TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Paveikslų šviesa Marijampolės žmonėms

2016 05 25 6:00
Beatričė Vasaris: "Įsitikinusi, kad nepavyks surinkti lėšų, nuėjau į banką, pasiskolinau pinigų ir užsakiau konteinerį. Skolą bankui po truputį vėliau atidaviau.“ LŽ archyvo nuotraukos

Suvalkijos sostine vadinama Marijampolė turi nemažai kultūros objektų . Tarp jų – ir dvi paveikslų galerijos: Magdalenos B. Stankūnienės menų galerija, palaipsniui virtusi miesto kilnojamųjų parodų sale, ir Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerija, kurioje eksponuojami ir saugomi per 400 įvairių žanrų kūrinių.

Meno kūrinių globėjai Beatričei labiau nei Magdalenai pasisekė įgyvendinti sumanymą. Reikia manyti, ne be Vilkaviškio vyskupo Rimanto Norvilos ir Marijampolės miesto mero Vidmanto Brazio pagalbos. Šis iškart pritarė mecenatės idėjai dėl paveikslų galerijos, bet išsitarė, kad tinkamas patalpas rastų tik viename senamiesčio pastate, buvusioje sinagogoje, kur jau įsteigtas Meilės Lukšienės švietimo centras (P. Butlerienės g. 5). Beatričę pradžiugino žinia, mat iš seno žinojo, kaip kruopščiai žydai ieškodavę vietos šventyklai.

Vietos užtenka visiems

Prieš porą metų, 2014-ųjų gegužės 31 dieną, Marijampolėje pradėjo veikti dar vienas kultūros židinys – B. Kleizaitės-Vasaris menų galerija. Jai mecenatė atidavė per kelis dešimtmečius sukauptus meno lobius, parvežtus į Lietuvą pirmaisiais nepriklausomybės metais. Galerija šiuo metu turi daugiau kaip 400 meno kūrinių. Ekspozicijos centre švyti Vytauto Kazimiero Jonyno vitražas „Mergelės Marijos apsireiškimas Fatimoje“. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro tapytojo Adomo Galdiko, grafiko ir tapytojo Vytauto Igno (Ignatavičiaus) kūriniai. Lankytojai ilgiau stabteli ir susimąsto ties tapytojo ir grafiko Prano Gailiaus estampais iš ciklo „D'un bel Orient“ pagal Omaro Chajamo rubajatus. Ypač įspūdingi darbai iš ciklo „91-oji psalmė“.

Galerija gali didžiuotis žymaus vitražų meistro Albino Elskaus tapytu paveikslu ir jo vitražų projektais, skulptoriaus Vytauto Kašubos darbais, tapytojos ir grafikės Vidos Krištolaitytės drobėmis, dvidešimt trimis geriausiais lietuvių grafikos klasiko Viktoro Petravičiaus pokarinio meto linoraižiniais iš rinkinio „V. Petravičiaus linoraižiniai“ (šiuo metu žymiojo išeivijos dailininko paroda veikia Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje). Galerijoje taip pat galima pamatyti Romo Viesulo litografijų, po du Viktoro Vizgirdos, Vladislovo Žiliaus, Kazimiero Žoromskio kūrinius.

Prasmingai ir gražiai išdėstytoje ekspozicijoje vietą randa ir Lietuvos menininkų darbai. Tai tapytojų Valentino Ajausko, Rimo Z. Bičiūno, Jono Daniliausko, Leonardo ir Simo Gutauskų, Vinco Kisarausko, Aloyzo Stasiulevičiaus, Sofijos Veiverytės, grafikų Birutės Stančikaitės, Algimanto Švažo, Arvydo Každailio, Rimto Tarabildos, Domicelės Tarabildienės, Mikalojaus Vilučio, skulptorės Astos Vasiliauskaitės ir kitų menininkų kūryba. Šalia jų matome ir amerikiečių bei ispanų dailininkų kūrinių.

Sofijos Veiverytės tapytas Beatričės Vasaris portretas Marijampolės menų galerijoje.

Tas pats genetinis kodas

Akivaizdu, kaip plačiai aprėpė B. Vasaris meno procesą skirtingų santvarkų ir vandenyno atskirtuose kraštuose, kaip jautriai sudėliojo Marijampolės dailės galerijoje tokią didelę ir įvairiaspalvę, įvairiatonę menininkų kūrybos mozaiką. Į Marijampolę verta keliauti dailės mokyklų moksleiviams, studentams, kad tyrinėtų garsių išeivijos dailininkų kūrybos paslaptis, galėtų analizuoti abiejų kraštų dailininkų pasiekimus.

Ta Lietuva, kuri po Atgimimo susijungė ir tapo vieniu, Marijampolės galerijoje alsuoja įvairių kartų menininkų kūryboje. Perkeltine prasme galeriją pavadinčiau mažučiu tos pačios tautos dailininkų „luvru“... Tas pats genetinis kodas atsiskleidžia jų kūryboje, nors vieni gyveno laisvoje šalyje, į save įsiurbdami pasaulinio meno kūrybą, pamatytą didžiuosiuose Amerikos ir Europos muziejuose, o kiti džiaugdavosi galėdami pavartyti paslapčia į Lietuvą atgabentų meno albumų ar žurnalų puslapius. Taigi XX amžiaus pabaigoje įvyko stebuklas, nes tai, kas sovietmečiu buvo atkirsta nuo mūsų, regėjos, jog amžinai mums pražuvę. Dabar tas daugialypis menas prieinamas visiems, norintiems susipažinti su kūryba dailininkų, pradėjusių savo kūrybinį kelią Lietuvoje prieš Antrąjį pasaulinį karą ir subrendusių jau Amerikos žemėje.

