TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Paskutinė Vytauto medžioklė (2)

2008 09 09 0:00
Autorė su N.Kitkausku Merkinės bažnyčios požemiuose.
LNK nuotrauka

Ant karalių kelio.

Taigi - vis dėlto Merkinė. Per ją Vytauto laikais ėjo pagrindinis, karalių kelias į Varšuvą. Gražina Drėmaitė vedasi mus į savo darbo kabinetą ir traukia iš po knygų krūvos rudą odinį aplanką. "Bijojau, kad nerasiu..." - murma. Pirmas lapas - nieko ypatinga. Merkinės bažnyčios planas. Verčiam antrą lapą. Laiptai į trijų aukštų požemį, o ten, tiesiai po bažnyčios katiline, kripta. Joje - žmogus. Ir dar rodyklė, kuri duria į tą žmogų nuo brėžinio kampe nupieštos saulės.

"Bažnyčios šone, rytuose, buvo mažas langelis, kurio spindulys patekdavo į tą vietą, kurioje stovėjo karstas. Jis palaidotas iš ąžuolo išskobtame - ne iš lentų, bet išskobtame ąžuoliniame karste. Žmonės, kurie skobė tą karstą, labai skubėjo. (Padarė per trumpą.) Jis tik pats tilpo, o karūna netilpo ant galvos - todėl padėjo ant krūtinės", - pasakoja Gražina. Ir nė lašelio abejonės.

Trečias lapas, kurį paveldosaugininkė traukia iš segtuvo, jau kitoks. 1954 metų bažnyčios planas. Centimetrais suskaičiuotas kiekvienos sienos, kiekvieno langelio, nišos plotis. Toks kruopštus statinio, tik ne šio, planas jau atrakino vieną didelę paslaptį. Palyginę skirtingų laikotarpių Vilniaus arkikatedros brėžinius, sovietmečiu grupė smalsių žmonių apskaičiavo Katedros lobyno slaptavietę. Pamatė, kad ankstesniuose brėžiniuose požemio sienoje pažymėta niša vėlesniame brėžinyje išnyko. Tada vyrai kaukštelėjo plaktuku ir išvyniojo į lenkiškus laikraščius susuktas šventovės brangenybes. Napoleonas Kitkauskas, Juozas Stasiulaitis (AA), Romualdas Budrys.

N.Kitkauskas bus tas, su kuriuo mes važiuosime į Merkinę pažvelgti pro tą langelį, pro kurį ryto saulė neva lanko valdovo kapą. Jis nedvejodamas leisis ton kelionėn, nors visą kelią purtys galva. Ne, viskas buvo kitaip. Ir pasakos, pasakos, pasakos... Jis juk buvo ten, kai buvo kasamasi prie slapto įėjimo į požemius.

"Jie mums pradėjo rodyti įėjimus, kaip viskas turėtų būti - kur buvo įėjimas anais laikais, kur laiptai, kur koridoriai, kur katafalkas, ant kurio buvo padėtas "grabas", kas ten tokio ant to "grabo" buvo. Tiek detalių, kad mums, atvirai kalbant pradėjo jauktis protai. Bet nutarėm ten pasižiūrėt..." - teisinasi kitas ekspedicijos dalyvis, archeologas, rimtas žmogus V.Urbonavičius. Jis, žinoma, netikįs visokiais regėjimais, bet juk tai proga patyrinėti dar niekada archeologų neliestą Vytauto Didžiojo laikus menančią bažnyčią...

Tas brėžinys, pagal kurį buvo kastasi Vytauto Didžiojo palaikų, labai keistas. Visas aprašytas nuorodomis, stovinčiomis skersai gerklės oficialiam istorijos mokslui. Tos ranka rašytos pastabos skelbia, esą Didysis kunigaikštis Vytautas mirė visai ne Trakuose. Ir lenkams anaiptol nepasisekė pavogti Vytauto karūnos. Esą imperatoriaus Zigmanto siųstas aukščiausios valdžios simbolis dabar yra kartu su karaliumi Vytautu palaidotas po Merkinės bažnyčios skliautais! Karūna ant Didžiojo kunigaikščio galvos buvo uždėta šiam jau merdint ir palaidota kartu su juo. Dabar tereikia atkasti ir karalystė sugrįš.

Pavogta karalystė

Šioje versijoje žioji didelė skylė. Pasak gausios istoriografijos, Vytautas mirė po to, kai kelis mėnesius mėginę įveikti lenkų kordonus, Zigmanto pasiuntiniai liovėsi bandę. Karūnavimo ilgas savaites laukę aukšti svečiai ėmė skirstytis. Nusivylęs Vytautas išjojo medžioti, susižalojo ir mirė savo sostinėje - Trakuose. Iš ten jis, esą, buvo nugabentas į Vilnių ir palaidotas Arkikatedroje po Šventojo Kryžiaus altoriumi, ten, kur buvo nurodęs savo testamente. Kaip teko patirti iš N.Kitkausko, tas testamentas buvo pagrindinė dingstis pakrapštinėti po Arkikatedros požemių sienomis ir padaryti išvadą, kad ten rasta brangenybė yra Vytauto Didžiojo žiedas. Jis nori tuo tikėti. Juk netrukus Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejus, o tauta neturi nė vienos gyvos relikvijos.

