TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Nevados dykumoje - lyg F.Fellini filme

2009 04 06 0:00
Festivalio grožybės.
Romualdo Požerskio ir Monikos Požerskytės nuotrauka

Fotomenininkai Monika Požerskytė kartu su tėvu Romualdu Požerskiu nuotraukose įamžino pasaulinio garso alternatyvaus meno festivalį "Degantis žmogus", kasmet vykstantį Nevados valstijoje (JAV).

Fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto docentas R.Požerskis ir jo dukra, Vilniaus dailės akademijos magistrantė M.Požerskytė niekaip neatsigina prisiminimų apie kelionę į Nevadą, Juodosios uolos (Blackrock) dykumoje kasmet vykstantį festivalį "Degantis žmogus". Dar ir dabar išvykos įspūdžiais jiedu dalijasi netramdydami entuziazmo.

Sudeginta meilė.

Festivalio istorija prasidėjo San Franciske, kai vienas kraštovaizdžio architektas, liūdėdamas dėl jį palikusios draugės, šalia savo namų sudegino trijų metrų aukščio skulptūrą - nelaimingos meilės atminimą. Kitais metais vyriškis ceremoniją pakartojo, tačiau jis jau nebebuvo vienišas: jį supo gausi rokerių, baikerių, hipių ir kitokių Amerikos laisvūnų minia. Uitas ir guitas kaimynų, vyriškis nusipirko teisę susibūrimus rengti Nevados dykumoje, vietoje, kurioje priešistoriniais laikais tyvuliavo ežeras. Dabar jo dugne - kietas it cementas molis, padengtas kelių centimetrų dulkių sluoksniu.

"Išprotėjęs" festivalis.

"Degantis žmogus" - milžiniška meno ir naujausių technologijų šventė. Čia kuriamos gigantiškos skulptūros, instaliacijos, performansai. Judančiomis skulptūromis virsta ir patys žmonės, keistai apsirengę ar nuogut nuogutėliai, vairuojantys neįprastus dviračius ar keistomis būtybėmis virtusius automobilius. Cirko artistai ir drabužių modeliuotojai, hipiai ir reiveriai, rokeriai ir baikeriai, gėjai ir lesbietės, pankai ir satanistai, įvairių religijų išpažinėjai, de Sado ir Mazocho pasekėjai, intelektualai bei žiopliai - kiekvienas iš penkiasdešimties tūkstančių atvykėlių per šventę randa prieglobstį.

Pasak R.Požerskio, dauguma jų - pasiturintys vidutinio amžiaus amerikiečiai. Festivalio kaimynystėje laikinai atidarytame oro uoste tupia milijonierių orlaiviai. Turtingieji atvyksta į šventę ir kaipmat joje ištirpsta. "Koks nors turčius įsismeigia plunksną į plaukus ir vaikšto sau nuogas. Visi čia lygūs, visi išpažįsta laisvės, meilės ir kūrybos idėją", - sakė fotografas.

Atsipalaiduoja ir mokslininkai

Visai netoli šios vietos - garsusis JAV mokslo ir informacinių technologijų Silicio slėnis. Jo darbuotojai taip pat mėgsta atsipalaiduoti šiame festivalyje. Ištrūkę iš "Nokia", "Siemens", kitais garsiais vardais pažymėtų korporacijų, Juodojoje uoloje jie baigia senąjį ir rengiasi naujam darbo bei mokslinių tyrinėjimų sezonui.

"Žmonės "aria" visus metus, kad galėtų čia atvažiuoti, pailsėti ir išsikrauti", - sakė R.Požerskis. Persirengę įvairiausiais keisčiausiais savo fantazijų personažais jie vaikšto po dykumą, sukurdami nepakartojamą atmosferą. Savo idėjas festivalio dalyviai išreiškia milžiniškais judančiais objektais, valdomais naujausiŲ technologijŲ: rieda vabzdžius, gyvūnus, fantastiškus padarus primenančios mašinos, žybsi šviesomis, skleidžia garsus, muziką, dūmus ir ugnį. Finalinis šventės akcentas - didžiulės žmogaus skulptūros sudeginimas. "Tai industrinės pasąmonės, postmodernios technokultūros, archaikos, mitologijos, ugnies kulto, genčių apeigų ir paprasčiausio lėbavimo derinys", - mėgino festivalio esmę aprėpti M.Požerskytė.

�Praradau nekaltybę!�

"Sveiki parvykę namo!" - skelbia plakatas prie įvažiavimo į penkių kilometrų skersmens laikrodžio formos stovyklavietę, kurią lyg rodyklės skrodžia tiesios, valandomis sužymėtos gatvės. Prie gyvenvietės vartų lietuvius pasitiko persirengėliai ir tikrų tikriausia konkurso "Mis Amerika" dalyvė. Po trumpo pokalbio sutiktoji prisipažino, kad jos seneliai - buvę kauniečiai.

