TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Nuo piliakalnio – žvilgsnis į ateitį

2014 04 14 6:00
Akimirkos iš jau septynerius metus rengiamų Kirvakalnio festivalių.   Kazio Kazakevičiaus (LŽ) nuotraukos

Prieš beveik aštuonerius metus pradėto rengti „Kirvakalnio“ festivalio siela – Varnupių kaimo ūkininkas Saulius Stanynas, kuriam knietėte knietėjo visam Suvalkijos kraštui, visai Lietuvai priminti, jog įvairių kultūrinių, politinių ir tautinių problemų šaknys glūdi praeityje. Todėl pažįstant senąją Lietuvos istoriją galima išaiškinti, kaip susidarė dabartinės mūsų gyvenimo aplinkybės, kaip atsirado visos dabar sprendžiamo problemos. 

S.Stanyno tikinimu, parodžiusi tautos praeities gyvenimo kelią, istorija turi padėti suprasti ir dabartį.

Jau septyneri metai, kai kiekvienų metų liepos pabaigoje Varnupių piliakalnio (Marijampolės sav.) papėdėje rengiamas „Kirvakalnio“ festivalis – demonstruojami VIII-X amžių amatai, gyvenimo būdas, kulinarinis paveldas, senovės ginklai ir kovos menai. Į Viduramžių atmosferą visus sugrąžina eksperimentinės archeologijos, senovės baltų amatų, ginklų ir kovos menų klubai iš Latvijos, Lenkijos ir Lietuvos. Apie šį festivalį ir apie Suvalkijos kaimo gyvenimą - portalo lzinios.lt pokalbis su Sauliumi Stanynu.

- Kas Jus sieja su Varnupiais?

Varnupių kaime ūkininkaujantis ir kasmet „Kirvakalnio“ festivalius rengiantis Saulius Stanynas teigia, kad tik pažinę praeitį išmoksime dabartines šalies problemas išspręsti taip, kad apie Lietuvos valstybės gyvavimą žinotų ir būsimos kartos.

- Varnupiuose aš esu gimęs ir užaugęs. Tiesa, baigęs mokslus pagal paskyrimą buvau išvykęs į Telšių rajoną ir ten gyvenau dešimt metų. Dirbau kolūkyje. Baigiantis jų erai, neliko darbo, o Varnupių kaime buvo galimybės atgauti senelių žemę, tai ir grįžau su šeima ūkininkauti į Varnupius, kur dar gyveno mano tėvai. Pradžia nebuvo lengva. Tačiau dabar mūsų ūkis yra nei mažas, nei didelis – dirbame apie 50 ha žemės. Daugiausia verčiamės pienininkyste, bet dar auginame ir uogų, daugiausia – braškių, nes joms mūsų žemės yra palankiausios – nemažai smėlynų.

Ūkyje visi darbai jau sustyguoti, todėl nemažai laiko tenka praleisti Marijampolės vietos veiklos grupėje, kurioje dirbu koordinatoriumi. Vasaromis darbai pasiskirsto jau kiek kitaip – kur kas daugiau laiko tenka skirti ūkiui.

- Kaip kilo mintis rengti „Kirvakalnio“ festivalius?

- Mūsų kraštas yra išskirtinis – netoli Varnupių yra tokiu pat vardu vadinamas piliakalnis, šalia jo stovi legendomis apipintas akmuo. Aš visa tai žinojau - visuomet domėjausi ne tik šalies, bet ir mūsų krašto praeitimi. Tačiau mintis rengti tokį festivalį kilo visai netikėtai. Kai buvo pradėta kalbėti apie galimybes, pasinaudojant Europos Sąjungos projektų lėšomis, pagerinti kaimo infrastruktūrą, kreipiausi į Marijampolės savivaldybės vadovus. Tačiau tuomet tarybos sekretorius Arūnas Kapsevičius pasiūlė dar luktelėti ir užvedė ant kito kelio – pasiūlė pradėti nuo mažesnių dalykų – kaime rengti įvairius renginius. Tada ir šovė į galvą mintis surengti festivalį prie Varnupių piliakalnio. Jis – šalia mano namų, todėl rengti nebuvo sudėtinga, juolab, kad jutau didelį ne tik šeimos, bet ir kitų kaimo žmonių palaikymą. Mūsų kaimas neturi kuo daugiau didžiuoti, tik šį piliakalnį, tai mes jį ir garsinam.

Festivaliu norėjome parodyti iš kur mes kilę, kas mes buvome, ką veikėme. Ir tarsi parodyti, kad naujosios technologijos gal net ne visuomet yra būtinos tam, kad galėtum išgyventi Žemėje. Manau, kad festivaliais mes tai įrodėme. Juk kai gyveno mūsų protėviai nebuvo nei interneto, nei telefonų. Tokia pagrindinė mintis išlikusi iki šių dienų – išliekame pragmatiški. Norime pavaizduoti kaip gyvenome 8 amžiuje. Ir kol kas to atsisakyti neketiname. Ir net jei reikėtų vėl rinktis kur rengti panašius renginius, ko gero, rinkčiausi vėl tą patį – Varnupių piliakalnio prieigas. Na, nebent jei jau tokiems festivaliams būtų buriamas visas kolektyvas ir jis jau bendrai rengtų.

- Tačiau festivalis – tai ne tik žvilgsnis į praeitį?

