TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Pietryčių Lietuva: Vilniaus lenkai ir baltarusiai su Lietuva tapatinasi labiausiai

Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Vilnius – miestas, kuriame gyvena įvairių tautų ir religijų žmonės, bet lenkams ir baltarusiams jis tapo ypač svarbia tautinio identiteto dalimi, sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė.

„Lenkų identitetui Vilnijos regionas ir tas miestas tikrai labai svarbus. Gyventojai jaučiasi to miesto, to regiono dalimi ir tapatinasi su Lietuva. Galbūt labiausiai Vilnius tą reikšmę turi lenkų ir baltarusių tautybės žmonėms. Tai, matyt, irgi susiję su istorija“, – svarsto ji.

Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Gediminas Kazėnas sako, kad Vilniaus lenkai turi stipriausiai išreikštą tautinį identitetą, kurį formuoja ne tik Vilnius, kaip Lietuvos lenkų istorinė ir kultūrinė vieta, bet ir sostinėje daug stipriau jaučiamas politinis gyvenimas bei vieša aplinka. O, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone, kur žmonių, save laikančių lenkais, tarsi ir yra solidi dauguma, identiteto elementai daug silpniau išreikšti ir žmonės turbūt silpniausiai integruoti.

Gyventojai kaltina vietos valdžią

Šalčininkų turgus – vieta, kur apsipirkti suvažiuoja viso rajono gyventojai, tačiau vidurdienį žmonių jame vos vienas kitas. Dažniausiai čia skamba rusų arba lenkų kalbos, o prakalbus lietuviškai ne vienas prekeivis atsako gerai nemokantis kalbos arba apskritai jos nesuprantantis.

Turguje prekiaujanti Danuta sako, kad gyvenimas Šalčininkuose nėra lengvas ir dažnai žmonės mano, kad Pietryčių Lietuvai valdžia skiria mažiau dėmesio nei kitiems Lietuvos regionams: „Tikriausiai mūsų rajono valdžia pati kalta. Buvo toks laikas, kai kažkodėl mūsų rajoną vadino lenkišku ar raudonu rajonu, bet iš tikrųjų visi žmonės čia vienodi. Galbūt mūsų vietinė valdžia, kuri veržiasi į valdžią, nori sau įvaizdį susikurti, bet dėl to kenčiame mes, paprasti žmonės. Finansiškai mus aprūpina mažiau nei kitus Lietuvos rajonus. Šildymas čia brangesnis, viskas čia brangiau, sudėtingiau gyventi. Galbūt visoje Lietuvoje dabar sunku, bet atrodo, kad mums blogiau nei kitiems. Norėtųsi daugiau dėmesio ir kad mūsų valdžia, Lenkų rinkimų akcija, mažiau reikštųsi vis kažko reikalaudama, nes išeina, kad mes vis kažko norime.“

Ponia Danuta tvirtina, kad dėl politikų ir žiniasklaidos formuojamo Pietryčių Lietuvos įvaizdžio dažniausiai nukenčia paprasti žmonės. Ir, nors patys šalčininkiečiai, pasak moters, jaučiasi Lietuvos, o ne Lenkijos dalimi, neretai visuomenė galvoja priešingai.

Nemažai čia sutiktų žmonių nesutinka kalbėti į mikrofoną ir tik jį išjungus pripažįsta susiduriantys su stereotipais ir neigiama nuomone apie lenkų tautinę mažumą Lietuvoje.

„Žmonės, kaip gyveno anksčiau, taip gyvena ir dabar. Jie nesikiša į politiką, jie nori gyventi, uždirbti, gauti gerą pensiją, nori visų socialinių garantijų, – sako Šalčininkų rajono laikraščio „Šalčios žinios“ redaktorius Vladimiras Kotas. – Šalčininkuose gyvena Lietuvos piliečiai, kurie laikosi Lietuvos Respublikos įstatymų. Paprasti žmonės nekalti dėl to, ką daro politikai.“

Neretai neigiamas visuomenės požiūris į Pietryčių Lietuvą, pasak ekspertų, iš dalies kyla dėl Lietuvos lenkų rinkimų akcijos dominavimo regione. V. Kotas sako, kad pasitaiko atvejų, kai žmonės balsuoja už šią partiją, nes prieš rinkimus būtent jos atstovai prižada pagerinti žmonių gyvenimo sąlygas.

