TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Paskutinė Vytauto Didžiojo medžioklė

2008 09 08 0:00
G.Drėmaitė: "Vytauto čia nėra".
LNK archyvo nuotrauka

"Pasaulis sukurtas iš dulkių. Žmogus į jį atvestas tam, kad dulkėms suteiktų dvasinį pradą. Tačiau jo paties finalas visada yra dulkės: ir vėl ateina akimirka, kai žmogus pralaimi, ir viskas subyra į dulkes", - samprotavo vienas senas chasidas.

Žmonės, išplėšę iš kapo 300 mirusiųjų, mąstė ne apie jų kauluose kažkada liepsnojusią dvasią. Jiems taip pat nelabai rūpėjo aplink tūpinėjančio klebono raginimai baigti savo darbą kuo greičiau - juk tuoj atšals, o jo parapijiečiai vis dar negali suklupti ant šildomų grindų, ir pagaliau netramdyti gamtinio reikalo tarp Šv. Rašto skaitinių ir Šv. Komunijos. Tie žmonės, kurie plėšė karstų dangčius ir kaskart nusivildami krovė jų turinį į šiukšlių maišus, ieškojo kažko labai konkretaus.

Mažas Gediminas prieš didelį Vytautą

Vyriausias iš jų buvo įsitikinęs: kasti reikia kaip tik ten, kur buvo altorius. Kažkur čia, toje žemėje, turėtų slypėti raktas. Raktas, kuriuo jis įveiks tą kaulų kryžiažodį. Ir kuris jį išgarsins. Dabar ir per amžius. Jis aplenks visus kitus ir bus Lietuvos istorijos Šventojo Gralio atradėjas.

Tokią pompastišką metaforą - "Šventasis Gralis" - jis galėjo būti matęs Merkinės bažnyčios brėžiniuose. Tuose, kuriuos savo paikomis versijomis išpaišė dvi moteriškės - fatališkos išvaizdos juodaplaukė dailininkė Birutė Cvirkienė ir kažkokia rusė ekstrasensė, lyg Ala, kadaise perėmusios paieškų iniciatyvą. Priėjo prie kažko aukštai valdžioje, ir gavo leidimą rausti. Čakros, saulės spindulys, kas rytą lankantis giliai po žeme paslėptą lobį ir kitos mėgėjus užburiančios detalės. "Šventasis Gralis" buvo moteriškai dailiai ir dar aukso raidėmis išvedžiota ties nuoroda į rūsio trečią aukštą.

Laimei, nerado. Išvijo jas iš ten kunigas ir dar rūsį užmūrijo. Gaila jam bažnyčios. O kunigui Girdziušui negaila. Va stovi jam patikėta Trakų šventovė nuoga. Šventoriaus kapinynas išdraskytas ir sulygintas buldozeriu. Presbiterijoje žioji didžiausia duobė, o joje ilsėjęsi mirusieji išvežti nežinoma kryptimi. Sienų tinkas nudaužytas iki gotikinio mūro. Tinkas numuštas ir bažnyčios viduje. Vienoje vietoje kaukštelėjus kūjeliu atsivėrė raitelio povyza. Dabar prie tos vietos vis kas nors kiša nosį. Smalsu juk. Gal ten Vytautas? Lietuviai bent jau sužinos, kaip tas žmogus atrodė. Tik trukdo tą freską remontuoti. Visokios moterėlės - menotyrininkės - spygauja, kad dulka dabar ant jų, drėksta jos ir yra. Na, tuščia jų. Tegul spygauja už šventoriaus vartų. Užrakinti ir nieko neįleisti!

Kunigo Girdziušo nekantravimas jį erzina. Jis juk taip kantriai laukė šitos progos. Gal būtų nesulaukęs, jei ne laimingas atsitiktinumas. Nuplėšus Trakų bažnyčios presbiterijos grindis, statybininkas kastuvo ašmenimis dunkstelėjo į medį. Bedė kitur - vėl medis. Lenta. O po ja - žmogaus kaulai. Dabar jau niekas nepasakys, kiek karstų atkasę statybininkai pasidavė. Kur tuos kaulus dabar dėti? Reikia kviesti juos.

