Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

O kaip tu gyveni?

 
2017 10 05 6:00
Egidija Urbanavičienė: „Mokykla turi būti įstaiga, kur vaikai jaustųsi laimingi.“
Egidija Urbanavičienė: „Mokykla turi būti įstaiga, kur vaikai jaustųsi laimingi.“ Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Vilniaus Šilo specialiosios mokyklos direktorę Egidiją Urbanavičienę rankomis apsiveja vienas, paskui kitas vaikas. „Kaip gyveni?“ – direktorė vardais kreipiasi į auklėtinius. „Gerai. O kaip tu, Egidija, gyveni?“ – teiraujasi direktorės ir jie, kai kurie taip pat kreipdamiesi vardu.

Šiandien E. Urbanavičienei jau 22-a jos Mokytojų diena. Dar būdama studentė ji pradėjo dirbti nulinukų mokytoja privačioje „Šaltinėlio“ mokykloje, beje, anuomet ji buvo įsikūrusi kaip tik po dabartinio jos kabineto langais. Paskui – Filaretų pradinėje. Vėliau – devyneri metai tarptautinėje mokykloje Briuselyje. Dabar trečius metus direktoriauja Šile ir pusmetį vadovauja ir Vilniaus specialiojo ugdymo centrui „Aidas“.

Tokia pat vaikystė, tokie pat troškimai

Nedidukė Šilo mokykla, turinti 83 vaikus ir 56 darbuotojus, nėra tipinė. Štai vaikas į nedidelę klasę nuskuba su didžiulėmis ausinėmis. Direktorė aiškina, kad jį trikdo garsai, todėl jis nenusiima ausinių. Vienoje klasėje šalia mokymo priemonių – ir antklodė su žirnių užpildu, mat juo apsiaustas vaikas tuoj pat nurimsta. Kitoje – specialūs stalai, įrėminti žalia spalva ir su piktogramomis: autistams reikia savos apibrėžtos teritorijos, o jei nenori bendrauti kalbėdami, parodo į piktogramą.

E. Urbanavičienė pasakoja savo auklėtinių istorijas. Yra vaikų, kurie gimė turėdami Dauno sindromą. Arba gimė su dviem promilėmis alkoholio ir pusę metų klykė negalėdami užmigti. Yra vaikų, kurių smegenys pažeistos dėl gimdymo traumų. Gamtos riktas yra gamtos riktas, bet alkoholizmas ar gimdymo traumos – žmogiškosios klaidos, dėl kurių kenčia vaikai, ir tai E. Urbanavičienei kelia daugiausia skausmo.

Kai į Šilą užsuka svečiai, kad ir iš Švietimo skyriaus, direktorė kviečia pasivaikščioti po mokyklą. Dažnai svečiai teisinasi skubantys, bet matyti, kad jie tiesiog nežino, kaip su tokiais vaikais bendrauti. „O bendrauti reikia kaip su visais. Prieš tave – mažas žmogus, asmenybė. Kažkur nuskriaustas, o gal kai kur jam daugiau duota, tik galbūt mes nesuprantame to žmogaus galimybių“, – sako specialiosios mokyklos direktorė.

Jai visi vaikai tokie patys – ir Šilo specialiojoje, ir Filaretų pradinėje, ir Briuselio tarptautinėje mokykloje: „Visiems ta pati vaikystė, visi to paties trokšta, o tėvai rūpinasi vaikais. Tik specialiųjų poreikių vaikams dėmesys turi būti kitoks. Tokie vaikai ateina į mūsų mokyklą, ir su jais reikia pagarbiai elgtis, visus juos reikia lavinti. Mūsų mokykloje nebėra nuostatos, kad su jais nieko negalima padaryti.“

Pašaukimą atskleidė maža mergytė

Į šią pedagogikos sritį Egidiją pastūmėjo viena geltonkasė mergytė. Kai dirbo Briuselyje, į klasę jai atvedė pirmokiukę, kuri turėjo Dauno sindromą. Mergytė norėjo tik palįsti po stalu ir nieko nedaryti. Mokytoja prisipažįsta nežinojusi, kaip su ja elgtis, nes tuomečiame Pedagoginiame institute tokių žinių nebuvo gavusi. „Savaitę negalėjau nei ramiai valgyti, nei miegoti, nes galvojau, kaip su ta mergaite dirbti, ieškojau informacijos. Jos tėvai mane ramino, kad viskas bus gerai, nors ir jų širdys drebėjo. Bet daug ką reiškia supratingas žvilgsnis, kai vieni kitus palaiko“, – prisimena E. Urbanavičienė. Mergaitė pirmą klasę baigė išmokusi skaityti. Tik matematika sunkiai sekėsi. Tad mokytoja išdėliodavo daiktus ir sakydavo: „Galvok.“ O pirmokiukė atsisukdavo į mokytoją ir jai sakydavo: „Ir tu galvok.“

