TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Nykstanti rūšis - paprastas kaimo žmogus

2011 10 27 6:30

Vokiečių poetas ir mąstytojas Johanas Wolfgangas Goethe yra pasakęs: "Jei kas ir gali išgelbėti gamtą, tai - žmogaus meilė." Kai kurie gamtininkai priduria: "...kaimo žmogaus." 

Šimto kilometrų per valandą greitis ir daugiau kaip 6 tūkst. kilometrų atstumas per 3 paras nesimaitinus ir negėrus, kai gamta pašaukia migruoti. "Vienas ištvermingiausių ir greičiausiai skraidančių paukščių", - taip mokslininkai sako apie tilvikinių šeimos paukštį stulgį. 

Šis rudos spalvos, panašus į balandį, tik kur kas ilgesniu snapu sparnuotis įdomus ir tuo, kad net 90 proc. jo lesalo - sliekai. 

Kardelis arba gladiolė. Iš Afrikos kilusi gėlė, žydinti nuo vasaros iki vėlyvo rudens dideliais įvairių sodrių spalvų žiedais. Lietuvoje, kaip ir pasaulyje, yra daug kolekcininkų, kurie didžiuojasi nuostabiai gražiais kardeliais. O drėgnuose miškuose, pelkėtose užliejamose pievose, jeigu pasiseks, galima aptikti laukinį gladiolių giminaitį - paprastąjį kardelį, kuris žydi ne prasčiau negu gėlininkų išvestos ir lepinamos užjūrio "karalienės".

Kas bendra tarp šio paukščio maratonininko ir gėlės gražuolės? Ogi tai, kad abu jie - jau retenybės Lietuvoje. Stulgių, kaip teigia vis storėjanti mūsų krašto Raudonoji knyga, liko apie 400 perinčių porų. Nemažai jų veisėsi Čepkelių papelkiuose. Tačiau ten jau seniai rezervatas, draudžiama bet kokia ūkinė veikla, tad stulgių pamėgtos pievos užžėlė krūmais ir šie įdomūs paukščiai ten baigia išnykti. Šiuo metu stulgių kiek gausiau tik užliejamose Nemuno deltos pievose.

Paprastasis kardelis taip pat jau reta laukinė gėlė. Jų dar galima pamatyti Vidurio Lietuvos pievose arba garsaus botaniko, Anykščių mero Sigučio Obelevičiaus kolekcijoje Traupyje.

Raudonojoje knygoje apie paprastuosius kardelius augalų žinovas Zigmantas Gudžinskas rašo: "Sunyko buveinėms užžėlus krūmais ar jas apsodinus mišku." Ornitologai ir botanikai apie tokius praradimus gali pasakoti ilgai ir liūdnai. Jie bando bent iš dalies juos kompensuoti rengdami talkas, per kurias kerta krūmus ir šienauja užželiančias pievas, taip gelbėdami retus paukščius ir augalus. Plačiau apie gamtos praradimus LŽ pasakoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas, Lietuvos žaliųjų judėjimo tarybos narys Andrejus Gaidamavičius.

Ar žmogus tik naikina?

"Kiekviena gyva būtybė atlieka savo vaidmenį. Mes žinome, kam gamtoje reikalingi vilkai ar lydekos, bet retai susimąstome, kokia mūsų, žmonių, kaip biologinės rūšies, paskirtis mus supančioje ekosistemoje.

Juk ir žmogus yra gamtos dalis, per daugybę jo egzistavimo tūkstantmečių ne tik jis prisitaikydavo prie aplinkos, bet ir gamta prisitaikydavo prie žmogaus veiklos, kuri dar vadinama tradicine kaimo gyvensena.

Nykstant šiai gyvensenai, nyksta ir rūšys, kurios įvairiais ekologiniais ryšiais susijusios su žmogumi.

Apie žmogaus vaidmenį gamtoje neseniai diskutavau su viena Lenkijos mokslininke, zoologe Julija Witulik. Ji įsitikinusi, kad išnykus žmogui, visa gamta tik atsigautų, nes žmogus tėra parazitas, gamtos vartotojas, rūšių naikintojas.

