip grūdų sandėlis, vėliau ten įkurtas etnografinis muziejus.

Šiandien maldai čia renkamasi pusę pirmos kiekvieną penktadienį – šventinę musulmonams dieną. Kadangi darbo metas, žmonių susirenka ne taip daug, tačiau kai kurie net specialiai atvažiuoja iš Vilniaus, pavyzdžiui, 85-erių ponia Tatjana. Dviejų didžiausių švenčių – aukojimo šventės Kurban bairam bei Ramadano pabaigos Ramazan bairam – metu mečetė „lūžta“ nuo maldininkų. Bendruomenės pirmininkas juokauja, kad žmonių prisikemša tiek, jog sykį net pasirodę, kad mečetė juda. Jos prieangyje iškabintas sąrašas visų, kiek buvo įmanoma sužinoti, šios mečetės imamų, visi buvo vietiniai, taip ir dabartinis Jachja Vilčinskis. Šiuo metu pastarasis, kaip pasakoja ponas Tairas, sunkiai serga ir penktadieniais iš Vilniaus į Nemėžį atvyksta kitas muftijato paskirtas imamas, taip pat totorius.

Kol malda dar neprasidėjo einame apžiūrėti naujojo totorių bendruomenės pastato, kuris bus iškilmingai atidarytas liepos 17 dieną per Ramadano pabaigos šventę. Juo džiaugiasi visi, kaip teigia ponia Tatjana, susirinkti bus daug paprasčiau, mat dabar renginiams patalpas reikia nuomoti ar prašyti gimnazijos, kad įsileistų. Anksčiau totoriai tokius centrus turėjo ir Vilniuje, ir Nemėžyje, tačiau sovietmečiu jie buvo nacionalizuoti, sugriauti. „Per ilgą laikotarpį totoriai savo indėliu į Lietuvos valstybingumą užsitarnavo namus“ – kalba T. Kuznecovas, aprodydamas patalpas. Pirmajame aukšte – salė renginiams, patalpos muziejui bei kulinarinio paveldo puoselėjimui (čia bus galima gaminti šimtalapį, koldūnus), antrajame – kambariai svečiams bei buitinės patalpos. Pašnekovas kviečia vasarą atvykti į centro atidarymo renginį, kai viskas bus iki galo įrengta, taip pat prašo, kad už dėmesį bei pagalbą totorių bendruomenei straipsnyje padėkočiau etnologui Libertui Klimkai bei fotografui Jonui Paršeliūnui.

Įtarinėjimai terorizmu žeidžia

Bendruomenės skelbimų lentoje – vienos narių, priklausančios Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) ir Rusų aljanso koalicijai „Valdemaro Tomaševskio blokas“, rinkiminė agitacija. Pašnekovo klausiu apie vietinių lojalumą minėtai politinei jėgai, atsako, kad nesirūpindamos Pietryčių Lietuva pagrindinės šalies partijos pačios išpureno dirvą LLRA klestėti. „Tegu pasižiūri, ką daro, susirūpina tautinėmis mažumomis. Reikia susimąstyti“, – sako jis, atkreipdamas dėmesį, kad LLRA naudojasi tuo, ko neatlieka kitos partijos. Pasak pašnekovo, Nemėžis kaip vietovė, kur sugyvena aibė skirtingų tautų, yra pavyzdys, kad tautiniai skirtumai nebūtinai turi reikšti nesantaiką.

