TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Pilims Baltarusijoje pinigų netrūksta

2007 11 05 0:00
Iš vienos pilies pusės gynybinis griovys jau pilnas vandens.
Autorės nuotrauka

Nesvyžiaus pilis Baltarusijoje - nekarūnuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų Radvilų sostinė. Dabar čia vykstantiems restauracijos darbams pinigų negaili šalies valdžia, pilyje ketinanti įrengti patalpas ir savo reikmėms.

Pirmiausia priartėjus prie Nesvyžiaus pilies dėmesį patraukia didžiulės statybos. Čerpėmis jau uždengti rūmų stogai, tvarkomi 108 ha plytinčio parko takai, vidinis pilies kiemas pilnas plytų ir budriai saugomas milicijos. Paprašius leisti bent prieiti prie vartų ir pasižvalgyti po pilies kiemą, milicininkas atkerta, kad negalima. "Atvažiuokit po keleto metų", - patarė jis, o šalia jo buvusios moterys, griežtos kaip sovietinės partorgės, piktinosi: "Na, kaip nesupranta - įstatymas yra įstatymas. Jei negalima, tai negalima."

Tad kol kas lieka sukti ratus aplink pilį ir pasitenkinti vietinio daug žinančio gido, Nesvyžiaus istorinio kultūrinio rezervato darbuotojo Sergejaus Čistiakovo pasakojimu. Jis gimęs Rusijoje, o mokykliniais metais penkerius metus su istorike mama, kaip pats sakė, "sėdėjo Lenkijos archyvuose". Jau daug žinodamas apie šį kraštą atvyko į Nesvyžių ir čia darbuojasi penkiolika metų.

Statybų įkarštis

Iš anksčiau besilankiusių šioje pilyje turistų teko girdėti, kad kai jie paklausė, ar milžiniškiems restauravimo darbams lėšų skiria ir UNESCO (juk rūmų ansamblis 2005 metais įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą), gidė atsakė: "O mes ir patys turtingi! Patys atstatysim!"

Iš kur toks valdžios dosnumas būtent šiam istoriniam architektūriniam paminklui, paaiškėja sužinojus, kad dideliuose Radvilų rūmuose reprezentacines patalpas ketina įsirengti ir dabartinė šalies valdžia. Viršutiniuose aukštuose bus įrengti prabangūs apartamentai svarbiems svečiams, kai kuriose salėse vyks svarbūs susitikimai, derybos, kiti renginiai. Gruodžio mėnesį čia laukiama apsilankant ir paties Baltarusijos prezidento.

Kitais metais į dalį suremontuotų pilies patalpų jau bus leidžiami pirmieji lankytojai, o 2010 metais bus baigti visi restauravimo darbai. "Pinigų restauruoti duoda labai daug. Trūksta tik darbo jėgos. Kol vyksta statybos darbai, darbininkų, galima sakyti, netrūksta. O kai prasidės senųjų Radvilų interjerų restauravimas, tokiems darbams neužteks mūsų specialistų. Jau vyksta derybos su lietuvių, rusų, lenkų, čekų restauratoriais dėl atvykimo dirbti pas mus", - sakė istorikas S.Čistiakovas. Jo nuomone, gandai, kad čia bus vien prezidento rezidencija, yra netikri. "Niekas neleis to padaryti, - sakė jis. - Tačiau pilis labai didelė, visoje padaryti muziejų būtų neprotinga. Paprasčiausiai pritrūktų eksponatų. Joje bus atidaryta ir nedidelė kavinė, restoranas, konferencijų salė, kamerinės muzikos salė, paveikslų galerija. Visa pilis negali priklausyti valstybei, čia bus investuojama ir nemažai privataus kapitalo. Pas mus atvažiuoja daug verslininkų (ir iš Lietuvos), apžiūri, svarsto, ką čia galėtų įrengti."

Pilies teritorijoje, bet ne pačioje pilyje, o vietoj buvusių Radvilų arklidžių iškils nedidelis 50 vietų viešbutukas turistams.