Pasak R.Požerskio, pirmą kartą apsilankiusiesiems festivalyje liepiama pulti į dulkes ir šaukti "Aš praradau nekaltybę". Paskui skambindami varpu jie turi pamąstyti apie savąją svajonę. Beje, "Amerikos svajonė" - pagrindinė festivalio tema.

Šventės dalyvių gyvenvietėje - viskas laikina. Laikina ir ji pati. Nėra interneto, mobiliojo ryšio, veikia tik vietinė, irgi laikina, radijo stotis bei informacijos centras, skelbiantis laikinas naujienas. Sąsajų su amžinu pasauliu - jokių. Per festivalį draudžiama reklama, nes net ir jo projektus remiančios kompanijos išlieka nežinomos. Prekyba taip pat nevyksta - nei pirksi, nei parduosi. O kam? Veikia visa galaktika barų, "perkrautų" alaus, vyno, kokteiliŲ. Ir viskas - už dyką (vaišina nesireklamuojančios, bet šią idėją remiančios firmos, kurių neatpažįstamai pasikeitę vadovai ir darbuotojai - festivalio dalyviai).

Gyvenvietės centre, kelių kilometrų erdvėje, zuja šventės dalyviai, pasirengę stebinti: niekad nežinai, ką sutiksi, visad žinai, kad tai bus netikėta.

Dulke buvęs, dulke tapsi

"Juodosios uolos dykumoje lengviau išbandyti atominę bombą, nei rengti savaitę trunkantį festivalį. Ežero dugne žiemą susikaupia drėgmė, o vasarą susidaro savotiškas molio dulkių grindinys. Čia nėra jokios gyvybės: nei žolytės, nei uodo. Net bakterijos nesidaugina. Pasiklydęs dykumoje, mirtum nuo troškulio. Artimiausia gyvenvietė - už penkiasdešimties kilometrų, dieną tvyro 40 laipsnių karštis, o naktį temperatūra nukrenta žemiau nulio", - pasakojo fotomenininkai,

Kauno fotografijos galerijoje ką tik atidarę fotografijų parodą "Degantis žmogus".

Be kaitros ir drėgmės, festivalio dalyvius aplanko dar viena čiabuvė - dykumų audra. Ji kyla akimirksniu: atokiau išdygsta aukštas dulkių stulpas, po kelių sekundžių virstantis aklina siena, praryjančia žmogų. "Regis, esi vyniojamas į šiltą vatą. Dulkės švelnios, bet tokios tirštos, kad ištiesęs ranką nebematai plaštakos. Kūnas ir drabužiai įgyja žemės spalvą. Iškart pamanai: dulke buvai, dulke ir tapsi", - nusijuokė R.Požerskis.

Per audrą daugelis šventės dalyvių sulenda į palapines, stengiasi nusnūsti. O praėjus ketvirčiui valandos - baigta: vėl svilina saulė, nušvinta dangaus mėlynė. "Po audros jaučiausi lyg sucementuota. Turi pasikeisti visus drabužius, valyti palapines, teptis kremu, kitaip oda sutrūkinėtų ir atsirastų žaizdų", - pasakojo M.Požerskytė. Kadangi vandens į dykumos vidurį niekas netiekia, lietuviai odą vilgė drėgnomis servetėlėmis arba kremu.

Amerikietiška utopija

Tapti festivalio dalyviu nėra paprasta. R.Požerskiui labai pravertė ilgametis bendradarbiavimas su vaizdo ir garso technikos gamintoja kompanija "Sony". Jam buvo pasiūlyta išmėginti naujausią fotoaparatą ir vaizdo kamerą. Fotografas LŽ tvirtino, kad technika dykumoje atlaikė išmėginimus, "strigo" tik atminties kortelės. "Jautriausia akimirka - objektyvo keitimas. Po savaitės, praleistos ežero dugne, juodi aparatai pašviesėjo, nes pasidengė dulkėmis", - sakė jis.

Festivalio rengėjai Nevados valstijai kasmet moka apie penkis šimtus tūkst. dolerių už leidimą naudotis šia vietove. Itin paisoma ekologijos reikalavimų, beje, labai griežtų. Renginio dalyviai nepalieka nė mažiausios šiukšlelės. R.Požerskis teigė, kad kaimynai, atsivežę į dykumą dušą, susimeistraudavo mažus lovius iš polietileno: panaudotas vanduo ginkdiev neturi nutekėti ant žemės, be to, saulė greičiau jį išgarina.

Amerikos keistuolių apsuptyje tėvas ir dukra Požerskiai jautėsi lyg dalyvautų F.Fellinio filmuojamame karnavale. "Išsitrina ribos tarp gyvenimo ir žaidimo, tarp realybės ir sapno. Mes turėjome progą pagyventi amerikietiškoje utopijoje, savotiškame Amerikos komunizme", - džiaugėsi jie.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"