Tačiau kai pasakiau, kad išnykus žmogui, kartu išnyktų ir 25 proc. kitų rūšių, ji išpūtė akis.

"Kodėl stebiesi, - sakiau, - juk jei ne žmogaus veikla, visa Lietuvos teritorija būtų apaugusi tik miškais, nebūtų nei laukų, nei pievų, o kartu ir atvirose vietose augančių augalų, juos apdulkinančių vabzdžių, tais vabzdžiais mintančių pievų paukščių ir pan." - "Nieko panašaus, - tvirtino ji, - tos atvirų vietovių rūšys atsirado dar iki žmogaus ir, ko gero, išliktų ten, kur ir atsirado - stepėse, kalnuose ir pan." Anot zoologės, nebūtų didelės tragedijos, jei Lietuvoje ar Lenkijoje išnyktų koks paukštis, jei jis išliktų kitose pasaulio dalyse.

Tada priminiau jai, kad biologinė įvairovė nėra vien rūšių įvairovė, ir kad Lietuvoje, prie Dubysos, gyvenanti griežlė nėra tokia pati griežlė, kaip Ukrainoje: skirtinga populiacija, skiriasi genofondas, tai gali būti atskiri porūšiai.

"Biologinė įvairovė, kurią mes įsipareigojome saugoti, yra ne tik rūšinė, bet ir genetinė įvairovė. Juk negalima sakyti - nieko tokio, jeigu išnyks lietuviai, nes žmonių rūšis dėl to neišnyks," - bandžiau artinti karštėjančią diskusiją prie žmogaus temos.

Ginčijantis išryškėjo du skirtingi požiūriai, dvi gamtininkų stovyklos - vieni už žmogų, kiti - prieš jį. Jei vaikams nuo pat mažumės diegsime, kad žmogus yra parazitas, naikintojas, nieko gero gamtai neduodantis, ar užaugę jie nesielgs atitinkamai? Ir pasiteisins: "Juk mes parazitai!"

Nyksta kartu su kaimu

Tyrinėdamas storą Lietuvos raudonąją knygą, kurioje jau beveik 800 rūšių, suskaičiavau, kad mūsų krašte sparčiai nyksta 48 paukščių, šikšnosparnių, vabzdžių ir augalų rūšys dėl to, kad nyksta kaimai. Mat šios rūšys yra prisitaikiusios gyventi šalia žmogaus ar net kartu su žmogumi. Tarkim, Lietuvoje itin retos rūšies bitės sieninės gaurabitės gali gyventi tik vertikaliuose moliniuose paviršiuose, t. y. moliniuose pastatuose. Jos ten kuriasi pačių išraustuose urveliuose. Kai nelieka molinių statinių, nyksta ir šios bitės.

Miškinguose Aukštaitijos, Dzūkijos, Žemaitijos kaimuose kadaise buvo įprasta išvysti itin spalvingų, egzotiškai atrodančių kukučių ir žalvarnių. Tačiau jie nyksta, mat kaimo žmonės atsisako auginti arklius ir karves, o minėti paukščiai minta šių gyvulių ekskrementuose gyvenančiais vabalais. Vidurio Lietuvoje galvijų auginama dar daug, ten maisto šiems paukščiams pakaktų, tačiau nėra kur perėti - nes trūksta uoksinių medžių. Jų dar esama Dzūkijos kaimeliuose, be to, iškeliama inkilų, bet ten nėra maisto. Nežinau kodėl, bet kukučiai ir žalvarniai gyventi renkasi tik tradicinį, senovinį kaimą ir į gyvenvietes jų niekaip nepriviliosi.

Daugelis rūšių ėmė nykti keičiantis tradicinei žemdirbystei. Kai žemę ardavo arkliais, susidarydavo tarpuvagės, kuriose per tūkstančius žemdirbystės metų prisitaikė augti dabar jau labai retos samanėlės - pūpsančioji žilutė ir brijinė potija.