"Dalyje rūmų bus atkurti Radvilų interjerai, turime pakankamai archyvinių nuotraukų, rodančių, kaip rūmų vidus atrodė XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Štai, pavyzdžiui, taip atrodė ąžuolinė svetainė su gerai išsilaikiusiu Radvilų židiniu, - rodydamas nuotraukas pasakojo gidas. - Gaila, bet medžioklės ir riterių kambarių daiktai neišliko. Medžioklės trofėjai sovietmečiu buvo perduoti Belovežo girios muziejui. Riterių kambarį puošę XVI-XVIII amžiaus šarvai 1939 metais buvo perduoti kino studijai "Belarusfilm". Jais naudotasi filmuojant, tad iš jų praktiškai jau nieko nelikę. Kai ką pavogė, kai kas susidėvėjo."

Privatus Radvilų miestas

Nesvyžius - įspūdingiausia Radvilų valda LDK, privatus jų miestas. Beje, Radvilai valdė vos ne trečdalį LDK žemių, jiems turtų pavydėjo net karaliai. Kaip jiems šis miestas atiteko? 1492 metais didysis Lenkijos kunigaikštis ir karalius Aleksandras perdavė žemes magnatams Kiškoms. O 1513 metais Ona Kiškaitė ištekėjo už Jono Radvilos Barzdotojo. Nuo tada Radvilai čia gyveno iki 1939 metų. Minėtajai porai gimė sūnus - garsusis Radvila Mikalojus Juodasis, vėliau tapęs LDK kancleriu. Deja, išsilavinęs, ambicingas Radvila Juodasis, ėjęs didžiojo kunigaikščio pareigas, pats žymiausias LDK protestantas, nespėjo įgyvendinti visų savo sumanymų, nes mirė 1565 metais, būdamas tik 50 metų ir paliko keturis sūnus. 1586-aisiais trys iš Radvilo Juodojo sūnų (ketvirtasis sūnus Jurgis tapo dvasininku) pasirašė tarpusavio sutartį, kuria padalijo dideles giminės žemes į tris dalis. Centrinis Nesvyžiaus majoratas atiteko vyriausiajam Radvilos Juodojo sūnui Radvilai Mikalojui Našlaitėliui (1549-1616 m.). Jo broliui Albertui - Kleckovo majoratas (esantis už 20 km nuo Nesvyžiaus). Trečiam broliui Stanislovui - Volynės majoratas (dabar tai Šiaurės Vakarų Ukraina).

Našlaitėlio ambicijos

Gražinti Nesvyžių Radvila Našlaitėlis ėmėsi gerokai pasižvalgęs po Europą ir pasaulį. Europoje mokslus baigęs ir katalikų tikėjimą priėmęs Našlaitėlis buvo labai religingas. Apie tai byloja jo dviejų metų piligriminė kelionė pėsčiomis į Šventąją žemę (1582-1583 m.). Kelionės į Palestiną, Siriją, Libiją ir Egiptą įspūdžius jis aprašė knygoje, kurią išleido lotynų, vokiečių, lenkų, rusų kalbomis. Knyga tapo tų laikų bestseleriu. Prieš šią kelionę žiemą praleidęs Italijoje jis negalėjo pamiršti šios šalies miestų grožio. Prisižiūrėjęs gražiausių bažnyčių, rūmų, Nesvyžiaus valdovas svajojo neatpažįstamai pakeisti ir savo miestą. Našlaitėlis bandė atsivilioti jėzuitus, tačiau jie ne taip greit sutikdavo įsikurti, jie rezidavo tik pačiuose geriausiuose Europos miestuose. Net ir Vilniuje ne iš karto davė sutikimą įsikurti. Atvykę į Nesvyžių apsižvalgyti jie rado medinį, purviną miestą ir pareiškė, kad šiame "urve" negyvens. Dėl tokio apibūdinimo Radvilai Našlaitėliui užvirė kraujas ir jis užsimojo miestą sutvarkyti. Ir iš tiesų sutvarkė pasikvietęs italų architektą Janą Marią Bernardoni, kuris čia dirbo apie penkiolika metų. Našlaitėlio laikais miestas labiausiai ir sužydėjo, 1583 metais buvo pradėta statyti ir Nesvyžiaus pilis, kuri dabar iš pagrindų restauruojama. Pagal XVII amžiaus graviūrą bus atstatytas ir Nesvyžiaus senamiestis. "Teks nugriauti tiesiai ant pėsčiųjų tako, einančio iš bažnyčios į rotušę, XIX amžiuje atsiradusį viešnamį. Nors vietiniai vyrai ir piktinasi, kad išnyks toks "kultūrinis" paminklas", - pasakojo gidas.