Pagaliau! Jie jau buvo apskaičiavę, kad turėtų nesunkiai atkasti raktą. Ne, ne patį "Šventąjį Gralį". Jis tikisi, kad jau turi jį Arkikatedros požemiuose, sumaišytą su daugybe į jį panašių "objektų". Bet tik panašių. Panašių išore, bet ne galiomis. Legenda, kuria jis tikriausiai tiki, sako, kad "objektas", tas "Šventas Gralis" taip specialiai buvo paslėptas nuo rusų, kurie nesibelsdami pralaužė Vilniaus vartus.

Ir štai būtent dabar, 2008 metų pavasarį, atsirado proga įminti mįslę. Eugenijus Svetikas buvo įsitikinęs - raktas yra po išplėštomis Trakų bažnyčios grindimis. Taip jis pasakė žurnalistei Rasai Kalinauskaitei, kuriai triukšmingai pasipiktinus jo komanda jau gavo daugiau nei pusę milijono litų papildomų pinigų. Iš pačios Vyriausybės. Iš Gedimino Kirkilo.

Gediminas mažasis leido sumedžioti Vytautą Didįjį... Kas, kad jau mirusį ir sutrūnijusį, bet Lietuva iš jo rankų gaus tą "Šventąjį Gralį".

Valdovo žiedas

Eugenijus Svetikas jau žengė žingsnį atradimo laurų link, kai iš Lietuvos dailės muziejaus saugyklų į dienos šviesą išnešė ten trisdešimt metų slėptą kitą relikviją. Su to daikčiuko atradimu ponas Svetikas neturi nieko bendra. Atradėjas kitas - jo kolega Napoleonas Kitkauskas. Tas pats, kuris kartu su panašių į save kompanija atrado Katedros lobyną. Tik tas senosios kartos inteligentas, sovietų politinis kalinys nedrįso imtis drąsių interpretacijų. Stoti ant statinės ir paskelbti Lietuvai Žinią. O E.Svetikas ryžosi...

N.Kitkauskui liko tik mėgautis šlovės šešėliu. Štai jis veda žurnalistą Vitalių Zaikauską ten, kur padarė tikriausiai didžiausią savo gyvenimo atradimą. "Norėčiau kai ką jums parodyti", - sako jis, atrakindamas, o įėjus - vėl užrakindamas rūsio vartus. Nors ir iščiustyti restauratorių: pašalinti pelėsiai, dulkini voratinkliai ir kitos jų amžiui derančios "puošmenos", Arkikatedros požemiai žmogui atvėrė gal tik trečdalį savo slėpinių.

Kiekvienas atradimas užmindavo naujų mįslių. "Čia va Protasevičiaus - vyskupo antkapio plokštė, kur sakėm, kad jis galėjo Vytauto palaikus kažkur iškelt ir pats save palaidot", - aiškina N.Kitkauskas XVI amžiaus aukštuomenės laidojimosi papročius. Vyskupas Protasevičius buvo vienas iš tų, kurie su Steponu Batoru kūrė Vilniaus universitetą. Argi ne gera priežastis atgulti amžino atilsio Vytauto Didžiojo vietoje?

Et, kas čia pasvers tuos didžiuosius istorijos vyrus... Mums svarbiau, kad, kai toji vyskupo, o prieš tai - Vytauto Didžiojo kripta ėmė verti savo paslaptis, jautrūs N.Kitkausko pirštai užčiuopė pirma vieną, paskui ir kitą sensaciją. "Iš kai kurių mūrų savybių (mes supratome), kad ties vidurinės kriptos rytine siena turi būti tos pirmosios katedros rytinės sienos pamatai", - pasakoja jis kaip su kolegomis atrado senosios, galbūt dar karalių Mindaugą menančios Vilniaus katedros pamatus.

