TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Pietryčių Lietuva: auganti žemės kaina palei Nerį iš sodybų stumia senuosius gyventojus

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Šiandien gyvenimas prie Neries labai pasikeitęs, senuosius gyventojus sparčiai keičia nauji, ne tiek daug liko ir trobų, sako Neries regioninio parko direktorė Audronė Žičkutė. „Buvo didžiulis Bielazariškių kaimas, bet dabar ten tik vieną vietinį žmogų žinau, visi kiti – naujakuriai. Daržų prie savo namų jau beveik niekas nebeturi, tik vasarotojai čia atvažiuoja praleisti laiko“, – pastebi ji.

Su A. Žičkute sutinka ir archeologas Vykintas Vaitkevičius, 2007 m. beveik mėnesį tyrinėjęs Nerį ir jos krantus. Anot jo, ypač daug įtampos jaučiama aplink Vilnių: „Didėja žemės kaina, paupio vertė auga, todėl vietiniai žmonės jaučia nuolatinį spaudimą. Jie stumiami iš paskutinių sodybų, kurios nevirtusios sodininkų bendrijomis arba vasarnamiais. Nors dauguma sako, kad jiems nereikia jokių pinigų ir jie nori čia gyventi taip, kaip gyveno tėvai ir seneliai, jie visaip spaudžiami.“

Svarbiausias šaltinis – grafo Tiškevičiaus dienoraštis

Už kelių kilometrų į rytus nuo Nemenčinės, dešiniajame Neries krante, Liucionyse, stūksanti šventoji ola vietinių vadinama Skala. Ji davė pavadinimą kitame upės krante esančiai Skališkių gyvenvietei. Archeologas Vykintas Vaitkevičius šią legendomis apipintą šventvietę yra įtraukęs į įdomiausių Lietuvos vietų šimtuką. Čia neveda jokios nuorodos, tačiau papėdėje iš šakų suręstas suolelis, o aukštyn į olos ertmę įrengti turėklai. Apie lankytojus byloja palikti šventųjų paveikslėliai, monetos, žvakė ir alaus skardinės.

Liucionių ola – viena iš vietų, kurias prieš keletą metų aplankė Lietuvos ir Baltarusijos keliautojai, kartoję XIX a. surengtą grafo Konstantino Tiškevičiaus mokslinę ekspediciją Nerimi. Lietuvos didiko, archeologijos pradininko kelionės dienoraštis iki šiol vadinamas vienu svarbiausių šaltinių šio krašto tyrinėtojams.

Minėdami grafo ekspedicijos 150 metų sukaktį, 2007 m. V. Vaitkevičiaus vadovaujami keliautojai beveik mėnesį tyrinėjo Nerį ir jos krantus, pėsčiomis išžvalgė užės ištakas Baltarusijoje, o likusius beveik 500 kilometrų iki Kauno nuplaukė pripučiamu plaustu.

Pakeliui jie lankė grafo Tiškevičiaus aprašytas vietas, ieškojo prie upės gyvenusių senųjų žvejų, sielininkų ir pasakų sekėjų, kruopščiai surinktus duomenis sudėjo į keturias knygas, kurių paskutinė kaip tik šiuo metu yra atiduota spaudai. Pasak archeologo, vienas pagrindinių šio darbo motyvų buvo tas, kad dėl specifinės istorijos ir kultūros raidos šis kraštas išlieka menkai tyrinėtas.

Vilniaus krašto istorikas, Zujūnų seniūnas Miroslavas Gajevskis taip pat sako, kad Šalčininkų rajonas tyrinėtas labai mažai: „Literatūros beveik nėra. Porą apybraižų radau spaudoje ir kai ką enciklopedijose. Tad Tiškevičiaus knyga – labai svarbus šaltinis.“

Kelionė Nerimi – būdas grįžti prie savo šaknų

Vilniaus universiteto bibliotekos Pranciškaus Smuglevičiaus salėje istorikė Reda Griškaitė rodo K. Tiškevičiaus ekspedicijos pagrindu pieštus itin detalius Neries rėvų – akmenuotų seklumų ir slenksčių – žemėlapius. „To žemėlapio esmė, ko gero, ne tik pavaizduoti rėvas, bet kartu padėti upeiviams“, – mano ji.

Būtent šioje salėje 1857 m. vasarą Vilniaus archeologijos komisijos nariai reiškė susižavėjimą ekspedicijos metu surinkta medžiaga. Dokumentai pasakoja, kad gyvenimo pabaigoje tuo metu uždaryto Vilniaus universiteto auklėtinį grafą Tiškevičių leistis į tokią kelionę paskatino tuometinės Rusijos imperijos žemėse prasidėjusios tautinio identiteto paieškos ir siekis pažinti savo kraštą bei jo žmones.