„Rajone dominuoja Lenkų rinkimų akcija. Manau, kad tokia situacija yra dėl to, jog daugiausia rajono gyventojų gyvena kaimuose. Tai seniūnų darbas: jie bendrauja su kaimo žmonėmis ir sako, kad reikia balsuoti už savus, kažką už tai pažada. O po rinkimų žmonės kreipiasi ir sako, kad juos apgavo“, – pastebi V. Kotas.

Politikams rūpi tik sava gerovė ir įtikti stipresniems

Būtent tai, kad Pietryčių Lietuvoje dominuoja viena politinė partija, o kitoms politinėms jėgoms niekaip nepavyksta įsitvirtinti regione, pasak filosofo Vytauto Radžvilo, sukuria Lietuvai labai nepalankią situaciją. Be to, mano jis, toje teritorijoje formuojasi autonomiškas darinys, o padėtis itin panaši į tą, kuri buvo susiklosčiusi Klaipėdos krašte praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje.

„Šis kraštas yra apgaubtas savotiška mitologija. Abstrakčiai šnekama apie tai, kad jam neskirta dėmesio, o tikroji šios padėties priežastis ta, kad šį kraštą nuo pat nepriklausomybės atkūrimo valdo Lietuvai priešiškos jėgos. Jos disponuoja visais administraciniais ir kitais resursais ir faktiškai formuoja Lietuvai nelojalų regioną. O kuo toliau, tuo jų žingsniai yra atviresni ir drąsesni“, – teigia V. Radžvilas.

Drauge su kolegomis lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimą atlikęs Mykolo Romerio universiteto dėstytojas Gediminas Kazėnas sako, kad pačios politinės jėgos, neskirdamos pakankamai dėmesio Pietryčių Lietuvai ir mažai bendraudamos su šio krašto gyventojais, čia leido įsitvirtinti Lietuvos lenkų rinkimų akcijai.

„Negalėčiau pasakyti, kad bent viena Lietuvos partija rimtai ir kompleksiškai būtų ėmusi spręsti tą klausimą. Ypač tai išryškėjo po 2000 metų, netgi buvo pastebima „stručio politika“. Valstybė iš esmės nieko gero nepadarė, kad tą barjerą pralaužtų. Turime suprasti, kad tautinės mažumos nori išsaugoti savo tapatumą ir tai reikia gerbti, tačiau negalime leisti ten reikštis kažkokioms radikalioms jėgoms, kurios tą izoliaciją dar labiau stiprina“, – pastebi G. Kazėnas.

Viena priežasčių, kodėl Lietuvos politinis elitas laiku neskyrė pakankamai dėmesio Pietryčių Lietuvai, V. Radžvilo nuomone, yra pusę amžiaus trukusi Lietuvos okupacija, kuri trukdė susiformuoti aiškiai išreikštai valstybinei sąmonei. Be to, pabrėžia jis, reikia kalbėti ir apie kitą problemą – Lietuvoje nėra valstybiškai mąstančio politinio sluoksnio arba elito gerąja to žodžio prasme.

„50 metų mes buvome tik Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika ir milžiniškos imperijos provincija. Ši provincija galėjo formaliai atgauti nepriklausomybę, daugybė žmonių tapo atsakingi tos atsiradusios valstybės pareigūnais, tačiau baudžiauninko ar vergo sąmonė buvo įsišaknijusi tiek giliai, kad išliko ir, dar blogiau, nuolatos reprodukuojasi. Elitui rūpi tik sava gerovė, rūpi įtikti stipresniems ir įtakingesniems. Jis žvalgosi į Varšuvą, Briuselį, Vašingtoną – ką tik nori, bet nesiteikia pažvelgti, kas dedasi Vilniaus panosėje“, – tvirtina filosofas.