"Paskum žiūrim, kad viduje kokia 10-20 centimetrų tos žemės su griuvenėlėm smulkiom, o po ta žeme - plytų grindinys. Supratom, kad tai būta kažkokios kriptos laidojimo, kuri buvo nuardyta tada, kada statė va šitą vidurinę kriptą", - sunkiai, oi sunkiai pro tas griuvenėles profesorius artėja prie to, kas labiausiai kaitina žurnalistų vaizduotę. Juk ant tų grindų ir turėjo stovėti tai, ko bergždžiai ieško ištisos kapų ardytojų kartos.

Pagaliau: "Štai apie šitą vietą, - besdamas pirštu į požemio grindinį sako profesorius, - po šituo pamatu krapštydami juodą žemę staiga aptinkam šitą žiedą!" "Tiesiog rankomis apčiuopėt?" - stveria už tos rankos Vitalius. "Nu taip, rankomis, taip, toj juodoj žemėj. Toks masyvus žiedas, iškart - nors iš juodos žemės ištrauktas, bet įspūdis toks gražus buvo", - trisdešimt metų praėjo, o profesoriaus Kitkausko akys sužvilga lyg jose atsispindėtų tas aukso lelijomis inkrustuotas didžiulis perlas.

"Artėjo pietų pertrauka, tai parsinešiau dar namo, ten žmona buvo - nuplovėm vandeniu, nuvalėm. Išvalėm viską. Pasimatavom. Matyti, kad žiedas tikrai didelis, vidaus skersmuo - 22 mm, vyriškai rankai tinka, " - regi N.Kitkauskas. "Tai tokiai jau drūtai vyriškai rankai," - hipnotizuoja Vitalius. "Taip taip..." - iš prisiminimų vis dar neišnyra???? profesorius ir kaulėtais pirštais į pelenus trina tą - kas žino - Vytauto palaikais patręštą Arkikatedros rūsio juodžemį. Dabar tą žiedą, ir tai tik su gumine pirštine, leidžiama paliesti tik jį saugančiai muziejininkei. Matyti - niekam.

Lelijos... Tai jos ir pakišo mintį, kad šis žiedas galėjo nuriedėti nuo didžiojo valdovo bevardžio piršto. Ir radinio vieta kaitino fantazija - juk kaip tik čia, spėjama, Vytauto Didžiojo palaikus pakeitė vyskupo Protasevičiaus grabas. Pridėjęs dar keletą išvedžiojimų, E.Svetikas prieš kelis mėnesius blykstelėjo sensacija - už kelių užraktų saugomas ir niekada jokiame muziejuje neeksponuotas žiedas yra, t. y., buvo Vytauto Didžiojo nuosavybė. Turėdamas tokią anotaciją žiedas keliaus į Valdovų rūmus. Žibės ten greta tam istorijos Disneilendui brangiai supirkto, bet su Lietuvos istorija menką ryšį turinčio antikvariato...

Bet ką čia - žiedas. Rūmams reikia ko nors daugiau. Reikia, kad į juos žmonės eitų lyg į šventovę, kad lenktų galvas po šiuolaikiškai suklastotais gotikiniais skliautais (Jei kam įdomu, tai tuos skliautus išlanksto iš metalo ir apdrebia glaistu, o ne mūrija iš plytų...). Rūmams reikia "Šventojo Gralio".

Kiaulinyčia

Taigi dabar Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia panaši į įkaitę. Jos kapinynuose ilsėjęsi žmonės - apvogti. O gal reikia kito žodžio, nes archeologai turi teisę atskirti numirėlius nuo jų turto. Na, bet žodžius tegul renka jie. Sau patogius. Čia rašau, ką jautė tie, kurie vieną dieną savo elektroniniame pašte rado pluoštą vogčiomis bažnyčioje padarytų nuotraukų.