A. Galdikas, V. Kašuba, V. Ignas, gyvenę ir kūrę Niujorke, buvo artimiausi Beatričės kaimynai, kai ji apsigyveno Bostone. Ypač artimai ji bendravo su Kašubų ir Ignatavičių (V. Igno) šeimomis. Šie dailininkai labai norėjo, kad jų darbai pakliūtų į laisvą Lietuvą, nes tik Lietuva buvo jų alfa ir omega. Atėjus laisvei, jie patys jau nepajėgė dalyvauti kūrinių pergabenimo procese. To ėmėsi B. Vasaris.

Visad lydi angelai

1989 metais B. Vasaris pirmą kartą vyko į Baltijos šalis, tiksliau – į Rygą, į tarptautinį teatrų festivalį, nes į Lietuvą, tada dar nelaisvą, užsieniečių neįleido. Tuomet į Rygą Beatričė su bagažu atgabeno 120 A. Galdiko paveikslų, buvusių Putnamo vienuolyne, o iš Vilniaus į Rygą atvyko Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys su pavaduotoju ir parsivežė tuos A. Galdiko paveikslus.

„Ką tu, žvirbliuk, padarysi. Matai, kad reikšmingesni už tave asmenys tik žada, o nieko negali padaryti, – kalbėjo jai V. Kašuba, nesulaukdamas pagalbos iš, matyt, nelabai rūpestingų, nors tuomet labai žinomų mūsų pradedančiųjų valstybininkų, atvykusių ir pas minėtus dailininkus. Dar Atgimimo priešaušryje, vos tik gavę progą ištrūkti iš sovietinio narvo į laisvąjį pasaulį, jie apsilankė ir Kašubų namuose. Apimti euforijos gana lengvabūdiškai pažadėjo kaipmat pasirūpinti, kad skulptoriaus darbai būtų pargabenti į Lietuvą. V. Kašuba apsidžiaugė, gražiai supakavo juos į dėžes. Ilgai gulėjo tos dėžės Kašubų namuose, laukdamos pažado iš Lietuvos.

Beatričė buvo ne iš tų, kurie sėdi rankas sudėję. „Aš parvešiu tavo darbus į Lietuvą“, – pasakė savo bičiuliui V. Kašubai. Gal pasiryžimo ir drąsos jai įpūtė visą gyvenimą lydintys angelai, kuriais buvo labai įtikėjusi. (B. Vasaris yra išleidusi net dvi knygos „Angelai“ laidas.)

„Neturėjau supratimo, kaip tai padaryti, – prisimena Beatričė. – Pirmiausia ėmiau rinkti pinigus paveikslams pargabenti. Niekas neskubėjo skirtis su doleriais. Įsitikinusi, kad nepavyks, nuėjau į banką, pasiskolinau pinigų ir užsakiau konteinerį. Tada V. Kašubos darbai kartu su buvusios mano paveikslų galerijos kolekcija bei mano biblioteka, taip pat kitų dailininkų kūriniais išplaukė į Lietuvą. Skolą bankui po truputį vėliau atidaviau.“

Rado ne iškart

Kai buvo pavežta į Lietuvą B. Vasaris kolekcija, imta ieškoti jai vietos Vilniuje. Tartasi ir jau beveik susitarta su tuometiniu Vilniaus meru dėl patalpų Šv. Jono gatvėje. Bet paaiškėjo, kad dėl tų patalpų jau anksčiau buvo priimti kitokie sprendimai.

Kadangi Vilnius neturėjo ir iki šiol neturi nei miesto muziejaus, nei paveikslų galerijos, meras entuziastingai pritarė galerijos steigimui. Buvo sudaryta komisija vietai ir pastatui parinkti. Bet komisija nesutarė nei dėl vietos, nei dėl pastato (kaip visada būna, kai reikia greitos reakcijos ir išminties priimti sprendimus). Laikas negailestingai ėjo, o komisija iširo...

Dėl meno galerijos B. Vasaris tarėsi ir su Anykščių savivaldybe, kur jau buvo įkurdintas jos vardo Angelų muziejus. Jam eksponatus dosniai siuntė ir tebesiunčia kunigai, liaudies meistrai iš visos Lietuvos ir pavieniai asmenys. Bet anykštėnai pritrūko lėšų restauruoti senam nykstančiam dvareliui pačiame mieste, kuris būtų tinkama vieta dar vienai meno įstaigai, šiuokart – paveikslų galerijai.

Tada draugai Beatričei pakišo mintį, kad geriausia jos sukauptus paveikslus ir skulptūras padovanoti Suvalkijai, kuri yra jos gimtinė, o Marijampolė dar ir jos vyro bei jo tėvų gimtasis miestas. Idėją siūlyti Marijampolei paveikslų kolekciją paskleidė jos bičiulis Evaldas Darškus, kurio klasės draugai buvo du vyskupai – Eugenijus Bartulis ir R. Norvila. Šis supažindino B. Vasaris su miesto meru V. Braziu, ir reikalai sparčiai pajudėjo. Ir štai šiemet gegužės 31-ąją sukanka dveji metai, kai galerija buvo atidaryta.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"