Šalčininkų rajone dominuoja lenkiškos mokyklos

Šalčininkai neretai pavadinami Lietuvoje gyvenančių lenkų centru. Visame Šalčininkų rajone beveik 78 proc. gyventojų sudaro lenkų tautinė mažuma. Būtent čia veikia daugiausia lenkiškų ir neretai Lenkijos remiamų organizacijų. O kitos tautinės mažumos – rusai ir baltarusiai – tokių organizacijų turi kur kas mažiau. Lenkų organizacijų ar, kaip pastebi V. Kotas, lenkiškų mokyklų dominavimas rajone išaugo po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo.

Nors Šalčininkų Lietuvos tūkstantmečio gimnazija yra lietuviška mokykla, čia daugiausia lenkų tautybės mokinių ir vos 10–20 proc. vaikų lietuviai arba iš mišrių šeimų. Per pertrauką mokykloje vaikai tarpusavyje daugiausia kalbasi lenkiškai arba rusiškai. Gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Lilija Rogožienė sako, kad tai Šalčininkuose nieko keisto, o mieste išgirsti lietuvių kalbą nėra įprasta.

Anot L. Rogožienės, dalis Pietryčių Lietuvos gyventojų dėl kalbos barjero jaučiasi atskirti ir nėra pakankamai integravęsi į Lietuvos visuomenę. Jos nuomone, kartais tautinėms mažumoms dėl lietuvių kalbos yra daroma per daug nuolaidų.

„Dabar kreipiamas svarus dėmesys šiam kraštui, bet, matyt, to nepakanka, kad integracija būtų didesnė, gilesnė, kad žmonės nesijaustų taip atskirti. Bet čia ne Lietuvos valdžios, o daugiau savivaldos problema. Lietuvos valdžia, kiek teko susidurti su projektais švietimo srityje, daro labai daug ir gal net per daug, kas irgi neskatina noro kalbėti lietuvių kalba. Tarkim, ir brandos egzaminų užduotys iki tam tikro laiko buvo verčiamos, buvo žodynai“, – svarsto direktoriaus pavaduotoja.

Kiek kitokią nuomonę galima išgirsti lenkiškoje Jano Sniadeckio gimnazijoje. Lietuvių kalbos pamokoje mokiniai nagrinėja lietuvių tekstus ir ruošiasi iki šiandien nemažai diskusijų keliančiam suvienodintam lietuvių kalbos egzaminui. Bet vienuoliktokė Evelina sako, kad pamokoje stengiasi kalbėti lietuviškai, nors neretai kūrinių prasmę aiškinasi lenkų kalba.

O gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Gražina Vilkanecienė sako, kad atėję į pradines klases vaikai neretai nešneka lietuviškai, o lietuvių kalbos pamokų skaičius lenkiškose mokyklose gerokai skiriasi nuo lietuviškų.

Vilniuje tautinis suvokimas yra pats stipriausias

Keli kilometrai už Vilniaus esančiame Čekoniškių kaime keletas moterų dainuoja liaudies ansamblyje, pina tradicines Vilniaus krašto verbas. Daugelis ansamblio narių gimė ir užaugo Vilniuje, ir šis miestas, anot pašnekovių, joms turi ypatingą reikšmę. Vilniui buvo lemta tapti miestu, kuriame glaudėsi įvairių tautų ir konfesijų žmonės, todėl ne vienai tautai iki šiandien Vilnius išlieka svarbus.

Pasak Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojos Monikos Frėjutės-Rakauskienės, Vilnius, ypač lenkams ir baltarusiams, istoriškai tapo svarbia tautinio identiteto dalimi: „Lenkų identitetui Vilnijos regionas ir tas miestas tikrai labai svarbus. Gyventojai jaučiasi to miesto, to regiono dalimi ir tapatinasi su Lietuva. Galbūt labiausiai Vilnius tą reikšmę turi lenkų ir baltarusių tautybės informantams. Tai, matyt, irgi susiję su istorija, pavyzdžiui, baltarusiai irgi dažnai minėdavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus ir istoriją.“

G. Kazėnas sako, kad Vilniaus lenkai turi stipriausiai išreikštą tautinį identitetą, kurį formuoja ne tik Vilnius, kaip Lietuvos lenkų istorinė ir kultūrinė vieta, bet ir sostinėje daug stipriau jaučiamas politinis gyvenimas ir vieša aplinka. O Šalčininkų rajone, kur žmonių, save laikančių lenkais, tarsi ir yra solidi dauguma, identiteto elementai daug silpniau išreikšti ir žmonės turbūt silpniausiai integruoti.

