TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Nuskridęs su balionais į pasaulio kraštą

2010 12 17 0:00
R.Komža: "Milijonierių tarp pilotų nėra daug, bet dažnai jie gyvena labai įdomų gyvenimą."
Roberto Komžos albumo nuotrauka

Nors seniausias ir didžiausias pasaulyje Albukerkjė (Naujasis Meksikas, JAV) oro balionų festivalis baigėsi jau prieš du mėnesius, pilotas Robertas Komža į Lietuvą neskubėjo. Jis patraukė į Meksiką - šalį, į kurią nuolat traukia sugrįžti.

Oreivystės centro pilotų mokykla, kur Robertas dirba laisvojo aerostato skrydžių vadovu, žiemą neveikia, tad yra laiko kitiems pomėgiams. Be to, anot jo, "mokykla yra ten, kur aš esu". Štai ir dabar Robertas Meksikoje jis sutiko žmonių, norinčių išmokti skraidyti, ir neplanuotai ėmėsi instruktoriaus pareigų šalyje, kur oreivystė žengia dar tik pirmuosius žingsnius.

Vos prieš porą dešimtmečių panaši situacija buvo ir musų krašte. R.Komža karšto oro baliono piloto licenciją įgijo 1991 metais ir buvo vienas šio sporto pionierių Lietuvoje. Jis - Lietuvos čempionas (1997 m.), Pasaulio čempionatų dalyvis (1993 ir 1997 m.), daugelio tarptautinių varžybų ir fiestų prizininkas. Skraidymo bacila jį, tada Mokslų akademijos Ekonomikos instituto aspirantą, užkrėtė amerikietis Danas Frankas - per šventę Lietuvoje 1990 metais. "Tai buvo virsmo laikotarpis, nelabai palankios sąlygos moksliniam darbui, - prisimena Robertas, - sužavėjo mane tie balionai ir nuskridau su jais."

Atlygis pilotui - keleivių džiaugsmas

Oficiali oreivystės pradžia - 1783 metai, nors bandymų atsiplėšti nuo žemės būta gerokai anksčiau. Tiek senovėje, tiek ir dabar skrydis siejamas su romantika ir ypatingu laisvės pojūčiu. Robertas prisimena savo pirmuosius pojūčius: "Kai dirbau daug streso kėlusiame darbe, žiūrėjau į tai kaip į psichologinio išsilaisvinimo priemonę. Tu pakyli ir, ačiū Dievui, viskas lieko apačioje, bent tuo metu žemiškasis pasaulis tau nesvarbus." Anot jo, dauguma žmonių patiria kažką panašaus.

"Nors Meksikoje daugelis taip nesirūpina darbu, verslu ir pinigais kaip kokioje Vokietijoje, bet jeigu ištrauki žmogų valandai iš jo žemiškojo pasaulio, jis būna tau nepaprastai dėkingas - džiaugiasi kaip vaikas."

Būtent teigiamos žmonių emocijos pilotui yra didžiausias ir vertingiausias dalykas, geriausias atlygis už riziką, kurią jis prisiima. "Dauguma žmonių skrydį sieja su gera nuotaika, maloniais prisiminimais. Didelė privilegija - bendrauti su žmonėmis, kurie yra pozityviai nusiteikę", - teigė Robertas. Daugiausia jam yra tekę skraidinti dešimt žmonių, tačiau maloniausia turėti du tris keleivius: "Tada gali su visais pabendrauti, pajusti jų nuotaikas, atsakyti į klausimus." Vienam skraidyti jau nebeįdomu: "Žinau, ką pats jaučiu, man norisi kitų žmonių emocijų, be to, balionai padeda užmegzti ryšį su gamta, pasauliu ar kitais žmonėmis."

Robertas pasakoja, kad nuvažiavęs į kokią nors vietą pasiūlo nepažįstamam žmogui sėsti kartu ir skristi virš jo rančos, miesto ar provincijos. Žmonės džiaugiasi, dėkoja, dažnai pakviečia nakvynės ar pietų - taip užsimezga ryšys. "Tai puiki priemonė išvengti vienatvės, - sakė Robertas, - nors ji manęs ir negąsdina. - Be to, nežinau kito tokio paprasto ir universalaus būdo keliauti." Per tiek metų balionas Robertui tapo tarsi antrąja oda. "Gerai jaučiuosi, žinau, kad galiu jį valdyti, žinau, kad jis manęs nenuvils, - sakė vyras, - saugumo jausmas keliaujant ar bendraujant irgi labai svarbus."

