TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Neringos laukia ekstremalūs pokyčiai

2013 10 03 6:00
Dar šįmet Kuršių nerijos didžiajame kopagūbryje prasidės plyni senų kalnapušių kirtimai. Deniso Nikitenkos nuotrauka

Pirmą kartą po ilgų dešimtmečių Kuršių nerijoje bus kertami miškai. Ten, kur juos kadaise sodino žmonės. Taip pusiasaliui siekiama sugrąžinti XX amžiaus pradžios vaizdą.

UNESCO saugomą teritoriją pjūklai ims drebinti vadovaujantis Aplinkos ministerijos vasarą patvirtintu dešimtmečio Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) miškotvarkos projektu. Tačiau masiniai kirtimai tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip neapdairus gamtos niokojimas. Priešingai, bus taisomos praėjusio amžiaus miškininkų padarytos klaidos, nes dėl esminės jų Neringa baigia užželti. Medžiai paseno, ir kraštovaizdis nė iš tolo nebeprimena mistiško, turistus prieš šimtmečius iš proto variusio Nerijos stebuklo.

Grąžins mistiką

KNNP miškininkai šiuo metu rengiasi grandioziniams darbams, kurie prasidės dar šįmet, vėlų rudenį bei žiemą, ir truks dešimtmetį. Mat liepos mėnesį buvo patvirtintas keletą metų rengtas naujas KNNP vidinės miškotvarkos projektas. Jis pakeitė senąjį planą, 2000-aisiais patvirtintą. Anot KNNP direktorės Aušros Feser, dabar Kuršių nerija yra tarsi apšepusi teritorija, kurioje medžiai ir krūmynai agresyviai braunasi į kopas, jas užstoja.

„Istoriškai Kuršių nerija visada buvo žmogaus ir gamtos sugyvenimo, drauge ir tarpusavio kovos vieta. Kadangi žmonės prieš šimtmečius kentėjo dėl smėlio pustymo, keliaujančios kopos laidojo ištisus kaimus, tad stabilumas visada buvo siekiamybė. Todėl imta masiškai apsodinti kopas kalnapušėmis, stabdyti slenkantį smėlį ir riboti jo pustymą. Tačiau inercija privedė prie stagnacijos, kai Neringoje nebuvo nieko daroma, tik vis sodinama“, - LŽ pasakojo ji.

Todėl dabar bus bandoma atsigręžti atgal ir mėginti atjauninti Kuršių nerijos peizažą, jį atgaivinti bei suteikti kraštovaizdžiui pirmykštį vaizdą. „Žinoma, nekalbame apie smėlynų, didžiulių kopų atkūrimą. Kopos liks sutvirtintos ir toliau bus tvirtinamos, tačiau Neringos miškų laukia grandioziniai pokyčiai. Nieko naujo nekursime, tik atkursime tai, kas laiko buvo iškreipta ir sunaikinta. Kalbu apie atvirų vietų atkūrimą, palvių atvėrimą ir kitus planus“, - teigė ji.

Parko vadovė tikino, kad rengiant miškotvarkos projektą stengtasi atsižvelgti į tai, kaip kraštovaizdis veikė žmones ir ką jis reiškė turistams, kurie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje masiškai plūdo į Neringą iš visos Prūsijos imperijos, Prancūzijos, kitų kraštų. „Sieksime atkurti tą ypatingą Kuršių nerijos aurą, kuri veikė žmones anksčiau ir veikia mūsų pojūčius dabar. Nerija nebuvo perlas, kaip dabar madinga ją vadinti, o rojaus prieangis, mistinis kraštas. Gamtos didybė iš didžiųjų kopų privertė net panikos apimtą bėgti pirmą kartą jose apsilankiusį rašytoją Thomą Manną. Tos mistikos nebeliko, o ji ir buvo nerijos vertybė, dėl jos amo netekdavo garlaiviukais mariomis plaukiantys turistai“, - pasakojo A.Feser. Ji tikino, kad istoriografinės ir rašytinės medžiagos apie Kuršių nerijos miškotvarką, kraštovaizdžio formavimą sukaupta tiek, kad artimiausiu metu ketinama išleisti apie tai ir knygą.

A.Feser teigimu, po Antrojo pasaulinio karo senųjų miškininkų planai griuvo ir dėl sovietinių antivokiškų nuostatų./Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Iškirs ir atsodins

Savo ruožtu miškininkai jau turi paruošę tūkstančius kalnapušių sodinukų daigų, kurie Neringos dirvoje šaknis įleis pavasarį. Anot KNNP direkcijos Miškininkystės skyriaus vedėjos Jurgitos Mikšytės, vienas ekstremalių pokyčių Kuršių nerijos žaliajame rūbe numatytas jau šiemet.

„Kalnapušės bus kertamos ant didžiojo apsauginio kopagūbrio. To niekas nedarė ištisus dešimtmečius, nes anksčiau buvo tik sodinama ir vengiama ką nors kirsti. Tačiau prieš šimtmetį sodintos kalnapušės jau baigė savo biologinio amžiaus ciklą, jos yra pasenusios, peraugusios, nudžiūvusios. Milžiniški gaisrai – viena pasekmių, nes sausi seni kalnapušių miškai tapdavo sauso parako statine. Kirtimai bus vykdomi tarp Nidos ir Pervalkos bei tarp Juodkrantės ir Smiltynės. Bus kertama atskirais plotais, kurie negalės būti didesni kaip 8 hektarų“, - LŽ pasakojo J.Mikšytė. Iškirtus pasenusias kalnapušes jų vietoje pavasarį bus sodinamos naujos pušaitės, tad tose vietose plynes matysime neilgai.

