Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Pamiršta.lt: Misionierių vienuolynas

 
2017 06 23 11:59
Misionierių vienuolynas XVIII amžiuje – Jono Kuzminskio raižinys

Jau daug metų apleistas įspūdingas kompleksas ant „Barbakano“ kalno traukia tiek Vilniaus gyventojų, tiek miesto svečių akį. Atėjo laikas sudėlioti taškus ant „i“ ir detaliai papasakoti jo istoriją ir įdomybes iš Urban Exploration rakurso. Nors istorijos nemažai – rekomenduoju bent prabėgomis su ja susipažinti. Ji bus įdomi ir turtinga.

Komplekso istorijoje galima išskirti keturis pagrindinius laikotarpius – Sanguškų (1640–1687m.), Misionierių (1687–1844m.), sumaišties (1844–1941m.) bei naująjį laikotarpį, kada pastatai buvo atiduoti ligoninei. Kiekvieną iš jų aprašysiu atskirai.

Sanguškų laikotarpis (1640–1687m.)

Sanguškos (Sanguszko) – LDK didikų giminė, šešta pagal turtingumą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ji buvo kildinama iš Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo sūnaus Teodoro (Fiodoro) bei pastarojo sūnaus Sanguškos.

1640 metais Vilniaus vyskupijos sufraganas (vyskupo padėjėjas) Jeronimas Sanguška (Hieronim Władysław Sanguszko) pietiniame Vilniaus pakraštyje ant kalvos pradėjo statyti rūmus ir suplanavo grandiozinį reprezentacinį parką su centrine parterine dalimi, sodais be tvenkiniais.

Rūmų parko teritorija plytėjo iki pat Vilnelės iki pat 1952 metų, kai naujai nutiesta Maironio gatvė padalino parko teritoriją į dvi dalis. 1650 metais buvo baigti statyti triaukščiai renesanso stiliaus rūmai, pavadinti giminės vardu – Sanguškų.

Bet naujais rūmais Jeronimas Sanguška ilgai pasidžiaugti nespėjo – po 5 metų, 1655 metais paskirtas Smolensko vyskupu jis išvyko į Smolenską. Po jo mirties rūmai ir parkas atiteko vienuoliams bernardinams, kurie savo ruožtu jį perleido Radviloms.

Misionierių laikotarpis (1687–1844m.)

Pradžiai – pora žodžių apie tai, kas yra taip vadinami „misionieriai“. Misionierių ordinas (Congregatio missionis s. Vincentia Paulo) – katalikų vienuolių kunigų ordinas, įkurtas 1625 metais Paryžiuje, vienuolio šv. Vincento Pauliečio. Šios kongregacijos kunigų tikslas buvo skleisti ir tvirtinti katalikų tikėjimą, užsiimti sielovada ir labdara. Lietuvoje ir Lenkijoje misionieriai ypač pasižymėjo kaip švietėjai, nes jiems buvo pavesta steigti vyskupijų seminarijas ir joms vadovauti.

Į Lietuvą jie pirmą kartą atvyko pakviesti Vilniaus vyskupo Aleksandro Katavičiaus (Aleksander Kotowicz), 1686 metais. Netrukus po pakvietimo Vilniaus vaivados žmona Kotryna Radvilienė dovanojo misionieriams Sanguškų rūmus ir parką, kartu su sodais ir tvenkiniais. Vieta, kur įsikūrė vienuoliai buvo pavadinta Išganytojo kalnu. Šis pavadinimas naudojamas ir dabar.

1695 metais už gautas fundicijas misionieriai pradėjo statyti bažnyčią, kurios statybos užtruko net 35 metus – darbams trukdė įvairios negandos – lėšų stygius, 1706 Vilniaus miesto gaisras, po poros metų – švedų invazija, dar vėliau – maro epidemija. Vėliau vienuolynas ėmė sparčiai plėstis – greta Sanguškos rūmų buvo pradėtas statyti vienuolynas, oficina ir ūkiniai pastatai.

Prie Sanguškų rūmų buvo pristatyti nauji masyvūs triaukščiai korpusai, kurie apjuosė bažnyčią iš šiaurinės pusės ir suformavo nedidelį uždarą kiemelį. Pietų pusėje, abipus bažnyčios fasado, buvo sumūryti du vienaaukščiai fligeliai – oficina ir ūkinis pastatas.