Kada atvyks popiežius?

"Našlaitėlio ambicijos buvo labai didelės, - pasakojo gidas. - Nors Nesvyžiuje jau buvo beveik baigta nauja didžiulė parapinė bažnyčia, Našlaitėlis liepė ją nugriauti ir pastatyti naują. 1586 metais pradėta statyti bažnyčia buvo pirma barokinė bažnyčia ne tik LDK, bet ir šiauriau nuo Alpių, ir antra barokinė bažnyčia pasaulyje."

Per 400 metų bažnyčia niekad nebuvo uždaryta, ji veikė nuolat. "Vokiečiai okupacijos metais taip pat bažnyčios neuždarė, nes Radvilai draugavo su Hermannu Goringu (vienu iš nacių partijos lyderių), kartu medžiojo. Beje, Nesvyžiaus bažnyčioje du kartus lankėsi Romos popiežiai - 1750 metais Benediktas XIV ir 1921 metais Benediktas XV. Tęsdamas tradiciją turėtų apsilankyti ir dabartinis - Benediktas XVI", - juokavo gidas.

Teatras ir 34 vaikai

1724-aisiais Nesvyžiaus pilyje atsirado pirmoji šiaurinėse žemėse muzikinė kapelija, o paskui 1740 metais ir teatras. Ir teatro, ir muzikinės trupės įkūrėja - poetė, dramaturgė, Radvilos Žuvelės žmona Franciška Uršulė Radvilienė. "Ši šeima buvo pati vaisingiausia. Yra išlikę dokumentai, liudijantys, kad Uršulė pagimdė net 34 vaikus. Deja, išgyveno tik keletas", - įdomybes iš Radvilų gyvenimo pasakojo gidas.

Pievelėje prie tvenkinio Uršulės sumanymu buvo rengiami baleto trupės pasirodymai, kuriuos dvariškiai žiūrėjo iš pilies balkono. Kodėl baleto? "Nes iš balkono žodžių nesigirdėjo", - atsakė gidas. Pievelę, kurioje vykdavo vaidinimai, supo antikinės marmurinės skulptūros, deja, jos po 1812 metų buvo išvežtos į Rusiją, daugiausia jų dabar galima pamatyti Peterhofe.

60 pūdų lobis dar nerastas

1790 metais Nesvyžiuje mirė Radvila Kochanka. Jis neturėjo vaikų, tad giminės turtais teko pasirūpinti giminaičiui Radvilai Dominykui. Dominykas pilies komendantui Adamui Burgelskiui liepė šeimos iždą paslėpti, o visas pilies vertybes atsiųsti paskui jį. "Žmonės, kurie padėjo paslėpti iždo turtus, buvo sušaudyti - kad neišplepėtų paslapties. Pilies brangenybes sukrovė į 62 vežimus ir ruošėsi išvežti, deja, nesuspėjo. Miestą užėmęs rusų admirolas Čečiagovas sukūrė inventorizavimo komisiją, aprašė visas brangenybes ir su ginkluota palyda išsiuntė į Rusiją - kaip karo grobį, - pasakojo S.Čistiakovas. - Tada kunigaikščiui Dominykui slapta buvo pasiųstas raitelis, turėjęs pranešti, kas čia atsitiko. Deja, raitelis buvo užpultas, sušaudytas, atimtas jo gabentas raštelis. Komendantui rusai pasakė: arba tu iškart pasakysi, kur paslėptos iždo brangenybės, arba mes tave truputį pakankinsim, ir tu vis tiek pasakysi. Komendantas buvo supratingas, tad pasakė iškart. Slėptuvė buvo ištuštinta, viskas taip pat išvežta į Rusiją. Tačiau žmonės čia rausė, rausia ir dar raus, kol suras tas brangenybes, kurios rūmų inventorizavimo dokumentuose yra, o tarp išvežtųjų nėra. Ir iki šiol pasaulyje niekur "neišplaukė". O tai nemaža dalis turtų - apie 60 pūdų (960 kg). Todėl ir kasinėja žmonės. Daug kasinėja. Ir pats tai darau. Tai geriau už bet kokius narkotikus. Sveika ir labai įtraukia!"