"Kapų išniekinimas!" - išrėkė paminklosaugininkas Algimantas Gražulis. Jam dusdama nuo jaudulio antrino Gražina Drėmaitė: "Kai aš tik pamačiau tą nuotrauką - buvo visi karstai atidaryti, ir tokie šiukšlių maišai mėlyni. Aš ištariau vienintelį žodį - "Paskutinė instancija". Nu viskas, nu! Šakės! Nu, dieve mano, ką daryti? Aš negaliu stovėt po medžiu, kai muša žmogų."

Žmones. Kai pagaliau surasime, kur buvo išvežti Trakų bažnyčioje iš amžinojo poilsio vietos išplėšti velioniai, pamatysime, kad jų ten buvo apie 300. Nr. 287 - tokį skaičių pamatėme užrašytą ranka ant popiergalio, pririšto prie mėlyno šiukšlių maišo. Naujo to gerojo žmogaus, dabar turinčio tik numerį, karsto.... Tiesa, vėliau antropologas Rimantas Jankauskas perkraus jo kaulelius į batų arba, dar geriau, - bananų dėželę. Geriau, nes vėdinasi.

Bet grįžkime prie to, kas taip sujaudino šią be galo inteligentišką ir elegantišką ponią Gražiną Drėmaitę, Vlado Drėmos, didžiojo Lietuvos praeities tyrinėtojo ir puoselėtojo dukrą. Mažiau kilmingiems žurnalistams pamačius tuos vaizdus iš lūpų išsprūdo daug bjauresnių žodžių salvės... Štai - bažnyčios presbiterijoje, ten, kur buvo altorius, - plika žemė vilnija nuo vienas greta kito sudėtų karstų dangčių. Šitie dar neatvožti, mirusiųjų ramybė dar nesutrikdyta. Tačiau gilumoje matyti trys šiukšlių maišai. Vadinasi, dalis velionių jau pakelti.

Trakų bažnyčia tais laikais, kai čia buvo laidojama, buvo antras po Vilniaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Todėl ir laidojo čia ne bet ką, o Lietuvos didikus. "Kai kurių vardus gal net mokosi mokinukai per istorijos pamokas?" - klausiu ponios Gražinos. "Taip!" - atsako ši. Gal ir šios ponios vardą mokosi? Ji pagal tą makabrišką numeraciją - 13-oji. Žmogus, kuris ją, Lietuvos didikę, dabar dėlioja ant dulkino stalo, gali tik pasakyti, kad jai buvo apie 40, kai mirė. Dar, kad geros amžinojo poilsio sąlygos leido kelis šimtmečius išsaugoti dalį veido odos ir kelias plaukų sruogas... Mes tą vaizdą pamatysime kiek vėliau, kai išplėšime iš tų bažnyčios žmonių informaciją, kur jie laiko išniekintus mirusiuosius.

Klebonas Valdemaras Girdziušas buvo kaip tik prie šventoriaus vartų, kai mes visi - du žurnalistai, operatorius, G.Drėmaitė ir Trakų nacionalinio parko direktorius Gintaras Abaravičius, kurio pavaldinius ir apskritai - visus katalikus nuo šių vartų veja privati saugos tarnyba: " Taip. Neleido fotografuoti ir išprašė."

Mes pasirodėme taip netikėtai, kad mobilizuoti jėgas bažnyčią užvaldžiusiems žmonėms nepavyko. Kažkuris dar mėgina mus varyti, bet pamatęs po nosim mikrofono bumbulą suskysta. Ir štai jau - apvali architekto Gvildžio (jis čia dabar svarbiausias) povyza krypuoja paskui mus pro kieme sumestus senovinius klauptus į bažnyčios vidų. "Ojei...", "Ką jie čia padarė!", "Dieve, padėk" jau nebeatrenku, kuris kurias replikas iškvepiam artėdami prie duobės, kuri žioji ten, kur buvo presbiterija. "Čia mes juos palaidosime", - aiškina klebonas, durdamas pirštu žemyn į siaurą plyšį tarp naujai sumūrytų betono sienelių.

