TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Parapija: krikščioniškos bendrystės užuovėja

2014 10 04 6:00
Bernardinų bažnyčios durys nuolat atviros - čia jau senokai sunkiai telpa visi norintieji melstis, burtis, bendrauti. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šį savaitgalį Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapija, įsteigta 1814-aisiais, mini 200 metų jubiliejų ir 20-metį, kai Bernardinų bažnyčia buvo atšventinta 1994-aisiais.

Mus skiria du tūkstantmečiai nuo dienų, kai Kristus būrė aplink save apaštalus ir juos drąsino: „Kas yra mano motina ir mano broliai? Tai tie, kurie klausosi mano žodžio ir pagal jį gyvena. Eikite ligi pat žemės pakraščių ir visam pasauliui skelbkite Evangeliją.”

"Nuo pat gyvavimo pradžios Bažnyčia linko į bendrystę. Apaštalai Petras, Paulius ir kiti keliavo, patirdami turtuolių ir vartotojų Romos imperijoje įvairių persekiojimų, katastrofų, kurdami bendruomenes tų, kurie išdrįso sekti Jėzumi ir įtikėjo, kad jis yra Dievo sūnus. Koks panašus dabartinis pasaulis į tuometį – turi daug galimybių, pagundų ir ydų... O apaštalas Paulius toje vartotojų visuomenėje drįso kalbėti apie tokius neapčiuopimus, tačiau amžinus dalykus: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi. Meilė nesididžiuoja, neišpuiksta. Visi kiti dalykai išnyksta, išlieka tik meilė.” Meilė, kuri kviečia žmones į bendrystę, kuri slypi pačioje Bažnyčios prigimtyje. Kaip Dievo prigimtis – Šventoji Trejybė, taip ir Bažnyčios pašaukimas yra burti žmones į parapijos bendruomenę, kurioje būtų pastebimas kiekvienas – ir turtingas, ir vargstantis, ir laimingas, ir nusivylęs, kad kiekvienas būtų išgirstas ir gautų tokios paramos bei stiprybės, kokios jam tuo metu labiausiai reikia, - sako Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijos klebonas kunigas Algirdas Malakauskis OFM. – Kai tapau klebonu, ieškojau, ką reiškia žodis “parapija“. Graikiška jo reikšmė - poilsio vieta, stotelė, užuovėja keliaujantiesiems. Mūsų laikais parapija yra vieta, kurioje visą savaitę dirbę galime nurimti, susitikti su bendraminčiais, pasisemti dvasinio peno iš Dievo žodžio, kad sustiprėję vėl galėtume tęsti savo kasdienybės kelionę.“

Gijos - per šimtmečius ir širdis

Mažų miestelių ir parapijų ribos dažniausiai sutampa. O kaip nustatomos parapijos ribos dideliame mieste? Nors pranciškonų tradicijos Vilniuje siekia 1469 metus, vienuoliai pranciškonai tik prieš du dešimtmečius grįžo į apgriautą, sandėliu paverstą Bernardinų bažnyčią. Parapijos istorija buvo prasidėjusi beveik prieš du šimtmečius. Menotyros daktarė Rūta Janonienė knygoje “Bernardinų bažnyčia ir konventas Vilniuje” mini vyskupo Jeronimo Stroinovskio (1767-1831) nutarimą pavesti broliams pranciškonams rytinę Vilniaus dalį, nes jie jau "keletą šimtmečių labai sėkmingai apaštalauja Vilniaus mieste".

Šimtmečius siekiančios parapijos ištakos pasirodė itin gyvybingos. Prieš du dešimtmečius šiuolaikinės parapijos atkūrėjai vienuoliai pranciškonai Benediktas Jurčys, Julius Sasnauskas, Astijus Kungys būrė Kretingos pranciškoniškąjį jaunimą ir sostinės gyventojus į bažnyčios tvarkymo talkas, prieš šv. Mišias ėjo į Maironio gatvę ir kvietė žmones melstis drauge. Netrukus tikintieji iš viso Vilniaus ėmė rinktis į Bernardinų bažnyčią. Juos traukia šventojo Pranciškaus dvasingumas, brolių pranciškonų gebėjimas sukurti jaukumą kuklioje aplinkoje, sušildyti kiekvieno pavargusio, nusiminusio ar paklydusio žmogaus sielą. Vieni sekmadieniais ieško atgaivos klausydamiesi brolio J. Sasnausko pamokslų, kiti su broliu Arūnu Peškaičiu leidžiasi į krikščioniškosios filosofijos gelmes. Daugelis šeimų jau nebeįsivaizduoja Kalėdų be prakartėlės su asilėliu ir avelėmis, kurie kasmet įkurdinami bažnyčios prieangyje, jaunimas čia ateina tuoktis ir krikštyti vaikų. Bernardinų bažnyčios durys nuolat atviros, nors joje jau senokai sunkiai telpa visi norintieji burtis, bendrauti, studijuoti Šventąjį Raštą, semtis dvasios paguodos ir dalytis stiprybe, tobulėti ir padėti augti žengiantiesiems pirmuosius žingsnius tikėjimo keliu.