Tik tie Lietuvos istorijos šaltiniai, kuriai remiasi žiedo teorija, dažnokai yra kažin kokie kreivi šleivi. Kas mums pasakoja apie Vytauto paskutines dienas? Štai Jogaila rašo laišką, kaip jis, vis neįvykstant Vytauto karūnacijai, atvažiuoja į Trakus, o "ponas didysis hercogas" (čia jis apie Vytautą) su ponia "pats mus garbingiausiai sutiko ir karštai apkabino, ir (mes) vienas kitą mylavome". Nori - tikėk, nori - ne. Juk lenkai, iš kurių Jogaila atvyko, buvo įtikėję, kad Lietuvos Didžiojo kunigaikščio karūnavimas yra Lietuvos atsiskyrimo nuo bendros valstybės pradžia.

Didžioji Lietuvos nuoskauda. Pagal oficialią istorijos versiją, Vytautas miršta taip ir nespėjęs būti karūnuotas. Zenonas Ivinskis čia ir baigia savo Lietuvos istoriją, nes po to ji rašoma jau nebe mūsų tautos valia. Po to - tik praradimai, nuoskaudos. Lėtas merdėjimas po Lenkijos, vėliau - po Rusijos batu. Su Vytautu miršta ir Lietuva.

Karūną mums, karūną...

Tačiau yra ir neoficiali versija, suausta iš visų tų abejonių, jog Jogaila, lenkai ir visi, kas tuomet ir vėliau rašė apie Vytauto karūną - Lietuvos istorijos "Šventąjį Gralį" - nerašė tiesos. Toji versija skatina tautos relikvijos ieškoti Merkinėje. Mat Vytauto Didžiojo karūnavimo ir laidotuvių Merkinėje vizija aplankė vieną ekstrasensę. Tarp istorikų yra manančių, kad Merkinė yra ne Vytauto laidojimo, bet perlaidojimo vieta. Esą, Žečpospolitai yrant, jis čia buvo paslėptas nuo ruso.

1992 metais mintis grąžinti Lietuvai karūną įkaitino kraują įtakingiems žmonėms, kurie leido kastis po Merkinės bažnyčia. Pasak G.Drėmaitės, paieškų iniciatorė buvo dailininkė Birutė Cvirkienė su drauge - ekstrasense, neva padėjusia rasti Kristijono Donelaičio kapą.

"Jie buvo iškasę, kaip patys sakė, 10 ar 11 metrų gylyje tokį šulinį. Smėlyje. Ko?.. Ieškot "grabo", bet veltui", - pasakoja V.Urbonavičius apie tai, kaip pats pateko į "Šventojo Gralio" - dingusios Vytauto karūnos - medžiotojų gretas. Merkinės klebonas Ričardas Rumšas su siaubu prisimena tuos kasinėjimus. Esą, nors rausta buvo po katiline, grindys įlinko už kelių metrų nuo tos vietos. "Juk kasti čia pavojinga", - sako klebonas ir prisimerkęs tyrinėja N.Kitkauską: "Tamsta juk čia tada buvai?" N.Kitkauskas nesigina: "Buvau, mane čia kaip mūro specialistą..."

Merkinės mūrus N.Kitkauskas čiupinėjo, kai į bažnyčią atvyko naujas relikvijų medžiotojų desantas - apie 1998-uosius. Nenuorama B.Cvirkienė aukso raidėmis rašytais laiškais suintrigavo kažin ką prezidentūroje ir tas kažin kas patarė G.Drėmaitei, tada vadovavusiai paveldosaugininkams, dar kartą galąsti kastuvus. Tausojant klebono nervus buvo nuspręsta įėjimo į Vytauto Didžiojo kriptą ieškoti bažnyčios išorėje - ties presbiterija.

"Mes pradėjom kasti. Turėjom nukasti gal pusantro metro. Ir tuomet pamatėm iš tikrųjų mūrinį skliautą, gražiai sudėtą iš plytų. Ir matėsi, kad tai buvo įėjimas", - G.Drėmaitei tuoj įvyksiančio atradimo jaudulys dar ir dabar kutena paširdžius. Anga buvo užrista didžiuliais akmenimis. "Mes suvokėm, kad reikia vieną akmenį išimt - ir tada jau pateksim į tą patalpą, prie tų laiptų", - pasakoja ji tikriausiai vieną didžiausių savo gyvenimo nuotykių.