Dabar žemė aria galingais traktoriais ir šioms samanėlėms vietos nebeliko. Vyresni žmonės vis dar mena įvairiaspalvius javų laukus, kuriuos dabindavo ne tik rugiagėlės, bet ir dideliais rožiniais žiedais akį traukiančios dirvinės raugės. Jos negali augti nei miškuose, nei pievose. Kai žmonės ėmė kruopščiai valyti grūdus, kad su rugiais nepasėtų ir "piktžolių", dirvinių raugių sėklos atsidūrė tarp šių išrūšiuotų piktžolių. Toks pats likimas ištiko ir kitas Raudonosios knygos "piktžoles" - gulsčiąją jonažolę, dirvinę mažuolę, gebenelapę veroniką, nors šios rūšys niekuo javams nekenkia - nei juos užgožia, nei derlingumą mažina. Net nekalbu apie masiškai purškiamus pesticidus - po jų nelieka ne tik gerųjų ar piktųjų žolių, bet ir apskritai jokios gyvasties. Vadinamosios agroekosistemos dabar labai nuskurdusios.

Trūksta buveinių

Minėtos 48 kaime prisitaikiusios gyventi Raudonosios knygos rūšys yra tik viršūnėlė, palyginti su gausybe rūšių, nykstančių dėl atvirų buveinių stokos, t. y. tokių buveinių, kurių Lietuvoje nesukuria niekas, išskyrus žmogų. Lietuvoje dėl apleistų ir nešienaujamų pievų sparčiai nyksta 190 rūšių augalų, paukščių ir vabzdžių. Tai sudaro 25 proc. visų į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių. Dar apie apie 100 jų nyksta, nes nešienaujamos miškapievės, pamiškės, šlapžemės.

Prieš daugiau nei 10 tūkst. metų ištirpus paskutiniam Lietuvą dengusiam Nemuno ledynui paskui Šiaurės elnius mūsų krašto link patraukė ir juos medžiojantys žmonės. Kartu su jais į Šiaurę ėmė plisti ir daugiau įvairių gyvūnų, augalų.

Vyko didžioji sugrįžimo migracija. Pirmieji atvykę žmonės kūrė savo stovyklavietes, vėliau nuolatines gyvenvietes, dar po to ėmė verstis gyvulininkyste ir žemdirbyste, kirto miškus, kūrė atvirus plotus ganykloms ir dirbamiems laukams. Visa tai sudarė puikias sąlygas įsikurti ir įsitvirtinti atvirų vietovių augalams ir gyvūnams, kurie be žmonių pagalbos čia net nebūtų atkeliavę.

Tūkstančius metų truko žmogaus ir laukinės gamtos kaimynystė. Per tiek laiko užsimezgė tokie glaudūs ekologiniai ryšiai, kad išnykus tradicinei žmogaus gyvensenai nepavydėtinoje situacijoje atsidurtų ir laukinė gamta.

Šienavimo nauda

Sovietmečiu buvo įvairių bandymų drausti tradicinę gyvenseną, kartais net prisidengiant "gamtosauginėmis" paskatomis. Tarkim, įsteigus Aukštaitijos nacionalinį parką, Ginučių ąžuolyne buvo uždrausta šienauti ir ganyti gyvulius, dėl to čia išnyko itin reta švedinė kiaulpienė.

Šiais laikais ganyti miškuose nebelaikoma blogybe, o medžiais apaugusios ganyklos, ganomos miškų retmės laikomos prioritetinėmis Europos gamtos buveinėmis. Tokiose ganyklose labai didelė žolių įvairovė - kvadratiniame metre priskaičiuojama iki 70 jų rūšių.

Kadaise kaimo žmonės gyvendavo taupiai ir vertindavo kiekvieną pievos plotelį, net ir visai šlapią, apaugusį šiurkščiomis viksvomis - tokiose ganydavo arklius. Vėliau tos pelkutės buvo pamirštos, pasmerktos užželti medžiais ir krūmais, o pašarai ruošti sukultūrintose, numelioruotose ganyklose. Tai neigiamai atliepė šlapių pievų ir žemapelkių augalams, ypač gražiausiems jų - gegūnėms ir gegužraibėms, jos dar vadinamos lietuviškomis orchidėjomis.

