Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. Hedonizmo šėlsmas Lukiškių aikštėje

 
2017 08 04 9:23
ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacija

Kaip Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru vykdo Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“?

Ir Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija, ir Vilniaus savivaldybė viešojoje informacinėje erdvėje skelbia, jog Lukiškių aikštė rekonstruojama ir formuojama pagal 1999 m. vasario 11 d. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą Nr. VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Šio nutarimo preambulėje ir pirmajame straipsnyje sakoma, cituoju:

Lietuvos Respublikos Seimas,

atsižvelgdamas į Lietuvos sostinėje Vilniuje esančios didžiausios Lukiškių aikštės istorinę ir urbanistinę reikšmę bei aplinką, taip pat į jos numatomą valstybinę funkciją,

pritardamas Vyriausybės 1997 m. gegužės 23 d. nutarimo apibrėžtam tikslui – prieš aikštę esantį pastatą Gedimino pr. 40 (buvusieji NKVD, Gestapo ir KGB rūmai) ateityje visiškai perduoti mokslinio centro ir muziejinei šviečiamajai paskirčiai ir sukurti jame Lietuvos laisvės kovų memorialą,

pabrėždamas tiesioginę Lukiškių aikštės sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija,

primindamas jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui,

numatydamas, kad visoje didelėje aikštėje turi atsirasti ne tik memorialinė, bet ir rekreacinė bei piliečių bendravimo zona, per Aukų g. ateityje susieta su Pamėnkalniu (Taurakalniu) bei jo perspektyvine kultūrine funkcija, nutaria:

1 straipsnis.

4.1863 m. sukilimo vadų žūties vieta Lukiškių aikštėje

Lukiškių aikštė Vilniuje formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais.

Taigi, regis, visiškai akivaizdu, kad cituojamoje minimo nutarimo preambulėje ir jo pirmajame straipsnyje aiškiai nurodoma, kokia yra pagrindinė Lukiškių aikštės paskirtis ir svarbiausios funkcijos, nors neneigiamos ir jos rekreacinė bei visuomeninė piliečių bendravimo funkcijos. Šią aikštės funkcijų paskirstymo dilemą, manau, labai teisingai siūlė spręsti dailininkas Arvydas Každailis. Savo publikacijose jis teigė, kad rekreacinei funkcijai pakaktų gana plačių ir ilgų, visą aikštės perimetrą supančių liepų alėjų (žiūrėti A. Každailis „ Ar Lukiškių aikštė taps Valstybės aikšte“// Lietuvos žinios, 2017–01–13). Piliečių bendravimas, be abejo, galėtų vykti ir kitose aikštės vietose.

Bet, sprendžiant iš agentūros BNS ir informacinių portalų pranešimų apie Šiuolaikinio meno centre (toliau – ŠMC) liepos 28 d. surengtą Lukiškių aikštės memorialo projektų pristatymą, kuriame dalyvavo ir Kultūros ministerijos viceministrė Gintautė Žemaitytė, Kultūros ministerijos vadovybė ir jos globojamas ŠMC, kuriam pavesta organizuoti vadinamąsias Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, savaip supranta ir interpretuoja minėtąjį Seimo nutarimą. Pristatyme beveik nekalbėta apie tai, kaip deramai įvykdyti minėto Seimo nutarimo nuostatas, paskirstyti aikštę į tam tikras zonas, aiškiai apibrėžti jų paskirtį ir funkcijas. Faktiškai nebuvo ir diskusijų, koks turėtų būti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas. Atrodo, kad visai nekalbėta, kaip deramai pažymėti 1983–1984 m. sukilėlių egzekucijų vietą, Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo (nežinomo kario) atminimo įamžinimą, nors apie tai kalbama minėtame Seimo nutarime.

ŠMC vizualizacija

BNS bei informaciniai portalai skelbia, kad minėtame renginyje valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovų memorialo projektai nebuvo parodyti. Nepaisant to, ŠMC internetiniame puslapyje, skirtame informacijai apie Kūrybines dirbtuves Lukiškių aikštės memorialui sukurti, yra Lukiškių aikštės, tiesa, matyt, dar tik provizorinės, negalutinės vizualizacijos, kuriose nė su žiburiu nerasi jokio monumento, ar memorialo ženklų (Žiūrėti: ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).