Įsikalbame apie iššūkius, kurie šiandien kyla totorių bendruomenei. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos pamini T. Kuznecovas – įtarumas musulmonų atžvilgiu viešojoje erdvėje po „Charlie Hebdo“ tragedijos. Anot jo, 80 proc. visų šalyje gyvenančių musulmonų sudaro totoriai. „Šiandien aš esu potencialus teroristas“, – sako pašnekovas, apgailestaujantis, kad pastaruoju metu Lietuvoje manipuliuojama islamo klausimu. Jo nuomone, turėtų būti daroma aiški skirtis tarp nuo seno čia gyvenančios tautos ir atvykėlių musulmonų. „Visi totoriai – Lietuvos piliečiai, laikome ją savo tėvyne, – kalba T. Kuznecovas. – Mes visi jaučiame, kad visuomenės informavimo priemonėse ši tema eskaluojama“. Kaip pavyzdį pateikia per Lietuvos radiją sausio mėnesį skambėjusį literatūros kritiko Laimanto Jonušio komentarą „Šiuolaikinė barbarybė – islamo šešėlis“. Pašnekovo teigimu, tokio pobūdžio straipsniais kiršinami lietuvių ir totorių santykiai, visuomenei primetama neigiama informacija apie čia gyvenančius musulmonus. T. Kuznecovas pažymi, kad Lietuvos totoriai nėra suteikę jokio pagrindo rašyti tokius dalykus ar būti įsibauginus. „Mūsų kelias yra teisingumo, taikos ir saugumo, tolerancijos ir meilės“, – atsiliepime į minėtą komentarą rašė jis.

Kaip nemalonaus įtarinėjimo pavyzdį pašnekovas pateikia ir įvykį, kai praėjusių metų vasarą policijos pareigūnai tikrino visų asmenų, dalyvavusių tradicinėje Ramadano vakarienėje pasus. Pasak jo, toks pareigūnų elgesys pažeidžia lygiateisiškumo principą, juk einantys į bažnyčias ar sinagogas tikrinami nebuvo. Yra ir daugiau pavyzdžių. 2010 metais patvirtintoje Lietuvos policijos prevencinių kovos su terorizmu veiksmų ilgalaikėje programoje rašoma, kad padidintą grėsmę kelia Lietuvos gyventojai ir čia atvykstantys asmenys, praktikuojantys radikalias ideologijas, tarp kurių įvardijamas ir „radikalus islamas“. Europos tinklui prieš rasizmą pateikus skundą Vidaus reikalų ministerijai, pastarieji žodžiai iš dokumento buvo išbraukti. T. Kuznecovas pažymi, kad tokiu būdu Lietuvos institucijos prisideda prie neigiamos nuomonės musulmonų atžvilgiu formavimo viešumoje. Be to, jo nuomone, dokumentuose turėtų būti pažymėta, jog tai netaikoma Lietuvos totoriams. „Susidarė padėtis, kai esame priskiriami prie tų, kuo nesame, – kalba pašnekovas. – Vertinu tai kaip įžeidimą“. Ponas Tairas pasakoja, kad jo tėvas, senelis, krikštatėvis, dėdė – sovietmečiu visi buvo ištremti. Nuo sovietų deportacijų nukentėjo žymiai didesnė dalis totorių nei bet kurių kitų tautų Lietuvoje, teigia jis.

Pažeidžiamas lygiateisiškumas

Kaip dar vieną nelygiateisiškumo apraišką Lietuvoje pašnekovas įvardija šių metų sausio mėnesio Vyriausybės nutarimą sudaryti komisiją žydų klausimams spręsti. „Lietuvos vyriausybė suteikia išskirtines sąlygas vienai tautai. Kodėl mes neįtraukti į šitą komisiją?“, – klausia Nemėžio totorių bendruomenės pirmininkas. Anot jo, daug geriau būtų sukurti komisiją visų tautinių mažumų klausimams spręsti: „Nesame prieš šią komisiją ar pagalbą, kurią Vyriausybė suteikia žydams, bet irgi norime joje būti“.

Taip pat totorių bendruomenei rūpi ir visiems Lietuvos musulmonams aktualios problemos. Viena jų – Vilniaus mečetės statyba. Senosios vietoje dešimtmečius stovi Vilniaus universiteto pastatai, tad valdžia islamo išpažinėjams nutarė suteikti sklypą kitoje vietoje. Iš pradžių siūlytas plotas Žirnių gatvėje, tačiau bendruomenė pasiūlymą atmetė dėl nepatogios vietos, kurioje anksčiau buvusios katalikų kapinės. 2012 metais priimtas sprendimas dėl detalaus plano rengimo Vilniaus mečetės statybai ties Sietyno gatve, tačiau nuo to laiko dar nieko nėra padaryta. Ponas Tairas, įgaliotas rūpintis šiuo klausimu, susidariusią situaciją komentuoja šitaip: „Kitaip negalima vertinti – tyčinis vilkinimas“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"