Tarp B.Cvirkienės komandos ir G.Drėmaitės specialistų tvyrojo įtampa. V.Urbanavičiaus kamera visa tai užfiksavo. Va, N.Kitkauskas - iki kaklo duobėje - čiupinėja plytinio skliauto likučius, kiša pirštus tarp didžiulių akmenų, kurie kliudo patekti po bažnyčia. Kažkas iš viršaus šaukia: "Nesiginčykim, nepasiduokim emocijom..." Kitas balsas atsako: "Ką jūs sakot, jis čia turi būt?" Tada tas visažinis atsiliepia: "Va iš čia. Čia gi slaptas išėjimas iki šulinio. O toliau?.. Ir dar toliau. Iki pilies, iki pilies."

Paslapties vartai užsitrenkė relikvijų medžiotojų panosėje visiškai netikėtai. "Kai mes jau norėjom imti tą akmenį, pakilo baisus viesulas... Man išplėšė lapus su visu aprašymu. Lyg sutemo - kažkas tokio antgamtiško įvyko. Ir va, tie liudytojai, kurie su mumis buvo, sako - čia yra perspėjimas. Mes toliau negalime eiti, nes gali būt nelaimė," - anot Gražinos, paklusę įspėjimui iš aukščiau, jie užkasė duobę. Daugiau ten nebegrįžo.

Į kapą

Ne, grįžo. Tik jau kitą kartą to langelio, pro kurį valdovo kapą esą lankė saulė, nebebuvo. Kažkas jį užmūrijo. Taip tvirtina G.Drėmaitė. Tačiau nei N.Kitkauskas, nei V.Urbonavičius jos pasakojimo nepatvirtina. Anot jų, tai, kas buvo atkasta, tėra prie bažnyčios primūrytos kriptos likučiai, o tie akmenys slepia ne įėjimą, bet yra viso pastato pamato dalis.

"Čia jie nebuvo. Norit pažiūrėti?" - klebono žodžiai ištraukia žurnalistų komandą iš svetimų prisiminimų akligatvio. Klebonas duria į medinį dangtį bažnyčios grindyse. Tai esąs įėjimas į rūsį. Keturi vyrai nusilaužė nagus mėgindami atplėšti gerai į akmeninį rėmą įtryptą medinį skydą. Bet pagaliau jis pasidavė, ir mūsų akys susmigo į apačią. Kairėje, ten, kur katilinė, pirmųjų B.Cvirkienės komandos kasinėjimų vieta - aklina mūro siena. Ji saugo bažnyčią nuo naujų "antpuolių". Juk ta ponia - atkakli... O štai dešinėje - tamsi ertmė. Pirmoji įšokusi į rūsio duobę, perpus sulinkusi lendu nišos tamson. Ranka sugraibo kažką glitaus. Eiti toliau praeina noras. Kai "tai" apšvies filmavimo kameros lempa, pamatysim, jog pastvėriau gerokai apipelijusį žvakigalį. Lendam gilyn ir, o Dieve, - karstas. Už jo, prie pat sienos prisispaudęs žmogus. Tiksliau - tai kas iš žmogaus lieka, kai jis taip tyliai, nejudėdamas pabūna šimtmetį - kitą.

Operatorius narsinasi ir stumteli atplyšusią karsto lentą. "Vienas, du,....septyyyyynios kaukolės!.." - bauginasi vyras. "Čia po bažnyčia turėtų būti labai daug palaidojimų", - ataidi iš viršaus romus, lyg įspėjantis kunigo Ričardo balsas. Mes tikriausiai turėtume dabar tęsti pradėtą misiją - juk jei tikėtume tais be galo tiksliai brėžiniais, čia, už kriptos sienos, turėtų būti laiptai. Jais nusileidę patektume į valdovo kriptą...

Tačiau, atleisk mums, skaitytojau, neišdrįsome. Smalsumas turi ribas. Kadaise šiems žmonėms kunigas palinkėjo ilsėtis ramybėje, o mes nešim jų kaulus laukan, nes kažkas tiki, jog ten, už sienos ilsisi vertesnio už juos visus žmogaus kaulai... Išgirdęs mūsų pasakojimą V.Urbonavičius liko labai patenkintas: "Aš visuomet sakiau - pasakykit, kuriai partijai reikia atiduoti Vytauto kaulus, ir ieškom..." Jis Vytauto paslaptį mena kone visą gyvenimą. Prieš tai keliem jo kolegoms neužteko jų gyvenimo tai pačiai mįslei įminti - Vytautas Didysis priešinasi už jį menkesnių kartų pastangoms jį turėti.

Pabaiga. Pradžia - vakar dienos numeryje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"