Yra ir dar vienas momentas - pojūčių pilnatvė. "Važiuojant keliu viskas atrodo tarsi plokštuma, palyginti su tuo vaizdu, kurį matai skrisdamas. Mašinoje dažnai trukdo stiklas, tas pats ir skrendant lėktuvu. Balionas atviras betarpiškam oro srautui, kuris tave liečia, glamonėja, taip pat saulei ir vėjui... Tas trijų dimensijų jausmas - nepakartojamas. Visi dabar veržiasi į trijų dimensijų pasaulį, skrisdamas tai nuolat patiri. Automobilis tave riboja - važiuoji tik ten, kur leidžiama, keliu, kuriuo jau kiti važiavo ir važiuos. Kai skrendi, kiekviena trajektorija yra unikali, kiekvienas skrydis dažniausiai pateikia staigmenų", - lygina Robertas pojūčius keliaujant žeme ir pakilus virš jos.

Dramatiški tik pirmieji skrydžiai

Ypatingų atsitikimų Robertas papasakoti negali, nes jo praktikoje nėra pasitaikę incidentų ar avarijų. Stiprių vidinių išgyvenimų - taip: "Kartais gyvenimas galvoje prasisuka tris kartus, kol mėgini ką nors padaryti. Tačiau pilotas yra toks žmogus, jis su rizika turi draugauti. Vis tiek žinai, kad vienokia ar kitokia išeitis yra." Avarijos šiame sporte, anot jo, retas dalykas. "Balionas veikia ne tik kaip orlaivis, bet ir kaip parašiutas. Lėktuvo varikliui užgesus ore, jis dažniausiai nukrenta. Baliono degikliui užgesus, jis leidžiasi žemyn tokiu pat greičiu kaip žmogus su parašiutu."

Pirmą savo balioną Robertas gavo dovanų - galima sakyti, Kalėdų proga. Balionas buvo padėvėtas, tačiau sutvarkytas ir prižiūrimas leido skraidyti trejus metus. Dovanojo jį jam amerikietis Danas Frankas - tas pats, su kuriuo pirmą kartą pakilo į orą. Po dvejų metų juodu susitiko Prancūzijoje, didelėje balionų fiestoje. Robertas jau turėjo piloto licenciją. Danas nenorėjo tuo patikėti, o pamatęs dokumentą ištarė: "Atrodo, įklimpai rimtai." Dovanotąjį balioną Robertas atsiėmė iš Leningrado muitinės Kalėdų išvakarėse.

Šiuo metu pilotas skraido "Lituanica" - raudonu balionu su Dariaus ir Girėno atvaizdais. Jam patinka veiksmus pagrįsti idėjomis, tad ir šis sumanymas ne šiaip sau. "Žygdarbio, kurį padarė Darius ir Girėnas, jau nebepakartosi, bet siūlau žmonėms išbandyti tokį variantą - skristi su "Lituanicos" balionu ir galbūt patirti panašių jausmų, nuotykių, pavojų, nežinomybės dvasią - aiškino pilotas. - Gal tai žmogų paveiks ir kaip nors pakeis jo gyvenimą?"

Robertas su kolegomis norėtų turėti Lietuvoje balioną, kokio dar nėra visuose Baltijos kraštuose. Tai dujinis balionas, užpildytas heliu, jis prilaikomas lyno. Toks balionas yra Paryžiuje, Berlyne, Amerikoje jų yra keli. Projektui įgyvendinti reikia daug laiko ir pinigų. Vien balionas kainuoja per milijoną dolerių. Be to, jam reikia rasti vietą, geriausia miesto centre, be to, reikia gauti su Civilinės aviacijos administracijos, savivaldybės ir kt. leidimus.

Iššūkiai kaskart kiti

Kalbėdamas apie asmeninius planus, vyras teigė, kad prioritetai metams bėgant keičiasi. Jeigu anksčiau Robertas stengdavosi dalyvauti kur tik įmanoma, dabar renkasi. "Kai gavau licenciją, man buvo šventas reikalas - kad ir kur būčiau, grįžti į Lietuvą ir dalyvauti Lietuvos čempionate", - sakė jis. Jaunas pilotas nori save išbandyti, o svarbiausia - laimėti.

Robertas daug skraidė kitose šalyse - anot jo, kad būtum geras sportininkas, reikia nuolat dalyvauti varžybose, pažinti varžovus, vietoves. Tai užima labai daug laiko ir brangiai kainuoja. "Galima savo laiką skirti vien oreivystei (aš kurį laiką taip ir dariau), bet yra gyvenime ir kitų dalykų. Nors tas pergalės saldumas labai malonus", - prisipažįsta jis.

Skraidžiusiam per 30 pasaulio šalių Robertui svarbiausia ne tai, kuo skiriasi gamta, - gamtos sąlygos visur unikalios - jam įdomiausia, kuo skiriasi žmonės, kultūra. Jis yra buvęs beveik visur, kur tik geidė oreivio širdis, - nuo pirmojo festivalio Sankt Peterburge per baltąsias naktis iki čempionato Pietų Afrikos Respublikoje. Pilotas supranta, kad negali visur dalyvauti, todėl kasmet pasirenka šalį, kurioje arba pats dar nėra buvęs, arba niekas iš lietuvių nebuvęs, arba apskritai mažai kas buvęs. "Vienas tokių iššūkių - prieš kelerius metus mudu su Vytautu Samarinu buvome pirmieji lietuviai, perskridę Alpes. Nuskridome beveik 200 km virš kalnų", - prisimena Robertas.