Sakykim, viena jų - gelsvoji gegūnė - nyksta užaugant žemapelkėms. Dauguma radaviečių dar apie 1950 metus buvo šienaujamos, kai kuriose sausesnėse buvo ganomi gyvuliai. Ilgainiui nešienaujamose žemapelkėse susidarantis apmirusios žolės sluoksnis trukdė dygti sėkloms, todėl tokiose vietose gelsvųjų gegūnių smarkiai sumažėjo.

Šienapjūtė nuo seno buvo ne tik tradicinės kaimo gyvensenos atributas, bet ir labai svarbus gamtosauginis darbas. Aš jį vadinu "dalgio ekologija". Jei kalbėsime apie šio darbo poveikį žmogaus sveikatai, dalgiui irgi dera reikia teikti pirmenybę.

Išskirčiau tokius šienavimo dalgiu pranašumus: dėl ritmingų ir koordinuotų judesių dirba visi raumenys, taip pat tie, kurie netreniruojami dirbant kitus darbus; gerinama pusiausvyra; ugdoma taisyklinga, tiesi laikysena, mat susikūprinęs dalgiu nepašienausi, nes jo ašmenys vis smigs į žemę; gilus kvėpavimas smegenis gausiai aprūpina deguonimi; per šienapjūtę daug augalų išskiria bioaktyvių medžiagų fitoncidų, kurie valo plaučius, naikina žalingus mikroorganizmus, stiprina imunitetą; gausiai prakaituojant valosi visas žmogaus organizmas; šienaujant gera emocinė būsena teigiamai veikia visą organizmą; gerai padirbėjus, kyla apetitas, geriau pasisavinamas maistas, susibalansuoja medžiagų apykaita.

O koks benzininės žoliapjovės poveikis? Į šį klausimą atsakykite sau patys.

Kam ta įvairovė

Atsisakydami tradicinės gyvensenos ir žalodami natūralią aplinką pirmiausia kenkiame sau, savo kūnui ir dvasiai. Todėl ir turime saugoti biologinę įvairovę.

Esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus giliai širdyje yra biologas. Gamtoje jis gali stebėti ir stebėtis. O kol tai geba, tol turi aistrą gyventi - tokią pačią, kaip ir bet kuris padaras žemėje. Tik turtingoje ir įvairioje gamtoje žmogus jaučiasi geriausiai, nes įvairovė ir yra tikrasis grožis. Neatsitiktinai žmones traukia poilsis prie ežerų, laukinėje gamtoje, nes išskutinėtoje vejoje prie namo nėra į ką akių paganyti.

Kiekviena išnykusi rūšis sukelia grandininę reakciją ir tai veikia patį žmogų. Albertas Einsteinas rašė: "Išnykus bitėms, žmonijai Žemėje liks gyventi tik ketverius metus." Dabar kiekvieną dieną išnyksta augalų rūšis, kurie gali pagydyti mirtiną ligą, ir tik 5 proc. pasaulio augalų yra žinomos vaistinės savybės. Visos gamtos rūšys pasaulyje, neišskiriant ir žmogaus, yra glaudžiai susijusios.

Iliustruodamas biologinės įvairovės trapumą dažnai pateikiu tokį pavyzdį. Lietuvos pievose auga pakankamai reta vaistažolė, vadinama vaistine kraujalake. Ją apdulkina ir jos nektaru maitinasi labai retas drugys kraujalakinis melsvis. Jis ant kraujalakės padeda kiaušinėlius, kuriuos į savo skruzdėlyną nusineša viena labai reta skruzdėlių rūšis, kuri net lietuviško pavadinimo neturi. Išsiritęs drugio vikšras yra maitinamas skruzdžių perais, o skruzdėms už tai atsilyginama saldžiu, vikšro išskiriamu skysčiu. Kraujalakės, melsvio ir skruzdės sambūvis, dar vadinamas simbioze, yra toks trapus, kad pašalinus bent vieną iš šių trijų rūšių iškart išnyktų ir kitos dvi.