„Dar vienas didelis darbas – Neringos ragų, apaugusių miškais, šviesinimas. Pavyzdžiui, Bulvikio, Pervalkos, Preilos ragai atrodo kaip miškų masyvai, tad norint išryškinti šių teritorijų kraštovaizdį, reljefą bus kertami medžiai, šalinami krituoliai, išvalomas pomiškis“, - teigė ji. Taip pat daug darbo laukia ir kopų papėdėse, vadinamosiose palvėse. Tai kopų apačioje esančios teritorijos, kurios baigia apaugti krūmynais, mišku. „Daug kur pilkosios kopos baigia užželti medynais, nyksta. Jos turi būti atviros. Tas pats ir su palvėmis - tiek pajūryje, tiek pamaryje, tad jas ketinama atverti. Ten seniau ir buvo atviros vietos, ganėsi gyvuliai, tik per dešimtmečius užžėlė, ir kraštovaizdis pakito“, - pasakojo miškininkė.

J.Mikšytė pabrėžė, kad visi miškininkystės darbai vyks pamažu, etapais, ir nuolat stebint, kokį poveikį jie daro karštovaizdžiui, gamtai. „Todėl jau po penkerių metų projektas, planai gali būti peržiūrimi. Viskas, ką darysime, bus atidžiai stebima, žiūrima, kaip tai veikia, kaip kinta kraštovaizdis, kokia įtaka jam daroma. Niekas nesirengia iš karto atlikti plynų Neringos miškų kirtimų“, - patikslino ji.

Kis ir pačios Kuršių nerijos miškų vaizdas. Mat planuojama specialiai turistų itin lankomose vietose, palei dviračių taką atverti biržes, suformuoti aikšteles, iškirsti pušis ir palikti beržynėlius, juodalksnynus, kad miškas būtų margesnis ir įvairesnis. „Šlapgirių apskritai neliesime, nes juodalksnius kirsti beprasmiška: jie labai greitai atželia“, - teigė miškininkė.

Istoriškai teisinga

Daug svarbios informacijos apie Kuršių nerijos miškininkystės istoriją LŽ pateikė ir Neringos tyrinėtojas, Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Dainius Elertas. Jis santūriai vertino dabartinius miškininkų užmojus, tačiau pabrėžė, kad istoriniai faktai leidžia įžvelgti paralelių. „Pirmieji Neringos miškotvarkos planai siekia XIX amžiaus pabaigą. Tada miškininkai numatė darbų eiliškumą: iš pradžių kalnapušėmis buvo apsodinami kopagūbriai, taip stabdytas smėlio pustymas, kopų judėjimas ir sutvirtintas dirvožemis. Tačiau po šių darbų turėjo būti mišraus miško - su beržynėliais, kitokiais medžiais - kūrimas, darant kraštovaizdį įvairesnį, spalvingesnį“, - pasakojo istorikas.

Tačiau miškininkų darbus nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, jie buvo tęsiami jam pasibaigus. „Po 1923-iųjų ta senųjų miškininkų veikla buvo toliau realizuojama, nes buvo ir tų pačių miškininkų, ir dokumentai išsaugoti. Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė po Antrojo pasaulinio karo. Senųjų miškininkų nebeliko, karas Kuršių nerijoje paliko savo baisius pėdsakus: išdegė miškų masyvai, kai kuriose vietose išsprogdinta. Sovietmečiu Neringa tapo uždara. Tai buvo pasienio ruožas, o to laikotarpio miškininkai nebežinojo apie savo pirmtakų planus. Jie nebemokėjo ir vokiškai, nebegalėjo prieiti prie senųjų miškotvarkos planų, dokumentų“, - istorines paslaptis gliaudė D.Elertas.

Tuomet Neringos miškininkai tiesiog perėmė patirtį, taikytą apželdinant pajūrį tarp Palangos ir Šventosios. „Neringoje tiesiog masiškai imta sodinti pušis nieko nekertant. Tai truko dešimtmečius, nes manyta, kad pagrindinis miškininkų darbas - tvirtinti kopas jas apželdinant. Tačiau visai pamiršta, kad kalnapušės yra palyginti trumpaamžės - jos sensta, perauga, džiūsta ir tampa grėsme pačiai nerijai gaisro atveju. Tuo jau spėjome įsitikinti ir 2005-aisiais, kai išdegė milžiniški plotai“, - pažymėjo D.Elertas. LJM istorikui suprantami dabartiniai KNNP direkcijos planai išnaikinti pasenusias kalnapušes ir pasodinti naujų, kad miškas taptų mišresnis, spalvingesnis, kaip to ir norėjo senieji XIX amžiaus pabaigos miškininkai.

„Žinote, prieš keletą dešimtmečių buvo bandymų panašiai mąstyti, net norėta atkurti keliaujančias kopas, visiškai išnaikinant kalnapušes. Neva taip siekta grąžinti romantiką, tačiau nugalėjo grynai pragmatiškas požiūris: kopos turi būti stabilios. Mums, lankytojams, atviros ir plikos kopos yra egzotika, grožis, o vietiniai laikosi kitokio požiūrio. Juk tos kopos kadaise palaidojo ištisus kaimus, buvo neišvengiama blogybė. Tačiau į visus planus, susijusius su miškotvarka, Neringos kraštovaizdžio keitimą reikia žvelgti labai atsargiai ir tik atlikus išsamų poveikio aplinkai vertinimą. Kitaip į indų parduotuvę bus įleistas dramblys“, - vaizdingai kalbėdamas perspėjo jis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"