Vienoje vizualizacijoje matome žaliojoje aikštės zonoje nerūpestingai, sakyčiau netgi paikai, pramogaujančius žmones – jų leidžiamus muilo burbulus, grupelės draugų pikniką ant žolės, vedžiojamus šunis, kitoje, kietąja danga dengtoje dalyje, ir, reikėtų spėti būsimo monumento artumoje ar vietoje, – koncertinę estradą su grupele, tikriausiai, pramoginės muzikėlės atlikėjų, dar kitoje, irgi kietąja danga dengtoje, taigi taip pat priešais būsimą monumentą ir memorialą, – linksmus riedutininkus, dviratininkus, kurie pramogauja šalia senjorų, besiilsinčių vietoje, kuri primena aikštėje įrengtą lauko kavinę.

Žodžiu, šiose ŠMC vizualizacijose, faktiškai visa aikštė skiriama rekreacijai, pramogoms, linksmybėms, kurios, bent jau kai kuriais atvejais, primena tuštybių mugę, hedonizmo ir banalių linksmybių puotą šventoje vietoje, kurioje Muravjovas-Korikas korė ir šaudė, o sovietinio genocido vykdytojai kankino ir žudė šimtus ir tūkstančius Lietuvos patriotų. Nejaugi tokie turėtų būti valstybę reprezentuojančio monumento ir memorialo žuvusiesiems atminti vaizdai?

Kyla klausimas, kokia tų vizualizacijų paskirtis? Gal tos ŠMC vizualizacijos – tai savotiška provokacija, užuomina projektų kūrėjams, kad jie nepamirštų, jog, ŠMC Kūrybinių dirbtuvių organizatorių ir jas palaikančios Kultūros ministerijos nuomone, svarbiausia Lukiškių aikštės funkcija – rekreacija ir pramogos, nors toks požiūris akivaizdžiai prieštarauja rašinio pradžioje minimo Seimo nutarimo nuostatoms. Tokią, Seimo nutarimui prieštaraujančią nuomonę, atrodo, palaiko ir Vilniaus meras Remigijus Šimašius, nes informaciniuose portaluose skelbtoje informacijoje jis, esą yra sakęs, kad, cituoju: „Paminklas svarbus, bet po to, kai bus užtikrinta vieša demokratinė erdvė“. Ir kita citata „ aikštė turi būti skirta susirinkimams, mugėms, pagulėjimui ant žolės, pasivaikščiojimui po medžiais“.

(Žiūrėti šaltinius: 1. R. Šimašius apie Vyčio paminklą: tai neturi būti pasiduodančio karžygio poza.– Vytautas Kvietkauskas, LRT RADIJO laida „Vasaros studija“LRT. Lt. 2017–07–08; 2. Aukščiau cituojamą Seimo nutarimo ištrauką ; 3. ŠMC Lukiškių aikštės vizualizacijas, – 1, 2 ir 3 pav. Vizualizacijų šaltinis – ŠMC internetinė svetainė. Kūrybinės dirbtuvės Lukiškių aikštės memorialui sukurti).

O gal tos vizualizacijos rodo, kad kurti ir statyti realų ir tikrą monumentą bei memorialą net ir neplanuojama? Gal ketinama jį pakeisti virtualiu, proginę vaizdo instaliaciją ar televizijos realybės šou primenančiu reginiu? Gal todėl ir nebuvo pristatoma, kaip turėtų atrodyti valstybę reprezentuojantis monumentas bei laisvės kovotojus įamžinantis memorialas?

Tokią prielaidą provokuoja Vilniaus miesto vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio pasisakymai, kuris esą sakęs, kad kai kuriuose tobulinimui atrinktuose projektuose siūloma skenuoti aikštės lankytojų veidus, ir, tokiu būdu, suteikti galimybę kiekvienam pabūti monumentu, pastovėti virtualioje garbės sargyboje (realios, šiukštu, nereikia), pagulėti ant šlaito nugara į buvusius KGB rūmus ir veidu į bažnyčią, tam tikromis progomis įžiebti ir apšviesti kai kurias, gal būt, stiklines aikštės grindinio trinkeles ( žiūrėti: „Lukiškių memorialas: rinksis iš penkių darbų, kaip jie atrodo nepristatoma“ // portalas Lietuvos žinios, 2017–07–28.).

R. Antinis. Puskalnis

O gal būsimų monumentų projektų vaizdai neparodyti todėl, kad bijomasi visuomenės neigiamos reakcijos, pasipiktinimo? Gal paskutiniu momentu bus bandoma į aikštę „prastumti“ kokias nors labai abejotinos vertės modernistines skulptūras, ar instaliacijas, pvz., už gerą kainą „įvolioti“ surūdijusį vamzdį, „įtempti“ spygliuotos vielos gniužulą, buldozeriais sustumti žemės kauburėlį, sukrauti akmenų krūvelę (panašius kūrinius juk matome šiuolaikinio meno parodose), arba pastatyti ką nors panašaus į šiuolaikinio meno apologetų giriamus kūrinius – Vlado Urbonavičiaus „Krantinės arką“, Roberto Antinio „Puskalnį“ ar Mindaugo Navako „Dviaukštį“ ?