„Plaukimas Nerimi Tiškevičiui ir buvo būdas grįžti prie savo šaknų, noras pajusti istorijos ir gamtos ryšį. Tai labai sunkiai apčiuopiami dalykai. Kartais jam būdavo sudėtinga prikalbinti žmogų bendrauti, dainuoti, kad galėtų užrašyti, nes jis atrodė tikrai labai keistai“, – sako R. Griškaitė.

Anot jos, upė tuo metu buvo labai gyva – visas gyvenimas virė prie upės, plaukiojo sielininkai, žvejai, bet tokio laivo ir tokios ekspedicijos su tokiais tikslais niekas iki tol nebuvo matęs. Žinoma, buvo ir kalbos problema – grafui Tiškevičiui ji iš pradžių atrodė tarsi nereikšminga, bet paskui jis nuolat apgailestavo, kad nemoka lietuviškai. „Upė irgi keitė savo pavadinimus. V. Vaitkevičius, plaukdamas 2007 m., pasakojo, kad, jei žmonės kalba lietuviškai, Nerį jie vadina Nerimi. Bet jei staiga tas pats žmogus ima kalbėti baltarusiškai, jis jau sako Vilija“, – pastebi R. Griškaitė.

„Neris ir jos krantai“ – jau po grafo mirties išleista monografija – iki šiol laikoma viena profesionaliausių XIX a. studijų apie vieną iš Lietuvos upių. Lietuvių kalba kelionės aprašymas išleistas tik 1892 m. ant prasto kokybės popieriaus, bet iškart tapo populiariu kišeniniu keliautojų vadovu. Pernai pasirodęs naujausias R. Griškaitės redaguotas monografijos leidimas turi tikslesnį vertimą, papildytas išsamiais komentarais ir pirmą kartą pateikiamais žemėlapiais, kurių anuomet nebuvo įmanoma įtraukti dėl ribotų techninių galimybių.

Senuosius gyventojus sparčiai keičia naujakuriai

Maždaug 30 kilometrų į šiaurės rytus nuo Vilniaus, Nemenčinėje, sodyboje prie pat tilto per Nerį, su V. Vaitkevičiumi aplankome Kataržiną. Ji – viena iš paupio senbuvių, kurią kalbino ir prieš septynerius metus Nerimi plaukę ekspedicijos dalyviai. „Nesu nei prieš anglų, nei rusų, nei lietuvių kalbą. Man svarbiausia, kad žmogus susikalbėtų. Nėra skirtumo, lietuvis ar lenkas. Saulė visiems šviečia vienodai“, – teigia moteris.

Vilniaus rajono savivaldybėje dirbanti Gražina Golubovska per ekspediciją talkino kaip vertėja iš lenkų kalbos. Jai ypač įsiminė susitikimai su vietos žmonėmis ir jų pasakojimai apie gyvenimą prie upės: „Apie upę jie kalba su pagarba, kaip apie kažką gyvo. Kai plaukėme čia, Lietuvos pusėje, matėme plakatų su užrašais „užeikite pas mus, pavaišinsime gira ir pyragu“. Žmonės žinojo apie ekspediciją. Prie upės gyvenantys senbuviai ypač draugiški ir nuoširdūs.“

30 kilometrų nuo Vilniaus į kitą pusę, žemyn Nerimi, netoli Maišiagalos, Dūkštose, yra vilniečių pamėgtas Neries regioninis parkas, kurį kasmet aplanko per 100 tūkst. žmonių. Tai vadinamoji saugoma teritorija, kurios darbuotojai rūpinasi gamtos ir kultūros paveldu.

„Grabijolų kaime grafas Tiškevičius pirmą kartą išgirdo Vilijos upę vadinamą Nerimi, – pasakoja parko direktorė Audronė Žičkutė. – Apsistojęs Karmazinuose ir palikęs ten savo laivą, jis išėjo susipažinti su Dūkštų klebonu Dembinskiu. Skaitant aprašymą, kaip jis eina palei Nerį į Dūkštas iš Karmazinų, atrodo, kad lig šiol niekas nepasikeitę.“

Tačiau, kaip pastebi A. Žičkutė, šiandien gyvenimas prie upės labai pasikeitęs, senuosius gyventojus sparčiai keičia naujakuriai, ne tiek daug liko ir trobų. „Buvo didžiulis Bielazariškių kaimas, bet dabar ten tik vieną vietinį žmogų žinau, visi kiti – naujakuriai. Daržų prie savo namų jau beveik niekas nebeturi, tik vasarotojai čia atvažiuoja praleisti laiko“, – sako parko direktorė.

