Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. Gal keičiam Petro Cvirkos skverą į Pasaulio teisuolių?

 
2017 08 02 11:50
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tautinio atgimimo metais viešosios Lietuvos miestų ir miestelių erdvės buvo greitai išlaisvintos nuo sovietmečiu pastatytų atminimo ženklų – didelių ir mažų paminklų, atminimo lentelių, taipogi gatvių pavadinimų. Nepaisant sovietų valdžios pastangų šiais ženklais įamžinti ir „natūralizuoti“ įvairius savus ir svetimus sovietinės valstybės kūrėjus – projektas nepavyko. Didžiajai daliai lietuviškosios visuomenės (kaip ir reikėjo manyti) šie veikėjai taip ir liko svetimi.

Lengviausiai buvo nukelti Leninai, Kapsukai, Raudonosios armijos vadai ir sovietų aktyvistai. Sunkiau sekėsi demontuoti ženklus, kurie įamžino vietos menininkus. Štai Liudas Gira Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčios prieigas paliko vos prieš ketverius metus, nors jo vardu pavadinta gatvė ir stotelė Fabijoniškėse tebeegzistuoja. Su Petru Cvirka būta atvirkščiai: jo vardo gatvė pervadinta į Pamėnkalnio, o skulptūra liko. Liko nepaliesta ir Salomėjos Nėries figūra – jos vardu tebevadinama mokykla ir gatvė.

Kokios priežastys lemia, kad sovietinius (ne sovietmečio!) veikėjus pagerbiantys ženklai tebestovi mūsų miestų (šiuo atveju – Vilniaus) viešosiose erdvėse?

Ne paslaptis, kad menininkų gyvenimus nuo seno mėgstama apgaubti paslaptingumo skraiste. Kasdienybėje tai pasireiškia padidintu atlaidumu šio sluoksnio atstovams, net jei kalbama apie kolaboravimą su okupacinėmis struktūromis.

Charakteringas šiuo požiūriu P. Cvirkos gyvenimo aprašymas interneto puslapyje tekstai.lt: „Nors pastaruoju metu rašytojas kaltinamas bendradarbiavimas su sovietinės valdžios struktūromis, tačiau sunku nuneigti P. Cvirkos literatūrinį talentą“. Lyg čia būtų prieštaravimo. Lyg literatūrinis talentas galėtų atpirkti politines piktadarystes. Arba politinė veikla atsverti nevykusią literatūrą.

Kokios priežastys lemia, kad sovietinius (ne sovietmečio!) veikėjus pagerbiantys ženklai tebestovi mūsų miestų (šiuo atveju – Vilniaus) viešosiose erdvėse? Dvigubi standartai, inertiškumas (kitais žodžiais, tingumas), rezonanso visuomenėje baimė, daugmaž teigiamas šių asmenų įvaizdis dalies visuomenės kolektyvinėje vaizduotėje?

Dar turbūt miesto atminimo politikos silpnumas, pasireiškiantis tuo, kad mūsų miesto viešosiose erdvėse galima aptikti visko, netgi tokių atminimo ženklų, kurie įamžina abejotinos politinės biografijos asmenis. Tarp jų ir P. Cvirką.

Lengviausia savo neveiklumą būtų pateisinti sakant, jog, girdi, sunkių būta praeityje laikotarpių ir šis vyras, nepaisant bendradarbiavimo su sovietų valdžia, yra padaręs ir parašęs šį tą gero. Ir tai veikiausiai bus tiesa. Bet reikia pasakyti ir kita: paminklą P. Cvirkai sovietai pastatė ne dėl jo nuopelnų literatūrai, bet – svarbiausia – dėl indėlio į sovietinės Lietuvos kūrimo darbą, tiksliau: „aktingą dalyvavimą“ nepriklausomos Lietuvos sunaikinime bei šio sunaikinimo talentingą pateisinimą. Tad natūraliai kyla klausimas, ką šiandien žymi P. Cvirkos skulptūra ir ką ji mums reiškia?

Ar tai žmogus, kurio veikla mums daro įspūdį? Ar jo vertybinė pozicija gali padėti mums orientuotis vertybine prasme? Bijau, kad P. Cvirkos paminklas skvere tebestovi iš nuobodulio. Paprasčiausiai dėl to, kad buvo ten kažkada (1959) pastatytas. O iškelti – reikia pastangų.

Tai gal taip ir palikti? Vykstant diskusijoms dėl Žaliojo tilto skulptūrų, laikiausi pozicijos, jog šios skulptūros galėtų likti kur buvę, tinkamai jas pakomentavus. P. Cvirkos atveju mąstau priešingai. Kadangi tai yra konkretus asmuo, ištaręs konkrečių ir sunkiai dovanotinų žodžių. Kad ir apie rašytoją Kazį Jakubėną.

Įvairių organizacijų prašymų pašalinti šią skulptūrą Vilniaus miesto savivaldybė yra sulaukusi ne kartą, tačiau iki šiol šio reikalo vis dar nesiryžta imtis. Buvo išdėstyta ir ne tokių tiesmukų idėjų susijusiu su P. Cvirkos skulptūra. Štai dailininkas Gytenis Umbrasas yra siūlęs „peržaisti situaciją“ ir prie šios skulptūros įrengti lentelę, kurioje būtų surašyta visapusiška šio asmens biografija. Variantas svarstytinas, bet nesvarstytas, nes, matyt, nežinota „kaip prieiti prie šio reikalo“.

Mano akimis, jau seniai laikas išlaisvinti šią miesto centro erdvę, atveriant ją kitoms funkcijoms ir reikšmėms. Kad ir Pasaulio teisuolių sodui, kuris puikiai derėtų su priešais esančiu buvusios žydų gimnazijos Tarbut pastatu (Pylimo 4).

Šiandien jame įsikūrusi Lietuvos žydų bendruomenė bei Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus padalinys. Muziejus, beje, puoselėja mintį šiame pastate įsikurti ir Litvakų muziejų ir yra, kiek man žinoma, paruošęs šio muziejaus koncepciją. Galų gale, galima šios erdvės ir niekaip netematizuoti, sukuriant čia atokvėpio erdvę judrioje miesto dalyje.

Mąstydamas apie galimas vietas Pasaulio teisuolių sodui, visada įsivaizduodavau ramybe alsuojančias erdves. Pavyzdžiui, Jeruzalę, kur nors netoli Vilniaus Kalvarijų arba dešinį Neries krantą, dar teritoriją už Šv. Kotrynos bažnyčios, kur greta kurios prisišliejusiame Benediktinių vienuolyne lenkai ir lietuviai Holokausto metu slėpė žydus. Tačiau galbūt tokio sodo atsiradimas įmanomas ir Vilniaus centre, intensyvaus eismo gatvių sankryžoje? Architektūriškai atribojus nuo eismo keliamo triukšmo, sukurti pasaulėlį, į kurį įžengtum tarsi į šventovę?

Kaip bebūtų, P. Cvirkos skulptūros klausimą reikia vėl kelti. Šis vaikinas nedaug gero tegali pasakyti nepriklausomos Lietuvos visuomenei, o ir pats skveras laukia atnaujinimo. Vilčių teikia tai, kad šios kadencijos Vilniaus miesto savivaldybė yra apsisprendusi imtis rimtos atminimo politikos.

Ketinama miesto erdves pažymėti naujomis informacinėmis ir atminimo lentelėmis, bylojančiomis apie mūsų miestui išties svarbius įvykius ir žmones. P. Cvirkos skveras galėtų būti sutvarkytas šios, oficialiai jau patvirtintos „Vilniaus atminties kultūros puoselėjimo programos“ rėmuose.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"