"Kaip?! Supilsite visų jų kaulus į masinį kapą?" - labiau smerkiu, nei klausiu. "Ne, dabar masinį kapą... reiškia, visi įsivaizduoja karstą..." - pradeda ponas Girdziušas painų pasakojimą, esą tie mirusieji visai ne karstuose buvo, o vienas su kitu susipainioję. Vienas galva į Rytus, kitas - į Vakarus... Kaulų nesukomplektuosi. Be to, jis pats čia niekuo dėtas - tai archeologai pagal kultūros ministro instrukciją ką nors radę turi rausti iki žmogaus neliestos žemės... O radinių čia buvo daugoka... Tokia klebono versija.

Netiesa. Tose nuotraukose matyti kas kita - presbiterijos kapinyną atkasinėjo sluoksnis po sluoksnio. "O jūs žinot, kunige, ką jūs ten iškasėt, kokius žmones?" "Nieks nežino", - atrėžia, bet paskui patikslina: "Gal didikų, gal didikų. Aš negaliu pasakyt. Niekas negali pasakyt. Moterys laidotos. 10 vaikų. Moterų palaikai. Tai galėjo būt šeimos." Lietuvos didikų šeimos. Ir visi jie dabar atskirti vienas nuo kito, kaip kaliniai į barakus suberti į šiukšlių maišus ir kaip skiriamąjį bruožą teturi - numerį. Tokia lemtis tų, kurie buvo iškasti presbiterijoje. O tuos, iš šventoriaus, jau pakasė - ties bažnyčios siena, prieš tai nurinkę nuo pirštakaulių žiedus, nuplėšę įkapes.

Ir visa tai vyko kunigo panosėje. Nors vietiniai kuždasi, esą ponui Valdemarui ne tik dvasios reikalai rūpi. Jį matę pirtyje su vietos įžymybe, pravarde Narkuša. O kai STT agentai kratė buvusį Trakų merą Vytautą Petkevičių, tai dalį įdomių dokumentų radę pas kleboną... Et, atstokite jūs nuo mūsų su savo apkalbomis, - mums rūpi kas kita.

"Kunige - kaip jūs juos laidojot?" - kvočiu apie tuos iš šventoriaus, kurie vos iškapstyti buvo suversti į bendrą kapą prie bažnyčios sienos. Kunigas gręžia mane rūsčiu žvilgsniu, bet tyli. "Jie juk buvo katalikai - na ir kas, kad jie dabar mirę... Jūs juk tikit sielos nemirtingumu?... - pučiu akis. "Tikiu. Tikiu" - atliepia dvasininkas. "Tai kaip jūs juos laidojot?" - mėginu išgauti masinių laidotuvių ceremonialą. "Katalikiškom apeigom. Vardan Dievo tėvo - prasidėjo nuo vardan Dievo tėvo. Ir baigėsi Viešpaties Angelo malda", - nesuprasdamas tokio pašnekesio prasmės atsakė kunigas Girdžiaus.

Malda už didikus, subertus į bendrą kapą be jokių skiriamųjų ženklų, nes tie ženklai - jų brangenybės - dabar jau yra archeologų grobis. Kaip ir tas žiedas, kuris, kaip tiki E.Svetikas, nuriedėjo nuo Vytauto Didžiojo piršto. Nors, pasak kitų, priklausė Vilniaus vyskupams.

Genetinė medžiaga

Ta kontroversija, tas "nors" turėtų labai erzinti. Apie aukso žiedo su perlu, inkrustuotu aukso lelijomis, šeimininką galima tik spėlioti, bet niekas tikrai nežino. Dėl to E.Svetiko atradimo šlovė nėra garantuota. Tokia abejotina relikvija tautos nesuvienys.