Egidijai Urbanavičienei vaikai visur tokie patys - prestižinėje ar specialiojoje mokykloje: visiems ta pati vaikystė, visi to paties trokšta.
Egidijai Urbanavičienei vaikai visur tokie patys - prestižinėje ar specialiojoje mokykloje: visiems ta pati vaikystė, visi to paties trokšta.

Svarstant, ką norės daryti grįžusi į Lietuvą, E. Urbanavičienei atrodė prasminga čia panaudoti Belgijos pavyzdį ugdant specialiųjų poreikių vaikus. Ji neabejojo, kad galima daug daugiau nuveikti, nei tada buvo daroma. „Ir nesigailėjau nė vienos minutės, matydama prasmę ir didžiulius plotus saviraiškai. O kai dar matai rezultatą, junti dėkingumą...“ – sako pedagogė.

Svarbiausia – mokytojas, o ne virtuali lenta

Šilo mokyklai vadovauti paskirta nauja direktorė sako nežinanti, kaip būtų jai sekęsi, jei ne patyrusios direktoriaus pavaduotojos ugdymui pagalba. Tačiau kai kas mokykloje jai kėlė šiurpą. „Vaikams buvo komanduojama: kur eini, sėdėk! Ateinu į klasę ir matau, kad mokytoja moko j raidės rodydama jūreivio su sovietine penkiakampe ant kepurės piešinį. Reikėjo laiko išgyvendinti ir nuostatą, kai kolega kolegai sakydavo, kam šis „prasideda su tais vaikais“, vis tiek nieko su jais nepadarysi. Kildavo klausimas, kodėl mūsų įstaigą vadina mokykla, o ne kokiu nors pensionu“, – prisimena E. Urbanavičienė.

Teko keisti darbuotojų požiūrį, o kai tai nepavykdavo, – ir kai kuriuos darbuotojus. Direktorė visus bandė įtikinti, kad mokykla turi būti įstaiga, kur vaikai jaučiasi laimingi. Dabar visi mokykloje dirba kaip viena komanda: klasėje matyti prie vaikų palinkusios kartu dirbančios dvi mokytojos, vieni su kitais dėl vaikų ugdymo besitariantys pedagogai, justi tarsi labai didelės šeimos aplinka. Direktorė pasakoja, kad visi ieško būdų padėti vaikams, nagrinėja užsienio patirtį. Mokykla laimėjo tris tarptautinius konkursus, vienas jų – kvalifikacijos kėlimo, tad mokytojai neseniai grįžo pasisėmę patirties Estijoje.

Pradėjusi dirbti šioje mokykloje E. Urbanavičienė suprato, kad galima nupirkti pačią brangiausią virtualią lentą, suremontuoti klases, tačiau jei mokyklos darbuotojai nebus kvalifikuoti, jei nenorės tobulėti, nieko nebus galima pakeisti. „Atsiduri aklagatvyje, kai pedagogai kartoja turintys ilgametės patirties, esantys specialistai, tačiau j raidės 12 metų moko pagal tą patį sovietinio jūreivio piešinuką ir neišmoko. Jei nepavyksta, tai gal geriau eikime į parduotuvę, nusipirkime produktų, susiskaičiuokime pinigus, kiek jų reikės šiems produktams įsigyti. Gal taip pradėkime ugdyti specialiųjų poreikių vaikus, o ne įsikibę į senas akademines metodikas“, – direktorė siūlo nebijoti klysti, ieškoti naujų būdų ugdyti šiuos vaikus.

O prieš pusmetį jos pečius užgulė dar vienas rūpestis – paaiškėjo, kad Vilniaus specialiojo ugdymo centre „Aidas“ vaikai „auklėjami“ riksmais ir patyčiomis. Šilo mokyklos direktorei patikėta vadovauti ir šiai įstaigai. Jau jai vadovaujant įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas – apiplikytas vaikas. Naujoji direktorė pati iškvietė policiją, nes norėjo iš esmės išsiaiškinti, kas vyksta. Direktorė prisipažįsta, kad jai buvo sunku girdėti nepaliaujamai kartojant, kaip gerai čia dirbama, bet nematant, jog gyvenimas pasikeitė ir vaikai jau ugdomi visai kitokiais metodais.