1750 metais buvo paaukštinti bažnyčios bokštai, pastatyti frontonai ir prieangis. Vienuolyne buvo atidaryta Vilniaus vyskupijos kunigų seminarija, beturčių ligoninė (špitolė), turtinga biblioteka, Vaikelio Jėzaus prieglaudos namai, kuriuose gyveno beturčiai senjorai ir pamestinukai vaikai, spaustuvė, parapijinė mokykla ir net auklėjamasis institutas kurčnebyliems.

Sumaišties laikotarpis (1844–1941m.)

1844 metais caro įsakymu bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. Vienuolyno pastatai ir žemės valdos atiduoti miesto valdžiai, bažnyčios inventorius – vyskupijos žiniai, vienuoliai išskirstyti po kitus vienuolynus. Vienuolyno patalpose veikė kareivinės, kalėjimas ir karo ligoninė. Dalyje patalpų apsigyveno miestiečiai. Šiuo laikotarpiu vienuolynas ir jo pastatai dažnai keitė paskirtį – jame buvo visko – nuo kalėjimo ir kareivinių iki psichiatrijos ligoninės, amatų mokyklos ir gimnazijos.

1919 metais buvo bandyta gaivinti vienuolyną – vėl pakviesti misionieriai, kuriems buvo gražinta dalis valdos, bet nesėkmingai. Iki 1940 metų patalpose veikė gimnazija.

Ligoninės ir saugyklos laikotarpis

1941 metais Misionierių bažnyčia su vienuolynu buvo uždaryti, o jų turtas nacionalizuotas. Netrukus bažnyčioje ir Sanguškų rūmuose buvo įrengta Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų saugykla, o likusios patalpos atiteko Vilniaus miesto II ligoninei. 1960 metais vienuolyno teritorijoje prie Subačiaus gatvės buvo pastatytas dviaukštis otorinolaringologinio ir oftalmologinio skyriaus pastatas.

Čia buvo gydomi akių, ausų, nosies ir gerklės susirgimai.

Po nepriklausomybės, 1993 metais Misionierių bažnyčia buvo perduota Vilniaus arkivyskupijos kurijai, tačiau ja iki pat šiol laikinai naudojasi Lietuvos nacionalinis muziejus. Dėl šios priežasties patekti į bažnyčią neįmanoma. 2004 metais prasidėjo Misionierių ligoninės reformavimas ir iškeldinimas. Dalis patalpų (tarp jų ir Sanguškų rūmai) buvo gražinti Vilniaus arkivyskupijos kurijai. Sekančiais metais ligoninės patalpas už 55 mln. litų nusipirko firmos „Corpmanagement“ vadovas Romanas Pipija, tačiau, pinigai už patalpas iki šiol nėra sumokėti*.

Misionierių vienuolynas ir Sanguškų rūmai

Nepaisant to, kad vienuolynas daug metų stovi apleistas, jis – viena geriausiai išsilaikiusių ir gražiausių apleistų vietų Vilniaus mieste. To priežastis – rūmus ir vienuolyną prižiūrintis sargas, neleidžiantis į vidų pašalinių. Tiek rūmų, tiek vienuolyno patalpose nėra įrangos, tačiau, yra daugybė nuostabių skliautinių koridorių bei vietomis – baldų likučiai.

Iš vidinio kiemelio galima patekti į rūsius po greta stovinčia Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. Į ją pačią, deja, patekti nepavyks – visi įėjimai iš apačios – užmūryti. Ne kartą bandėme ten patekti, tiek per visokias landas, tiek stogais, kol kas nesėkmingai. Pats įdomiausias būdas buvo lipti šlaitiniu stogu, rizikuojant nuslysti žemyn ir nusisukti sprandą.

Prie gatvės esančiame, nedideliame vieno aukšto pastatuke, anksčiau buvo įrengta oficina, vėliau – įsikūrusi ligoninės vaistinė. Dabar šioje patalpoje vienas menininkas įsirenginėja dirbtuves. Bet man pavyko ten padaryti keletą kadrų.

Mažai kas žino, kad Išganytojo kalne yra įrengta slėptuvė. Vieną iš jos išėjimų galima pamatyti ir nelipant į teritorijos vidų – stogelis su metalinėmis durimis, apipieštas spalvotais „ornamentais“ gerai matosi visiems „Barbakano“ svečiams. Už užrakintų metalinių durų į kalno gilumą veda koridorius, kurio gale – hermetinės durys.

Dabar bunkerio interjeras – sunaikintas, čia vieną vasarą veikusio klubo. Nors negalėčiau pasakyti, kad jis buvo vertas dėmesio – paprasta civilinės gynybos slėptuvė, metų metais naudota benamių, kaip laikini namai. (*Šis tekstas rašytas 2013 metais)

Pamirsta.lt

DALINKIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"