Mano nuomone, tas faktas, kad Kultūros ministerija pavedė plėtoti Lukiškių aikštės monumento ir memorialo projektą ŠMC ir jo įsteigtoms Kūrybinėms dirbtuvėms bei sudarytai nereprezentatyviai projektų atrankos ir vertinimo komisijai, taip pat minėtos ŠMC Lukiškių aikštės išankstinės vizualizacijos, leidžia daryti prielaidą, kad ir vėl gali pasitvirtinti pačios niūriausios prognozės, išsipildyti juodžiausi scenarijai ir joks visuomenei priimtinas monumentas bei memorialas jau kelintą kartą Lukiškių aikštėje nebus sukurtas.

Arch. J.Anuškevičius ir kt. projekto vizualizacija

Gali atsitikti, kad visą aikštę, ar bent jau didesniąją jos dalį, bus siekiama paversti banalių linksmybių ir pramogų, mugių vieta, o valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojų atminimo memorialą, bus siūloma siūloma pakeisti tik kažkokiais virtualiais projektais, laikinomis instaliacijomis, ar VEKS (Vilnius– Europos kultūros sostinė) pobūdžio kūriniais.

K.Antanėlio ir kitų projekto vizualizacija

Gal projektuose jau nebeliks nei kryžiaus, nei kitokio ženklo, žymėjusio 1863 m. sukilimo vadų žūtį [jis publikacijose neminimas, jo nesimato ir minėtose aikštės vizualizacijose, kurios aprėpia to ženklo (kryžiaus) buvimo vietą. Ir apskritai – atrodo, kad pristatyme nebuvo minimas joks konkretus ir tikras (ne virtualus) valstybę reprezentuojantis monumentas, žuvusiųjų atminimą įamžinantis ženklas, ar ženklai. Iš glaustų pateiktų projektų aprašymų susidaro įspūdis, kad, ko gero, ženkliai pasistūmėta nuo ankstesniems Lukiškių aikštės konkursams teiktų realių, monumentus primenančių, link virtualių projektų ir vaizdo instaliacijų.

Paryžius. Didžioji arka

Daugelyje šalių esantys valstybę reprezentuojantys, ar žuvusiųjų už Tėvynę atminimą įamžinantys monumentai paprastai būna daugiau ar mažiau tradicinių, negu labai modernių formų ir išraiškų. Mano nuomone, ir Lukiškių memorialą turėtų sudaryti vienokios ar kitokios, gal labiau tradicinės, bet kartu ir daugiau ar mažiau stilizuotos, šiuolaikinės formos ir išraiškos valstybę reprezentuojantis monumentas su Lietuvos valstybės herbu (taigi ir Vytis turėtų būti, bet nebūtinai kaip atskira skulptūra), taip pat su Lietuvos istorinį kelią menančiais įrašais ir ženklais. Tokios tradicinės, bet kartu ir šiuolaikinės formos pavyzdžiu, simbioze, ar samplaika, manau, gal galėtų būti pvz., Paryžiaus Didžioji (ar Naujoji) arka La Defense verslo rajone.

Pridedamoje Arkos nuotraukoje matome, kaip galima integruoti senus paminklus (šiuo atveju – paminklą kariams, gynusiems Paryžių 1870–1871 m. kare) naujoje architektūrinėje aplinkoje. Gal ir Lukiškių aikštės memoriale galima būtų įkomponuoti šiai aikštei sukurtą, bet nepastatytą skulptoriaus K. Bogdano skulptūrą „1863 m. sukilimas“?

K. Bogdanas 1863 m. sukuilimas Lietuvoje

Bet abejoju, ar tai rūpi ŠMC projekto plėtotojams? Kaip rodo jų parengtos provizorinės aikštės vizualizacijos, jie, tikriausiai, kaip jau sakiau, norėtų visą aikštę paversti dar viena pramogų, linksmybių, neretai gana banalių, zona šalia 1863–1864 m. sukilėlių nužudymo vietos ir po pastato, kuriame buvo nužudyti dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų, langais, be jokių paminklų ir istorinės atminties ženklų.

Geriausias žuvusiųjų ir nužudytųjų už Tėvynę atminimo simbolis – Amžinoji ugnis, kuri turėtų liepsnoti priešais minėtąjį monumentą. Geriausias pagarbos ir dėkingumo ženklas, kuris praktikuojamas daugelyje šalių, taip pat ir mūsų kaimyninėse bei šiek tiek tolimesnėse valstybėse – Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje, Vengrijoje ir kitur – besikeičianti karių garbės sargyba prie Amžinosios ugnies aukuro, ar kitose valstybę reprezentuojančiose vietose. Skaudu, bet atrodo, kad Lietuvai kažkodėl to nereikia...