Tačiau E. Urbanavičienė iššūkių nebijo – ji tikisi ir šią įstaigą padaryti tokią, kurioje vaikai jaustųsi laimingi.

Visuomenė kitokių nepriima

Vis dėlto ar gerai, kad psichikos ir psichologinių sutrikimų turintys vaikai ugdomi atskiroje mokykloje? „Išėjęs į gatvę juk nerandi sužymėtų šaligatvių, kurių viena dalis būtų skirta specialiųjų poreikių žmonėms, o kita – kitiems. Visi einame tuo pačiu šaligatviu, bet vieni kitų nesuprantame, nes esame vieni nuo kitų izoliuoti. Esu šalininkė specialiųjų poreikių vaikų integracijos, bet humaniškos. Bendrojo lavinimo mokyklos, bent jau Vilniuje, perpildytos, nėra žmogiškųjų išteklių, specialistų ir tam pritaikytų patalpų. Tai reikia spręsti“, – pabrėžia E. Urbanavičienė.

Pagaliau, ar bendrojo lavinimo mokyklų personalas, moksleiviai ir jų tėvai tam pasirengę, ar pakanka tolerancijos ir supratimo? E. Urbanavičienė pasakoja girdėjusi klausimus, ar specialiųjų poreikių vaikams atėjus į bendrojo lavinimo mokyklas, šioms reikės samdyti policininkus, apsaugininkus. „Sakau: mes taip pat turime apsaugininką. Bet ir jis – specialiųjų poreikių, su Dauno sindromu. 25 metų vaikinas dirba. Tokie pavyzdžiai turėtų paskatinti visuomenę, įkvėpti verslininkus, galinčius suteikti darbo vietas, keisti požiūrį į tokius žmones“, – mano E. Urbanavičienė.

„Šilo“ mokyklos vaikai Mokytojo dienos proga nupiešė savo pedagoges.
„Šilo“ mokyklos vaikai Mokytojo dienos proga nupiešė savo pedagoges.

Ji siūlo ir savanorystės idėją: bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai, mokytojai specializuotose įstaigose galėtų atlikti savanorišką praktiką. Ilgiau pabuvus kartu su tokiais vaikais, būtų lengviau juos integruoti ir bendrojo lavinimo mokyklose, ir į visuomenę.

Tokiose kaip Šilo mokyklose vaikai gali būti iki 21 metų. O toliau? „Kiek socialiai integruoto jaunimo su specialiaisiais poreikiais matome gatvėse?“ – retoriškai klausia E. Urbanavičienė. Tokių jaunų žmonių beveik nematome. Matome juos neįgaliųjų vežimėliuose, bet žmonės, turintys intelekto sutrikimų, niekaip neintegruoti – tai lemia visuomenės požiūris. Pavyzdžiui, vaikas iki mokyklos galėtų pats atvykti viešuoju transportu. Bet bilietų kontrolieriai reikalauja jų pažymėjimo, nors akivaizdžiai matyti, kad vaikas turi ligą. Šis susijaudina, neranda dokumento...

Direktorė pasakoja, kad susipažinus su vaikų tėvais, pirmoji jų reakcija dažnai būna gynybinė – jie ir jų vaikas ne kartą buvo nesuprasti, pavyzdžiui, išvaryti iš autobuso arba parduotuvėje kokia nors teta aiškino, kodėl vaikas yra toks neišauklėtas. Tėvai baiminasi, kad mokykla bus dar viena įstaiga, kurioje jie patirs įtampą, jų vaikas nebus laukiamas. Tačiau greitai suvokiama, kad Šilo mokykla kitokia.

Joje siekiama tokius vaikus ne tik mokyti, bet ir suteikti įgūdžių savarankiškai gyventi. Pavyzdžiui, dabar drauge su kitų šalių pedagogais proto negalią turintiems vaikams ir jaunimui kuriama kelionių atmintinė, nes jų pasaulis neturi būti vien namai ir mokykla.

Keli Šilo mokyklos pedagogai drauge su auklėtiniais skrido į Varšuvą. E. Urbanavičienė pasakojo, kad su tokiais vaikais nesusidūrę žmonės juos įdėmiai stebėjo, pasigirsdavo net juokas, kai, regis, didelis jaunuolis paklausdavo vaikiško klausimo. „Tačiau teko sutikti ir tokių žmonių, kurie priėjo ir padėkojo, kad atliekame didelį darbą“, – džiaugėsi E. Urbanavičienė.