Archeologai dar XX amžiaus pradžioje suprato, kad tautai reikia visai ko kito. Reikia pirštakaulio tam žiedui užmauti! Reikia karaliaus kapo, tikro kapo su tikrais kaulais. Tokiais kaulais, kad niekas nei dabar, nei šimtus kartų į ateitį nedrįstų ir nerastų argumentų suabejoti: ČIA GULI VYTAUTAS DIDYSIS, ALEKSANDRAS, KITAIP - VYTAUTAS, LIETUVOS IR RUSIOS DIDYSIS KUNIGAIKŠTIS.

"Jei jis buvo čia perlaidotas, tai - presbiterijoje arba po slenksčiu" - dalykiškai dėstė kamerai architektas Gvildys, vadovaujantis Trakų bažnyčios remontui (taip tą veiksmą vadina klebonas Girdziušas). Ponas Gvildys šiek tiek suklydo. Jo - Vytauto Didžiojo - Trakų bažnyčioje niekas nesitiki rasti. Ieškoma visai ko kito.

Tačiau ponui Gvildžiui klysti tinka. Jo šeimos artelė garsėja panašiais buldozeriniais Vilniaus senamiesčio remontais. Nenuostabu, kad, ėmęsis vienos seniausių Lietuvos bažnyčių - Trakų šventovės restauravimo, Gvildys beveik nenumatė pinigų moksliniams tyrimams. Visą biudžetą - 3 mln. - dalysis su statybos bendrove "Kortas". Ta pačia, kuri siejama su Alytaus mero, socialdemokrato Česlovo Daugėlos interesais.

Pagal pono Gvildžio pirminį projektą, žemę kartu su visais didikų kapais buvo nuspręsta supresuoti specialia mašina. Sutrupinti į miltus Lietuvos istoriją. Protėvių kaulus. Tada sudėti šildomas grindis. "O mes nežinojom, kad jie ten palaidoti" - gina savo planą architektas. Žinoma, kad nežinojot. Tyčia.

Kai tuo ėmėme garsiai stebėtis, gavome niuksą iš pono Gvildžio žmonos. Iš povyzos - ji antras pagal svarbą žmogus remonto aikštelėje. "Kokie čia klausimai?!" - pyksta ponia. Tokie, kurie labai patinka ponui E. Svetikui, iš savo kabineto Vilniuje konsultuojančiam bažnyčios kapinyną rausiančius archeologus. Būtent ponas Svetikas ir išduos mums paslaptį, kurią mėgino nuo mūsų nuslėpti jo kolegos. Su naujiena, gesindamas bręstantį skandalą, jis pirmiausia atlėks pas G.Abaravičių, visų žurnalistų draugą, Trakų grožybių saugotoją nuo čia plėšikaujančių naujųjų Lietuvos turčių.

"Klausykit, Rūta, čia toks žmogus mano kabinete sėdi. Jis pasakoja, kad jūs teisingai spėjot - jie iš tiesų bažnyčioje ieško labai konkrečių dalykų", - pasigirdo G.Abaravičiaus balsas telefone, kai jau buvome toli nuo Trakų, bet vis dar dusome nuo išniekintų kapų alsavimo. Paskui ir vėl skambutis: "Nenorėjau prie jo sakyti: "Tai, kaip jie ieško, yra pasibaisėtina."

Šis žmogus žino, ką sako. Jis - archeologas, atkasęs senąjį Vilnių, vėliau barbariškai kiniškų marmuru užmūrytą Katedros aikštėje. R.Pakso, tada mero, nurodymu. Ko vertos protėvių gyvenimo liekanos, jei milijonai dega...