Gyvasis grožis

Taigi po truputį aiškėja ir žmogaus reikšmė ekosistemoje. Žmogus naikina biologinę įvairovę, bet tik jis vienintelis jai suteikia vertę. Net jei mums pavyktų sunaikinti biologinę įvairovę (kartu ir save), po dviejų milijonų metų ji visiškai atsikurtų, nes tai jau būtų nebe pirmas masinis rūšių išmirimas žemės istorijoje.

Todėl svarbu suvokti, kad biologinė įvairovė - ta, kuri yra dabar ir sukuria mūsų gyvenamąją aplinką - svarbiausia ne Dievui, ne Gamtai, o mums patiems.

Žmogus naikina natūralias buveines, bet jis sukuria ir tokių buveinių, kurių niekas kitas sukurti negali. Ypač čia svarbu atskirti miesto žmogų-vartotoją ir kaimo žmogų-gamintoją. Kuo bus daugiau kaimo žmonių, tuo būsime mažesnė našta planetai.

Per pastaruosius tūkstančius metų tarp žmogaus ir jį supančios aplinkos susiklostė tokie ekologiniai ryšiai, kad dalis augalų, gyvūnų ir grybų rūšių tapo tiesiogiai priklausomos nuo žmogaus ir jo veiklos. Netikėtai išnykus žmonijai, gamta prarastų ne tik žmogų, bet ir visą kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę, kurią jis sukūrė.

O jei žmonės gyventų kaime, ekologinių problemų nekiltų? Prieš atsakydami į šį klausimą, grįžkime prie ankstesniojo: ar išnykus žmogui, gamta taip pat išnyktų? Atsakymai yra du: taip, jeigu išnyks žmogus, kuris ne tik ima, bet ir duoda; ne, jeigu išnyks žmogus, kuris tik ima.

Kaip tik čia yra didžiausia kaime gyvenančių žmonių vertė, nes kaimiečiai (pačia geriausia prasme), skirtingai negu miestiečiai, iš gamtos ne tik ima, bet dar kai ką jai ir duoda.

Todėl turime žemai nusilenkti prieš tuos, kurie šiais laikais dar ryžtasi keltis gyventi į kaimą ir gaivina tradicinę kaimo gyvenseną. Šie žmonės ir yra tikrieji gamtos saugotojai. Chemikas Vytautas Pelakauskas yra taikliai pasakęs: "Jei 50 proc. žmonių gyventų kaime, tai Lietuvoje išnyktų ekologinės problemos."

Viena Labanore gyvenusi močiutė kartą man pasakė tokius atmintin įstrigusius, galbūt nugirstus, gal pačios sumanytus žodžius: "Žmogus šioje žemėje gyvena tam, kad paliktų ją gražesnę nei rado atėjęs."

Ko gero, ji neturėjo mintyse nei stiklinių dangoraižių, nei išpuoselėtų, tvarkingų gatvių. Ji turėjo galvoje gyvąjį grožį. Jei tarp grožio ir įvairovės padėtume lygybės ženklą, biologinė įvairovė būtų ne kas kita, kaip gyvasis grožis. Taigi svarbiausias žmogaus vaidmuo ekosistemoje yra kurti grožį gamtoje. Gyvą grožį - biologinę įvairovę.

Didmiesčiuose nepadės

Žinoma, visokių yra kaimo žmonių. Jei miško savininkas doras, jo miškas yra geresnės būklės nei būtų valstybinis, kuris kertamas pagal iš aukščiau nuleistą planą. Tas pats ir kalbant apie ūkininkus. Stambieji žemvaldžiai gamtą naikina spėriai, pildami tonas chemikalų, reikia ar nereikia melioruodami laukus, vienodindami kraštovaizdį.

Bet čia kalbėjau apie vaidmenį paprasto kaimo žmogaus - nykstančios, bet be galo gamtai svarbios rūšies. Patikėkite, jei neliks kaime tokių žmonių, nebus stiprių kaimo bendruomenių, tada jokie gamtosaugos entuziastai, sėdėdami didmiesčiuose, neapgins tos žemės nei nuo kiaulių kompleksų, nei nuo stambių miško supirkėjų, nei nuo savos valdžios."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"