Palikuonių krizė

1812 metais traukdamasis su Napoleonu prieš Rusiją kariavęs Radvila Dominykas buvo sužeistas ir mirė. Jo mažametę dukrą Stefaniją atidavė į žmonas karo didvyriui grafui Vidgenšteinui. Gimdydama ji 21 metų mirė. Nesvyžius atiteko vyro giminei, tačiau ji buvo neturtinga, negalėjo išlaikyti rūmų. Vidgenšteinai į Rusiją išvežė viską, kas dar buvo čia likę, o rūmus pardavė karinei valdybai. Kurį laiką pilis stovėjo tuščia. 1870 metais čia sugrįžo kiti Radvilai - Prūsijos Radvilų atstovas, keturioliktasis Nesvyžiaus ordinatorius, Prūsijos armijos generolas, asmeninis kaizerio Vilhelmo I, Fridricho III ir Vilhelmo II adjutantas Antonijus Vilhelmas Radvila ir jo žmona prancūzė Marija de Castelliane-Radvilienė. Ji, beje, daugiausia ir rūpinosi rūmų restauravimu, nes vyras dažniausiai būdavo išvykęs tarnybos reikalais. Jiems atsikrausčius pilis buvo labai apleista. Iš 300 kambarių nė vienas nebuvo tinkamas gyventi. 1892 metais pilis jau buvo beveik atstatyta.

Nuostoliai

Pilyje šiuo metu yra išlikę tik Radvilų laikų sienos ir XVIII amžiaus parketas keturiuose kambariuose (iš kitų kambarių parketą išsilupo ir išsivežė vokiečiai, kai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje evakavo iš čia savo ligoninę). Iš turtingos Radvilų bibliotekos apie 25 000 tomų knygų buvo išvežta į Saltykovo Ščedrino viešąją biblioteką Sankt Peterburge.

2002 metais jau pradėta restauruoti pilis smarkiai nukentėjo nuo gaisro. Pasak gido, ne tiek nuo gaisro, kiek nuo gesinimo. "Sudegė tik medinis stogo kraigas, tačiau gaisrininkai viską smarkiai supylė vandeniu. Buvo šalta, prieš pat Kalėdas, viskas suledėjo, sudrėko. Kai pamačiau, kokius vaizdus tada rodė per televizorių, galima buvo susidaryti vaizdą, kad iš pilies apskritai nieko neliko. Iš tiesų pastatas smarkiai nenukentėjo. Po trijų mėnesių stogas vėl buvo", - pasakojo gidas.