- Taip, tai ne tik bandymas priminti žmonėms, kaip gyveno jų protėviai, bet ir noras sužadinti žmonių norą didžiuotis, kad esi lietuvis, kad gyveni Lietuvoje, savo valstybėje. Tačiau to neužtenka. Reikėtų, kad žmonės būtų plačiau šviečiami, būtų ištisa patriotizmo ugdymo programa, kuri apimtų įvairaus amžiaus šalies gyventojus, pradedant vaikais ir baigiant jau brandaus amžiaus. Tuomet galima tikėtis, kad lietuviai tikrai didžiuosis esantys lietuviai ir Lietuvos valstybės piliečiai. Juolab, kad pastebime, jog vaikai domisi mūsų šalies praeitimi, kaip gyveno mūsų protėviai, kaip klostėsi mūsų valstybės likimas.

- Ar kaimo žmonėms netrūksta dėmesio iš vietos valdžios? Ar sulaukiate jos palaikymo festivaliams?

- Jie mums pritaria, kai organizuojame festivalius. Tačiau kaimo žmonėms to neužtenka. Jie norėtų, kad vietos valdžia daugiau su jais bendrautų, daugiau jiems rodytų dėmesio. Dabar vietos politikai dažniausiai pasirodo tik prieš rinkimus. Dabar, dirbamas vietos veiklos grupėje, matau, kad vietos valdžia nėra abejinga tam, kas vyksta kaimuose. Skiria ir daug dėmesio, ir lėšų yra skiriama infrastruktūros vystymui. Suprantu, jog prie kiekvieno kaimo gyventojo vietos valdžios vyrai neprieis ir nepaduos rankos. Tačiau bent jau kartą per metus turėtų apsilankyti ne tik seniūnijų centruose, miesteliuose bei didesnėse gyvenvietėse, bet ir mažesniuose kaimuose. Tokiu būdu susidarytų glaudesnis ryšys tarp valdžios ir žmogaus. Seniūno ar seniūnaičio neužtenka, nes jie tėra tik tarpininkai tarp valdžios ir gyventojo.

- Jei jau prakalbome apie kaimą, kokią įsivaizduojate jo ateitį?

- Sunku kol kas prognozuoti, kokia lemtis laukia kaimo, pavyzdžiui, tokio, kaip mūsų Varnupiai. Labai didelis skirtumas tarp to kaimo, kuris buvo anksčiau – prieš 15-20 metų, ir to, kuris yra dabar. Dabar kaime dirba, ūkininkauja trys-keturios šeimos. Kiti – arba jau nedarbingo amžiaus, arba važinėja dirbti į Marijampolę. Kaimas likęs tarsi miegamuoju rajonu, nes nėra jokių įmonių, nėra jokių darbdavių, kurie samdytų darbuotojus. Nebent kas bandytų kurti savą verslą, tačiau tam reikia itin motyvuotų žmonių. Pagyvenusiems žmonėms to nereikia, jaunimo - beveik nėra, nes emigravo, o kiek vyresni, išvažiavo dirbti į miestą. Kaimas ištuštėjęs. Ir tokia situacija susiklostė dėl to, kad žmonės buvo priversti kažkur kitur darbo ieškotis, nes kaime neliko darbo vietų po to, kai sunyko kolūkiai, o ūkininkams samdomų darbuotojų nereikia.

- Kas galėtų prikelti kaimą, kas paskatintų, kad kaime vaikai norėtų pasilikti?

- Manyčiau, kad jis ir dabar šiek tiek keliamas. Susibūrę bendruomenės, veikia vietos veiklos grupė ir į kaimą ateina nemažai investicijų. Tvarkoma aplinka, rengiami renginiai. Tačiau reikėtų, kad žmonės taptų aktyvesni, daugiau patys rodytų iniciatyvos. Tai, ką sako ir rodo televizija yra viena, tačiau gyvenimas kaime verda kiek kitaip – jame dar reikia švietėjiškos veiklos.

Galime pasižiūrėti, kas atsitiko per mūsų rengiamus festivalius – iš tiesų besirengiant pirmajam festivaliui, nors mes jį planavome tik prie piliakalnio, bet pasipuošė jam visas kaimas. Ir dabar jau taip daro ne tik prieš pat festivalį, bet jau nuolat puošia ir puoselėja savo aplinką. Todėl, manyčiau, reikia kaime kažkokio „judesio“, kad žmonės pradėtų kitaip mąstyti, kitaip elgtis. Būtų gerai, kad toks „judesys“ atsirastų dažname kaime. Tačiau kur surasti žmogų, kuris bandytų įgyvendinti tokį sumanymą? Savivaldybėje yra 35 bendruomenės, kurios renginius rengia tik savo centruose. Tačiau niekas iš šalies nevažiuos į dešimties kiemų kaimą ir nerengs jame kokio nors renginio jo gyventojams. Iniciatyva turi būti iš jų pačių.

- Kaip kito kaimo žmonių požiūris į Lietuvos valstybę per pastarąjį dešimtmetį ar kiek daugiau?

- Nors vis daugiau žmonių domisi valstybės reikalais, domisi šalies istorija, tačiau kas buvo aktyvūs, tie ir liko, o kas buvo abejingas, tai liko ir toks. Tik tiek vienų, tiek ir kitų – kaime mažėja. Čia viena iš didžiausių problemų, kurios kol kas neišsprendžiamos.

Materialine prasme, kas dirba, tai tiems ir gyvenimo lygis gal kiek ir pagerėjo, bet gyvenantiems iš pensijos gyvenimas tarsi sustojęs. Iš jos ne kažin ką besugalvosi, bet siekį matyti savo šalį laisvą ir nepriklausomą jie yra išlaikę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"