Prigimtinis poreikis

Ilgus dešimtmečius, kai Bažnyčią bandyta atskirti nuo visuomenės, daugelis ir tikinčių, ir tik krikštytų žmonių viešai ar slapčia ėjo į maldos namus ieškoti paguodos sunkiomis gyvenimo valandomis. Net buvo teigiama, jog tikras krikščionis tyliai bendrauja su Dievu nuošaliame bažnyčios kampelyje. O jeigu viskas gerai, ko eiti, pakanka pasikliauti iliuzija, kad pats gali protingai ir sėkmingai tvarkyti savo gyvenimą... “Nuošalioje tyloje neretai subręsta ne tik labai daug puikių minčių, projektų, bet ir didelis bendrystės troškimas, noras dalytis savo talentais, - įsitikinęs brolis Algirdas. – Kita vertus, retas kuris nuolat besilankantis lieka abejingas bendruomenės rūpesčiams, kvietimams. Bendrystė – prigimtinis žmogaus poreikis.”

Žurnalistė Roma Pakėnienė prisipažįsta nė nepajutusi, kaip įsitraukė į parapijos bendruomenės gyvenimą. “Tave pakalbina vienas, kitas, ir pajunti meilę, kurios gyvenime galbūt nepatyrei arba nemokėjai priimti... Iš pradžių tarsi ir nežinai, ką su visu tuo daryti. Tačiau prieina brolis Algirdas, tarsi paprastais klausimais tariasi, kviečia ir dėkoja už menkiausią patarimą ar darbelį. Ir viskas taip natūralu, kad net nepajunti, kaip įsitrauki. Leidiesi vedama tarsi vaikas už rankos... Ir atrandi, kaip gera drauge melstis ir veikti, džiaugtis rezultatais. Jauti, kaip keitiesi, ir imi pastebėti šalia esančiuosius, kuriems reikia pagalbos. Manau, tai – esminės parapijos bendrystės paslaptys.”

“Man kaip kunigui labai brangu, kai žmogus ateina ir sako, kad norėtų padėti, - pabrėžia parapijos klebonas. – Laimutė, Roma taip atėjo, ir Gintaras. Daug žmonių, be kurių neturėtume to parapijos branduolio, kuriuo šiandien taip džiaugiamės.”

Išgirsti Dievo kvietimą

Gintaras Bingelis įsitikinęs, kad Dievas atveda žmogų ten, kur jis turėtų būti. "Svarbu išgirsti tą kvietimą. Matyt, todėl brolis Algirdas prieš keletą metų pakvietė mane į miestų parapijų konferenciją Briuselyje. Turėjau bendruomenės kūrimo patirties, žinau, kad kiekvienas ateina iš mažosios bendruomenės - šeimos, tačiau jam reikia ir platesnės bendrystės. Bernardinų parapijoje darbo aktyviems žmonėms – į valias. Čia gausu trokštančiųjų veiklos, kaip sakau, neužsidaro nei bažnyčios durys, nei stogas... Blogiausia, kai tenka ko nors atsisakyti, nes visiems nepakanka vietos. Kilo idėja: parapijos 200 metų jubiliejaus proga pasidovanokime Bernardinų bendruomenės centrą, kuriame būtų laukiami visi veiklūs ir išradingi parapijiečiai. Ne broliai pranciškonai turi sukurti tikintiesiems tą gerovę, bet patys. Būtina keisti žmonių norą tik naudotis visu tuo, kas sukurta, reikia ir patiems prisidėti prie vertybių – materialinių bei dvasinių – kūrimo, puoselėjimo ir išsaugojimo. Manau, kiekvienas turi jausti pareigą prisidėti pagal išgales. Veikli parapijos bendruomenė – tai ta vieta, kurioje kaip ir šeimoje mokomasi bendrauti, pastebėti artimojo problemas ir dalytis viskuo, ką turime. O svarbiausia, kad tai, ką darome, mato mūsų vaikai, kuriems norime būti pavyzdys”, - teigia G. Bingelis.

Bręsti ir liudyti

“Neseniai perskaičiau įdomią mintį, kad bendruomeniškumas turi įtakos net šalies ekonomikos plėtrai. Jeigu bendruomenės renkasi konstruktyviais tikslais, tarkime, kaip Šveicarijoje, Vokietijoje, Austrijoje, tada ir šalis pasiekia aukštesnį ekonominį lygį. Rinkdamiesi į parapijos bendruomenę dvasiniais tikslais, mes kiekvienas kaip asmenybė tarnaujame ne tik parapijos, bet ir savo valstybės, visos tautos gerovei, - tvirtina verslininkė Laima Milašauskienė, dedanti daug pastangų, kad Bernardinų parapijos gyvenimas būtų turtingesnis ir prasmingesnis. – Kiekvieno mūsų kelias į bendruomenę skirtingas - nuo tylaus buvimo iki aktyvios veiklos. Man ją “išpranašavo” kunigas A. Peškaitis. Atėjusi į Biblijos skaitymo grupę tiek daug klausinėjau, kad jis pasakė: “Dabar giliniesi į Šventąjį Raštą, o paskui gal ir veikti pradėsi.” Tai buvo gal prieš septynerius metus. Kai Dievas duoda ranką ir pradeda tave vesti, brandinti, negali užsidaryti savo šeimoje, aplinkoje, nori ir kitiems parodyti tą kelią, padrąsinti juos per tarnystę atskleisti turimus gebėjimus.”

“Popiežius Pranciškus akcentuoja bendruomeniškumą, ragina burtis, matyti šalia esantį. Lietuva gyja, - sako brolis Algirdas. - Vaduojasi iš susvetimėjimo, iš baimės liudyti savo tikėjimą. Kuo tvirtesni bus parapijos bendruomenės ryšiai, tuo drąsiau žmonės liudys savo tikėjimą, tuo geriau jiems seksis atlaikyti šiandienos gyvenimo iššūkius. Šventasis Tėvas ragina Bažnyčią drąsinti žmones, kad jie, nepaisydami materialinės gerovės, gyventų orų ir visavertį gyvenimą.”

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"