Minos ir sanatorijos

Pasak S.Čistiakovo, iki 1939 metų Radvilai čia gyveno ir niekur nesiruošė kraustytis. "Bet 1939-aisiais Baltarusija tapo sovietinė. Nebuvo kur dingti, teko bėgti, - pasakojo gidas. - Iš pradžių pilyje norėta padaryti muziejų, bet Sovietų Sąjungoje buvo įprasta norėti, o paskui negalėti. Galų gale pilyje įsikūrė NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) sanatorija, tačiau greit prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Karo metais iki 1944-ųjų čia buvo vokiečių karo ligoninė. Išsikraustydami vokiečiai pastatą užminavo, bet nespėjo susprogdinti. Paskui pilį išminavo, suremontavo ir 1945 metais vėl atidarė sanatoriją. Iki 1991-ųjų, kol egzistavo Sovietų Sąjunga, ši sanatorija priklausė KGB. Tai buvo žinybinė nepaprasta sanatorija, jai buvo skiriami nemaži pinigai, tad pastatas nebuvo apleistas. Kai neliko Sovietų Sąjungos, niekas nežinojo, ką daryti su sanatorija, ir kam ji dabar turi priklausyti. Galop buvo nuspręsta pilyje palikti sanatoriją, kad pastatas nors būtų kūrenamas. Tik šeimininkai pasikeitė, pastatas pastaruosius dešimt metų buvo Baltarusijos kolūkių susivienijimų sveikatingumo centru. Per tuos metus pilyje nebuvo nė vieno net ir kosmetinio remonto. Pastatui, kuriam daugiau kaip 400 metų, tai labai pakenkė. 2001 metais sanatoriją uždarė, parengė projektus, tyrimus, paėmė plaktukus ir pradėjo restauravimo darbus."

70 sarkofagų

Jau 400 metų Radvilos Našlaitėlio statytos bažnyčios požemiuose amžino poilsio gulasi visi Radvilai. Dabar čia jau 70 Radvilų sarkofagų. Pirma čia 1596 metais palaidota Radvilos Našlaitėlio žmona Elžbieta, pagimdžiusi 9 vaikus ir mirusi 27 metų.

Net ir dabar Radvilų palikuonys pageidauja čia būti palaidoti. "Kai 1999 metais Londone mirė kunigaikštis Antonijus Mikalojus Radvila, nors ir netiesiogiai, turėjęs dvidešimtojo Nesvyžiaus ordinatoriaus titulą, jis pageidavo, kad jo kremuotus palaikus palaidotų Nesvyžiuje. Anksčiau jis čia yra lankęsis ne kartą, labai mėgo šį miestą. Jo palaikus 2000 metais iš Londono atvežė du jo sūnūs ir kunigaikščio našlė. Jie taip pat pageidavo po mirties čia atgulti amžino poilsio", - sakė S.Čistiakovas.

Kodėl valdovas nuogas?

Radvila Našlaitėlis pradėjo laidojimo tradicijas, kurių paisė ir kiti Radvilai - jie buvo laidojami be brangenybių, be papuošalų, be dovanotų ginklų, kukliais drabužiais. Dėl tos priežasties sarkofagų niekas neplėšė, nevogė. Paties Našlaitėlio sarkofagas yra kuklus, medinis, kaustytas metalu. Pasakojama, kad atidarius jo sarkofagą palaikai buvo rasti visai be drabužių. Visi susidomėjo, kodėl kunigaikštis buvo palaidotas nuogas. Vėliau paaiškėjo, kad jis, kaip piligrimas, vilkėjo vilnonį piligrimo apsiaustą, kuris visiškai sudūlėjo.

"1905 metais, patiems Radviloms paprašius, remontuojant bažnyčią buvo pakeisti ir kai kurie susidėvėję mediniai sarkofagai, - pasakojo S.Čistiakovas. - Antra slaptoji komisija čia lankėsi 1953 metų kovą, mirus Stalinui. Čia dirbo Lenino mauzoliejaus ir Mikrobiologijos instituto darbuotojai. Jie atidarė 80 proc. sarkofagų su mumijomis, ėmė odos, plaukų, drabužių pavyzdžius ekspertizei. Galutinės šios komisijos išvados iki šiol įslaptintos. Pastarąjį kartą sarkofagus mes buvome atidarę su kolegomis istorikais iš Lietuvos 1999-ųjų liepą. Dirbome keturias dienas. Kartu viską aprašėme, inventorizavome, nufotografavome. Lietuviai, jau turintys patirties restauruoti sarkofagus, mums surašė rekomendacijas. Dabar ieškome lėšų, kad galėtume juos restauruoti."

Beje, nors turistams galima pamatyti šiuos sarkofagus, Londone gyvenantys Radvilų palikuonys prašo, kad būtų uždrausta juos fotografuoti. "Nenorime, kad mūsų giminaičių palaikai taptų muziejiniais eksponatais", - sakė jie.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"