Taigi dabar G.Abaravičius perduoda telefoną ir pristato žmogų: "Eugenijus Svetikas". Taip, jis duos interviu. Tačiau ponas Svetikas pageidauja, kad mes deramai pasirengtume su juo susitikti, ir atsiunčia savo straipsnį apie "Vytauto Didžiojo žiedą". Išmokusi pamoką, žurnalistė atkiša archeologo sensacijai mikrofoną: "Yra didelė tikimybė, kad Trakų bažnyčioje gali būti palaidotas Vytauto brolis - Žygimantas Kęstutaitis. Kuo svarbūs jo palaikai? Jeigu ieškant Vytauto Didžiojo palaikų juos reikės identifikuoti... Tik iš kur mes gausime DNR kodą?" Štai dėl ko jie kasa! Štai dėl ko taip nekantriai ir gal net atsainiai perrinkinėja ne tuos, ne Kęstutaičių kaulus.

Žygimantas Kęstutaitis, žiaurumu garsėjęs Lietuvos didysis kunigaikštis (mirties nuosprendžius gentainiams skelbė taip pat lengvai, kaip medžiojo žvėris Trakų apylinkėse), buvo nužudytas per pamaldas Trakuose. E.Svetikas samprotauja, kad čia jis ir turėjo būti palaidotas. Kodėl ne valdovų kapinyne Vilniaus Katedroje? Ogi todėl, kad Žygimantą Kęstutaitį "užsakė" tie, kurie tuo metu valdė Vilnių. Todėl laidojo Trakuose. Tokia E.Svetiko versija, nors istoriniai šaltiniai byloja ką kita.

"Jis yra mėgėjas prasilenkti su faktais, arba faktus ignoruoja, iškraipo. Tai aš patyriau savo kailiu. Pats. Jis apšmeižė. Tai - kas dėl (Svetiko versijų) patikimumo", - tokiais žodžiais apie kolegą prapliupo kitas Vytauto Didžiojo kapo ieškotojas archeologas Vytautas Urbanavičius. Akivaizdu, kad tarp tų kapų ardytojų tvyro didelė konkurencinė įtampa... Šįkart E.Svetikui pavyko išsiveržti į priekį su savo versijomis. Tačiau jam nesiseka rasti įrodymų, rakto - Vytauto artimiausio giminaičio genetinės medžiagos.

Jos reikalauja antropologas Rimantas Jankauskas. Tai jo laboratorijos rūselyje mes radome į maišus ir dėželes sukrautus kaulus, dingusius iš Trakų bažnyčios kapinyno. Ponas Jankauskas mums, mėgėjams, populiariai paaiškino, kad norint atpažinti Vytauto kaulus, teks daryti taip pat, kaip moterys "atpažįsta" tėvystės besipurtančius vyrus. Pagal DNR kodą.

Tik gyvus atpažinti paprasta. Palyginai DNR, ir žinai - giminės. Su kaulais - sunkiau. Ant kaulų gali būti bet kieno, kas juos lietė, genetinės medžiagos. Jiems, antropologams, jau buvo taip, kai iš vienų kaulų džiaugėsi išgavę puikų vyrišką, neva Radvilų ar Goštautų DNR, o pasirodė, kad tai - vairuotojo, vežusio kaulus į laboratoriją, gyvybės kodas... Kad taip nenutiktu ir su Vytautu, kad koks nors atradėjas po šimto metų nepaneigtų jų atradimo, reikia rakto. Artimiausio giminaičio DNR.

Tą DNR raktą ir tikisi rasti E.Svetikas Trakų bažnyčios kapinyne. Tik nesiseka jam. "Nežinau, kiek kapų buvo atidengta - dešimtys... bet klaidino štai kas", - ramiai dėsto archeologas. - Žygimantas Kęstutaitis turėjo būti palaidotas prie altoriaus. Išardžius Trakų bažnyčios altorių buvo klaidingai pamanyta, kad jo pamatas yra gotikinis, t. y., sumūrytas po 1400-ųjų, dar Vytauto laikais. Eureka! Perrausim presbiterijos kapinyną ir rasim kunigaikštį... na, gentinės medžiagos.

Bet - bėda. Kai E.Jankauskas perrinko didžiūnų kaulelius, paaiškėjo, kad Vytauto ir po jo valdžiusio Žygimanto Kęstutaičio laikų kapo ten nėra. Nė vieno. Visi mirusieji - jaunesni. Iš XVI-XVII amžių. Nėra genetinės medžiagos.