Iki Baltarusijos – keli kilometrai, bet reikia važiuoti per šimtą

Šalčininkų rajone esantis Poškonių kaimas, turintis mažiau nei 200 gyventojų, margas savo tautine ir kalbine įvairove. Nuo pat gimimo čia gyvenanti 86 metų Elena Targavičienė sako, kad anksčiau kaime gyveno lietuviai ir baltarusiai, o sovietmečiu atsirado daugiau tautų. Nedideliame gatviniame kaime stovi vienintelė parduotuvė, prie kurios būriuojasi keletas žmonių, veikia vaikų darželis, pagrindinė mokykla, biblioteka, muziejus, tačiau, pasak E. Targavičienės, kaime beveik niekas nevyksta. Tai užmirštas kraštas, sako moteris.

Ponia Elena prisimena, kad anksčiau kaime žmonės labai aktyviai bendraudavo su baltarusiais, neretai ten važiuodavo apsipirkti. Į Lietuvą atvykdavo ir baltarusiai, pavyzdžiui, moters sūnus susipažino su Poškonyse dirbančia baltaruse, vėliau ją vedė ir išvyko gyventi į kaimyninę šalį.

Tokių pavyzdžių, kai viena šeimos dalis gyvena Lietuvoje, o kita – Baltarusijoje, čia, ties Baltarusijos pasieniu, gausu.

Būtent Dieveniškių seniūnija – viena vietų, kur žmonės turi nemažai ryšių su Baltarusija. Dieveniškių seniūnė Česlava Marcinkevič pakviečia nuvažiuoti į Norviliškių kaimą, esantį pasienyje su Baltarusija. Nuo medinės Norviliškių bažnyčios – vos kelios dešimtys metrų iki metalinės tvoros, skiriančios Lietuvą ir Baltarusiją.

Č. Marcnikevič sako, kad viena didžiausių Norviliškių ir kitų aplinkinių kaimų problemų –palengvintų sienos kirtimo punktų trūkumas. O tokia situacija tampa ypač skausminga, kai žmonės negali nuvykti į laidotuves ar aplankyti artimųjų kapų: „Visi buvo pripratę, kad į Baltarusiją galima nuvažiuoti lengvai, nes čia – keletas kilometrų. O dabar tai jau užsienis, reikia vizos ir važiuoti120–150 kilometrų.“

Norviliškių gyventoja Leokadija Gordevič kaime gyvena viena, o jos vyras – Pickūnų kaime Baltarusijoje. Nors atstumas tarp kaimų – kilometras, dėl Č. Marcnikevič minėtų priežasčių vyras su žmona nesimatė jau šešerius metus ir bendrauja tik telefonu. Taip pat ponia Leokadija pasakoja, kad čia, Norviliškėse, ypač jaučiasi, kad ji gyvena prie pat pasienio: kartais pasieniečiai gali sustabdyti ir paprašyti asmens dokumentų, čia ji gali matyti baltarusišką, bet ne lietuvišką televiziją. Kita vertus, anot moters, gyvenimas prie pasienio labai saugus.

Pietryčių Lietuva – kraštas, kur gali sutikti žmones, kalbančius bent trimis kalbomis, išpažįstančius skirtingas religijas, priklausančius skirtingoms kultūroms ir tautoms. Istoriškai susiklostė, kad visos jos gyvena čia. Neišvengiantis aštrių politinių, socialinių ir ekonominių problemų margaspalvis regionas, ten gyvenančių žmonių nuomone, brangus tuo, kad kiekvienas čia skirtingas, bet kartu toks pat ir kiekvienas čia jaučiasi namuose.

Šis pasakojimas yra pasakojimų ciklo „Pietryčių Lietuva“ dalis. Pasakojimų kviečiame klausytis antradieniais LRT Radijo laidoje „Ryto garsai“ 9.30 val., „Lietuvos diena“ – 14.30 val. ir sekmadienį po 11 val. žinių. Taip pat juos galite perskaityti LRT.lt portalo rubrikoje „Kalba Vilnius“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"