Norėjo būti ledų pardavėja

E. Urbanavičienė šiandien džiaugiasi, kad studijuojant jai teko atlikti praktiką „Genio“ mokykloje. Ten mokytoja Meilė parodė pavyzdį, kaip reikia mokyti vaikus – nekeliant balso, gražiuoju. „Tada nusprendžiau, kad tikrai noriu būti mokytoja“, – prisimena E. Urbanavičienė. Bet priduria, kad mokytojas vis dėlto negali būti tarsi vaiko draugas, jis turi mokėti iš jo pareikalauti siekiamo rezultato. Tad pasitaiko ir pasipriešinimo, ir pykčio. Bet dabar savo pradinių klasių mokytoją susiranda buvę mokiniai, ateina, bendrauja, padėkoja.

Jauna mokytoja greitai įgijo pripažinimą ne tik tarp vaikų ir jų tėvelių. Tačiau norėjosi naujų iššūkių. Devyneri metai tarptautinėje mokykloje Briuselyje – 3 tūkst. vaikų ir šimtas mokytojų iš skirtingų šalių, kur E. Urbanavičienė buvo lietuvių skyriaus koordinatorė, – unikali patirtis, leidusi pažinti kitas kultūras, švietimo sistemas.

„Eidama mokyklos koridoriumi ir nežiūrėdama į užrašus galėdavau pasakyti, kas mokosi vienoje ar kitoje klasėje. Švedų klasėse – labai daug knygų, jie įpratę daug skaityti. Suomiai ugdymo procese naudoja įvairias lėles. Italai, priešingai, naudoja labai nedaug priemonių. O apie lietuvių klases kitų šalių mokytojai sakydavo, kad čia kaip namie – gėlės, puodeliai arbatai, kilimu išklotas kampelis, knygos. Klausdavo, ką mes darome su gėlėmis, nes kitose klasėse laikomi tik pedagoginę metodinę prasmę turintys daiktai, pavyzdžiui, pagaminti vaikų“, – pasakoja E. Urbanavičienė. Ji priduria, kad kitokie buvo ir mokytojų bei direktoriaus santykiai. Ten nebuvo viršesnių už kitus, o kad vieni kitus geriau pažintų, kartu kur nors keliaudavo. Taip dabar daroma ir Šilo mokyklėlėje. „Jei atmosfera nėra gera, viskas stringa. Tad stengiuosi bendrauti su mokyklos darbuotojais, su vaikų tėveliais, burti bendruomenes, kad dėl vaikų visi taptume partneriais“, – sako pedagogė. Anot jos, reikia, kad mokyklų tarybos būtų ne formalios, tėvai realiai įsitrauktų į mokyklos gyvenimą, geriau jį suvoktų – tik tuomet keisis ir visuomenės požiūris, kils mokytojo autoritetas.

E. Urbanavičienė nesiūlo revoliucijų ar reformų mokyklose. Priešingai, ji norėtų, kad pagaliau baigtųsi reformų reformos ir nors viena jų būtų pagliau įgyvendinta. Pedagogė prisipažįsta trečius metus rašanti ir niekaip negalinti baigti lietuvių kalbos vadovėlio 4-ajai klasei, nes kas nors vis keičiama, tadjį vėl reikia koreguoti. „Nežinau nė vienos šalies, kurioje būtų vykdoma tiek švietimo reformų. Todėl ir rezultatų nėra, nes nežinome, ko siekiame“, – pabrėžia Vilniaus Šilo mokyklos direktorė.

Ji nesiskundžia, kad pedagogo darbas sunkus ar menkai atlyginamas. Sako, kad visi, savo valia rinkdamiesi šį kelią, žinojo, kad milijonieriais netaps, vilų ir jachtų neturės, o darbas bus įtemptas, be to visą laiką reikės mokytis. Tačiau ji siūlytų vykdyti griežtą norinčiųjų tapti mokytojais atranką ir juos labai gerai parengti darbui. Jiems būtina įgyti kuo daugiau praktikos, kad būsimi mokytojai būtų mokomi ne tik konkrečių vieno ar kito dalyko žinių, bet šiam darbui būtų psichologiškai rengiami, mokomi kalbėti prieš klasę, naudotis savo asmenybės „įrankiais“, kad būtų autoritetas vaikams.

„Ne, vaikystėje nesvajojau tapti mokytoja – ilgą laiką labai norėjau būti ledų pardavėja“, – minėdama jau 22-ąją Mokytojo dieną šypsosi E. Urbanavičienė. Ir jau ne vienai vaikų kartai tikrai yra gerai, kad ji pakeitė savo pasirinkimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"