Apsižioplino tyrėjai. Nepamatė, kad altoriaus pamatas sumūrytas naudojant senojo altoriaus plytas. O tas, senasis, stovėjo daug toliau nuo dabartinės presbiterijos. Kažkur dabartinės bažnyčios centre. Ten, kur nėra leidimo kasti.

"Ant palaikų nebus parašyta, kad tai - Vytautas... visa tai reikia įrodyti", - dabar liūdi archeologas ir tikriausiai tikisi viešumu pramušti leidimą išardyti dar daugiau kapų. Supraskit, jūs, mėgėjai: Vytautas galėjo būti perlaidotas be jokių daiktų, leidžiančių jį atpažinti. O štai tas jo piktasis broliukas Žygimantas turėtų gulėti Trakuose su visomis regalijomis. Tada liks tik paimti jo DNR ir sulyginti ją su keliomis "genetinėmis medžiagomis" Arkikatedros požemiuose. Žygimantą tada - į bendrą kapą, Vytautui - šventovė, Valdovų rūmai. O Eugenijui Svetikui - "Šventojo Gralio" suradėjo šlovė ir garbė...

"Vytauto čia nėra!"

Kunigas Girdžiušas????? pats gal ir nežinojo šios "Šventojo Gralio" paieškų istorijos, kai gynė archeologus, veltui išplėšusius apie 300 Lietuvos didikų, jų vaikų kapų. Jis tik nori, kad tie kaulai kuo greičiau atsidurtų bendrame kape presbiterijoje, kad virš jų atsirastų grindys, o jis stovėtų ant tų grindų prieš savo aveles, kurios dabar vargsta palapinėje už šventoriaus vartų.

"Gerbiamieji, kiek čia buvo atvažiavę, pradedant prezidentu, ane?" - aiškino mūsų pasipiktinimo absurdiškumą kunigas. G.Drėmaitei nervingai pasitikslinus: "Jums vienodai, ane?", kunigas atskleidė savo alibi: "Ne, ne vienodai! Pradedant prezidentu, premjerais. Lygiai tą patį matė. Ir kardinolas matė." Matė? Matė į šiukšlių maišus sumestus mirusiuosius ir palaimino archeologų triūsą?!

Mūsų žiniomis, buvo kitaip. Kardinolas A.J.Bačkis pirmasis sunerimo dėl to, kas vyksta bažnyčioje. Paprašė paminklosaugininkų pasidomėti. Tada šie ir atvyko, pamatė kapų niekinimą ir sukėlė triukšmą. Tačiau apie tikrąjį kapų niokotojų motyvą - Vytauto Didžiojo genetinės medžiagos paieškas - tada niekas nežinojo. Archeologai pasakojo pasakas apie prievolę ką nors radus kasti iki neliestos žemės... Melavo, kad laidojimų jie nesitikėję rasti...

Dūsaudami dėl žmonių žiaurumo, gailėdami apiplėštų didikų kapų, mes jau rengėmės palikti Trakus, kai išgirdome Gražinos Drėmaitės ramią, lyg sau pasakytą išvadą: "Vytauto čia nėra!" Dalykiškas Gražinos tonas lyg netikėtas vėjo gūsis atvėsino mūsų įkarštį. "Kodėl taip sakote?" - stebiuosi. "Todėl, kad jis - ne čia. Jis - Merkinėje", - sako ji, o mes - visa jos palyda iš nuostabos prisėdam ant šventoriaus prieigų.

Ir tada Gražina ima pasakoti. Ji ten buvo, beveik prisilietė prie "Šventojo Gralio" - didžiojo valdovo palaikų: "Mums buvo likę nuritinti vieną didelį akmenį ir būtų atsivėrę laiptai į požemį, bet..."

TĘSINYS - KITAME NUMERYJE

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"