Keliaudamas upe, archeologas V. Vaitkevičius pastebėjo, kad ypač aplink Vilnių jaučiama daug įtampos: „Didėja žemės kaina, paupio vertė auga, todėl vietiniai žmonės jaučia nuolatinį spaudimą. Jie stumiami iš paskutinių sodybų, kurios nevirtusios sodininkų bendrijomis arba vasarnamiais. Nors dauguma sako, kad jiems nereikia jokių pinigų ir jie nori čia gyventi taip, kaip gyveno tėvai ir seneliai, jie visaip spaudžiami.“

Įkvėpimo sėmėsi ir V. Sirokomlė

Bareikiškės – nedidelis miestelis į pietryčius nuo Vilniaus, pakeliui į Medininkus. Čia veikia grafo Tiškevičiaus amžininko – poeto Vladislovo Sirokomlės – muziejus. Lenkiškai kalbančių bajorų šeimoje gimęs Lietuvos dainius V. Sirokomlė gretinamas su Adomu Mickevičiumi. Iš jo kelionių Nemunu aprašymo įkvėpimo sėmėsi ir pats grafas. Be to, šis poetas – pirmojo turistinio vadovo po Lietuvą autorius, savo raštuose priekaištavęs svetur besiveržiantiems keliautojams.

Juzefas Šostakovskis, lenkų kalba neseniai išleisto literatūrinio gido po Vilnių ir jo apylinkes autorius, pasakoja, kad, kai gyveno V. Sirokomlė, Lietuvos ir Lenkijos Europos žemėlapyje nebuvo. „Jis keliaudavo po etninę Lietuvą, lankydavo šias vietoves, užrašydavo, ką kalba žmonės, piešdavo, pavyzdžiui, puikiai nupiešė Medininkų pilį. Paskui išleido dviejų tomų vadovą po Vilniaus kraštą. Geresnio iki šiol niekas neparašė“, – pastebi J. Šostakovskis.

Geografas Tadas Šidiškis – keliautojas, vienas iš Vilniaus universiteto žygeivių klubo senbuvių. Savo kelionių vadove po Pietryčių Lietuvą jis aprašo 11 maršrutų pėsčiomis. Tarp jų – pasivaikščiojimai po Rūdninkų girią, lietuvišką tundrą tarp Alionių ir Glitiškių ir Medininkų aukštumą.

„Šitas kraštas išsaugojo daugiau senų kaimų. Būtent Vilniaus krašte išlikę daugiausia vadinamųjų valakinių (gatvinių) kaimų. Keitėsi žmonės, jų kalba, bet gamtovaizdis nesikeitė. Šis kraštas išlaikė daug daugiau senojo paveldo, nes gyvenimo būdas buvo daugiau bendruomeninis“, – kalba T. Šidiškis.

Vandens turistams Neris nepatraukli

Vis dėlto kalbinti pašnekovai ir keliautojai pripažįsta, kad šiandien šis kraštas menkai pažįstamas. O vandens turizmo mėgėjai Nerį laiko nuobodžia upe. Jų teigimu, nors Neries krantai gražūs, bet tėkmė lėta.

„Neris visada turėjo kažką daugiau nei Nemunas. Nujaučiame, kad jos užtaisas labai stiprus, – su vandens turizmo mėgėjais nesutinka archeologas V. Vaitkevičius. – Antra vertus, po ekspedicijos praėjus septyneriems metams, kartu suvokiu, kad kažkas trukdo, sulaiko. Apie Nerį kalbame labai gražiai, rašome labai gražiai. Bet ką nors keliaujantį, plaukiantį Nerimi pamatome retai. Negi Neris per didelė? Tikrai ne. Negi ji negraži? Tikrai graži.“

Neries regioninio parko specialistas Saulius Pupininkas taip pat tikina, kad ši upė turi ką pasiūlyti, ypač ramesnių kelionių mėgėjams, ir cituoja A. Mickevičiaus eilėraščio eilutes: „Miela Neris, mūs upelių gimtinė, skaistų tur veidą ir dugną auksinį.“

„Tai nepasikeitė, Neris tiesiog yra kitokia. Baidarėms ji gal nelabai tinka, didesniais plaustais – puiki galimybė plaukti. Jei pradedi nuo Gariūnų tilto, staiga nutrūksti nuo kelių, autostradų, geležinkelių, o plaukdamas Kernavės link atsiduri visiškai kitame pasaulyje: Neris, aplink daug miškų, matai, kaip ateina stirna atsigerti ar jūrinis erelis nutupia eglėje, kažkur visai pakrantėje ar prie vieno iš upelių juodasis gandras, įtrauktas į raudonąją knygą, varlinėja“, – vaizdžiai pasakoja S. Pupininkas.

Apie tai, kaip paskatinti iš naujo atrasti Vilniaus apylinkes, galvoja ir rajono savivaldybė. G. Golubovska mini planus rengti nacionalinį Neries maršrutą ir dviračių taką nuo Vilniaus iki Medininkų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"