TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Pamario kraštas akivaizdžiai nyksta

2013 09 25 6:00
Šilutės rajono savivaldybės nuotrauka

Šilutės rajono merė Daiva Žebelienė pripažįsta, kad dėl kasmetinių potvynių net ir XXI amžiuje pamarys nuolat verčiamas kovoti dėl išlikimo ir matyti, kaip nyksta gyvenamosios vietovės.

- Šilutės rajonas yra specifinė, ekstremali potvynių zona. Kaip jūs vertinate šį gamtos prakeiksmą, o gal dovaną?

- Mums tas potvynis reiškia viena: rūpestį. Žinoma, atvykstantys turistai juo grožisi, tačiau žinau, kaip vargsta per potvynį seniūnijos. Mums tai nesuteikia džiaugsmo. Tai ir turizmas, ir nesibaigiančios bėdos, darbai vietiniams. Dažnai susitinkame su seniūnais ir vis bandome ieškoti optimaliausių būdų, kaip kovoti su stichija.

- Šį pavasarį dėl neeilinio potvynio ir vėl aukščiausiu lygiu prabilta apie estakados į Rusnės salą statybą. Ar tai vien tik kalbos?

- Kiek žinau, Lietuvos automobilių kelių direkcija yra paskelbusi estakados kelio Šilutė-Rusnė užliejamame ruože projektinių sprendinių atvirą konkursą. Esu informuota, kad pateikti penki pasiūlymai, dabar vyksta jų vertinimas, atranka. Vėliau bus sprendžiama, reikia mums ar nereikia estakados, bus alikti skaičiavimai, tyrimai, analizė. Remiantis tais sprendiniais bus skelbiami kiti konkursai.

- Užliejamų vietų žmonės mušasi į krūtinę ir tikina niekur nesikelsiantys, bet gal jie taip sako, nes merija nepasiūlo jokių normalių alternatyvų?

- Šį pavasarį vienos didelės privačios įmonės merijai dovanota amfibija keliavome į užlietus kaimus, susitikome su juose gyvenančiais žmonėmis. Sodybos – jau apytuštės, juose likę tik vyresnio amžiaus žmonės. Žinoma, jie yra susigyvenę su potvyniu, išmokę prisitaikyti ir nesiskundžia. Tokie potvynių senbuviai moka gyventi ekstremaliomis sąlygomis ir yra įleidę šaknis į savo gimtąją žemę - jie nenori išsikelti, ir niekas jų neprivers tai daryti.

Tačiau jauni žmonės dėl potvynio keliamų nepatogumų nepasilieka gyventi pamaryje, neketina grįžti į tėvų žemę ir ieško patogesnių sąlygų. Jie nenori čia gyventi. Sunku susisiekti su išoriniu pasauliu, nuolat rizikuojama savo ir artimųjų sveikata, sunku pasiekti darbo vietas, mokyklas. Todėl matyti pavojinga tendencija: pamario gyvenvietės nyksta toliau. Senuose žemėlapiuose galima rasti kaimų pavadinimus, bet juose jau niekas nebegyvena. Tai kartojasi ir dabar: praėjusios žiemos pabaigoje iš 16 potvynio zonos aplankytų viensėdijų radome tik dvi gyvenamas. Be to, jose apsistoję seni žmonės, o jų vaikai, anūkai nė neketina grįžti. Tad pamarys toliau nyksta... Jaunimas renkasi geresnes, patogesnes gyvenimo sąlygas, todėl ta pati estakada į Rusnės salą iš dalies išspręstų problemą.

- Nemuno žemupys galėtų būti aktyvaus vandens turizmo rojumi, tačiau turizmas plėtojamas verslininkų, o ne vietos valdžios. Kodėl tiek mažai dėmesio skiriama turizmo politikai Šilutės rajone ir neišnaudojamas potencialas?

- Išties tai yra labai didelė bėda. Rusnėje, pavyzdžiui, vasarą net neveikia nė viena maitinimo įstaiga, išskyrus sovietmečio laikus primenančią valgyklą. Net valčių nuomos punkto nėra, kultūros namai baigia sugriūti...

Merija bando keisti šią padėtį, nes dabar tie vadinamieji turizmo ir informacijos centrai Rusnėje ir Šilutėje tėra imitaciniai, jų išties nėra. Dirba vos keli žmonės, bet turizmas nepropaguojamas, tą darbą vertinu labai prastai. Todėl įsteigsime naują atskirą viešąją įstaigą. Mūsų kraštui stiprus turizmo ir informacijos centras yra labai svarbus, nes esame parengę vietinio turizmo plėtros programą. Tačiau turėtų rastis ir viso Klaipėdos regiono turizmo politika, prioritetai, akcentai, programos. Bendradarbiaudami su Šilutės seniūnijų bendruomenes, valdžios, verslo ir jaunimo organizacijas vienijančia asociacija „Lamatos žemė“ kaip tik parengėme naują projektą „Vėtrungių kelias“. Tai bus renginių ir turistinių maršrutų projektas.

- Šilutės rajonas nuo seno garsėjo kaip žvejų kraštas. Ar jis toks ir liko?

- Žuvininkystė mūsų rajone išties nyksta, jos mažėja. Dėl to, kad yra galybė apribojimų, draudimų, reikalavimų. Na, ne paslaptis, kad mūsų krašto žmonės nuo seno pratę vandenų turtus laikyti gamtos turtais ir juos naudoti, todėl milžiniškos baudos už brakonieriavimą irgi atbaido nuo šio amato. Žinoma, yra taisyklės ir jų reikia laikytis, tačiau senas žvejybos tradicijas turintiems žmonėms sunku su jomis susitaikyti. Kiek teko bendrauti su žvejais, jie nuleidžia rankas...

Darbas yra labai sunkus, o vien iš stintmečio, kai tonomis iš marių tinklais traukiamos šios vertingos žuvys, neišgyvensi. Kai kurios ir didelės įmonės uždaromos. Tačiau stengiamės gerinti sąlygas žvejams: tvarkysime Kintų uostelį, Pakalnės žvejų prieplauką Rusnėje.

- Nemuno, Minijos žemupiai – senovinė baltų genties skalvių žemė. O ar atsimenama tai mokyklose, kultūriniuose renginuose?

- Tiesą pasakius, labai silpnai... Gaila, bet šie istoriniai akcentai nepopuliarinami ir neišnaudojami.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"