Albukerkės festivalis turbūt yra reta išimtis - jame lietuvis dalyvavo trečią kartą. Bet tai ypatinga šventė, į ją kasmet susirenka pilotai iš įvairių kraštų, į dangų pakyla apie 600 balionų. Ne tik karšto oro, bet ir dujinių, taip pat per 100 specialių formų balionų. Žmogus, nesusijęs su oreivyste, per šį renginį gali beveik viską pamatyti ir patirti. "Nors ir esu labai užimtas, atvažiavau čia trečią kartą iš eilės, - sakė Robertas. - Jeigu tai būtų blogas renginys, tikrai jame nedalyvaučiau, juolab taip dažnai."

Kelionėse vilioja netikėtumai

Skraidymą pilotas derina su kelionėmis - "sąžinė neleidžia trenktis į kitą pasaulio kraštą tik dėl aštuonių dienų..." Robertui patinka keliauti nieko iš anksto nežinant, viską atradinėti - nuo A iki Z.

"Norisi netikėtumų gerąja prasme, - teigė jis. - Kita vertus, vežuosi nedidelę kuprinę, tad galiu ir pėsčias eiti, ir ant asilo joti, ir autobusu važiuoti." Jis pasakojo, kaip pernai lankydamasis La Pase nusprendė nevažiuoti su draugais prie piramidžių, o išėjo pasivaikščioti po miestą. Sutiko vyriškį, kuris pakvietė į savo senienų krautuvėlę. Ten Robertas pamatė nepaprasto grožio sijonus - tokius, kokius dėvėjo Frida Kahlo. Tada Robertas užsidegė būtinai čia sugrįžti ir pats pasivažinėti po kaimus, paieškoti lobių.

"Ne dėl to, kad norėčiau pigiau nusipirkti drabužį, - aiškino vyras, - man įdomu pačiam jį surasti. Pasiklausyti istorijų - kas šį drabužį nešiojo, siuvo, kaip tie žmonės gyveno. Norėčiau keliauti visiškai vienas. Gal dviračiu, gal joti ant asilo. Apsirengti paprastai, dėvėtais drabužiais, užsidėti meksikietišką skrybėlę, užsiauginti ūsus ir atrodyti kaip tipiškas meksikietis."

Toks buvo Roberto planas. Tačiau lapkričio pradžioje atvykęs į Amatitaną (nedidelis miestelis netoli Guadalajaros, kuriame XVI a. buvo pradėta gaminti tekila), jis beveik niekur iš jo neišvažiavo. Dėl to, kad atsirado mokinių, kuriuos mokė skraidyti. Kita vertus - "tai idealus kaimas Meksikai pažinti". Kai neskraido, Robertas vaikštinėja po kaimelį, kalbasi su vietiniais.

"Meksikiečiai - reto atvirumo žmonės, - teigė jis. - Pasikalbi su žmogumi 5-10 minučių ir jau žinai visą jo gyvenimo istoriją bei geneologinį medį. Labiausiai stebina, kad dažniausiai būdami labai neturtingi šie žmonės nebūna pikti ar agresyvūs. Su jais bendraudamas gerai jautiesi ir pats toks tampi - atsiveri, lengvai bendrauji. Panaši yra ir jų kultūra - viskas atvirai išeksponuota."

Yra gyvenime ir kitų dalykų

Robertas dar ir fotografuoja. Kai pradėjome bendrauti prieš du mėnesius, pilotui atvykus į fiestą JAV, ir vėliau, jau Meksikoje, apie fotografavimą jis atsiliepdavo skeptiškai - "banalu, visi tą daro, fotografuoju sau..." Tiesa, paminėjo, kad skraidydamas Tequiloj virš kanjono padarė tokių įspūdingų kadrų, kad net pats negali tuo patikėti.

Tačiau viename savo laiške Robertas rašė: "Visaip spyriojausi ir stengiausi nieko nefotografuoti, bet tai labai sunku Amatitane. Manau, jau turiu medžiagos fotoalbumui. Viskas čia taip kontrastinga, charakteringa, ranka ir akis tiesiog džiaugiasi ir daro savo, neklausydama blaivaus proto."

Robertas prisipažino, kad pradėjo rašyti knygą. Apie meną keliauti - nuo XVI a. iki mūsų dienų. "Tai turėtų būti 30 proc. filosofinio traktato ir 70 proc. visokių šiandienių įspūdžių", - sakė jis. Tikėkimės, kad Roberto unikali teigiamų emocijų kolekcija į šią knygą taip pat pateks.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"