Garbės sargybos kariai, tikriausiai, neturėtų prie memorialo budėti ištisą parą. Todėl būtų rengiami šio ritualo pradžios ir pabaigos ceremonialai, kurie būtų ir gražus, prasmingas reginys, ir patraukli atrakcija aikštės lankytojams, turistams (visur taip yra, kur tokie ritualai atliekami).

Šalia monumento dar turėtų plevėsuoti Lietuvos valstybinė, istorinė, Vilniaus miesto ir, gal būt, Europos Sąjungos bei NATO vėliavos.

Profesionalų užduotis – visus būsimo memorialo komponentus tinkamai pavaizduoti, sukomponuoti į vieną darnią, lakonišką, estetiškai atrodančią ir prie urbanistinės aplinkos derančią visumą, žinoma, atsižvelgiant ir į istorinius šios vietos aspektus, susijusius su 1863–1864 m. sukilimu, bei pokario metais buvusioje KGB būstinėje vykdytomis egzekucijomis. Nereikėtų čia išradinėti jokių naujų „Amerikų“, nes jų paprasčiausiai nėra. Nebūtina stengtis kažką padaryti nors ir nežmoniškai, bet būtinai kitoniškai, nes iš to dažniausiai išeina tik šnipštas ir pajuokų objektas.

Juk visi žinome, kad Neries krantinėje stovinti V.Urbonavičiaus „Krantinės arka“ paprastai yra vadinama „surūdijusiu vamzdžiu“, o jos apologetai – „vamzdininkais“. Kito, priešais Edukologijos universiteto pastatą stovinčio VEKS projekto – R. Antinio „Puskalnio“, – ertmės dabar prigrūstos visokių atliekų ir šiukšlių, kitaip sakant, paverstos šiukšliadėžėmis. Gal čia ne tiek vandalizmo, kiek daugelio žmonių požiūrio į tokius kūrinius ir jų paskirtį išraiška? Nesiginčiju su šiuolaikinio meno gerbėjais ir kūrėjais , – gal čia paminėti kūriniai moderniosios kūrybos požiūriu yra labai novatoriški, įdomūs, vertingi, bet nereikia užmiršti ir didelės visuomenės dalies požiūrio į juos.

Galėtume paklausti, kaip atrodytų, pvz., karių garbės sargybos postas prie ŠMC „modernistų“ giriamo minėtojo „Puskalnio“? Didesnio farso, geresnio absurdo spektaklio ar labiau tragikomiško reginio, turbūt, negalima nė įsivaizduoti. Šis palyginimas, manau, daug pasako, koks turėtų, ir koks neturėtų būti valstybę reprezentuojantis ir kovotojus įamžinantis memorialas.

O gal modernaus meno kūrėjams visai nė nerūpi jų pačių kūriniai ir jų likimas, žmonių požiūris ir vertinimas, svarbu tik savo kūryba provokuoti visuomenę, paimti gerus pinigus už abejotinos vertės kūrinius, kaip buvo 2009 metais, kai „modernistai“ gražino Vilnių jį paskelbus Europos kultūros sostine ? Gal šiuolaikinio meno gerbėjai panašiais kūriniais norėtų reprezentuoti valstybę ir Lukiškių aikštėje, taip ją „išpuošti“ bei panašiu būdu įamžinti žuvusiųjų atminimą?

Manau, netgi esu įsitikinęs, kad, šventa Lukiškių aikštės žemė neturėtų būti paversta kažkokių neva tai labai modernių, šiuolaikinių menininkų abejotinos vertės kūrybinių ieškojimų ir eksperimentų lauku. Tokiems dalykams yra kiti renginiai ir vietos, pvz., kūrybos plenerai, meistriškumo mokyklos, kūrybinės dirbtuvės. Ir eksponuoti tokius kūrinius yra kur. Tai Šiuolaikinio meno centras, kitos modernų meną toleruojančios galerijos, Europos ir kiti skulptūrų parkai.

Ir apskritai – į valstybę reprezentuojantį monumentą bei laisvės kovotojus įamžinantį memorialą neturėtų būti žvelgiama tik iš modernaus meno kūrėjų perspektyvos. Manau, kad pirmiausia turėtų būti siekiama juos įvertinti pagal tai, kaip jie atliepia ir išryškina reprezentacinę ir memorialinę prasmes, žinoma, nepamirštant ir projektų profesionalumo.

Patyrę, pripažinti architektai, skulptoriai ir kiti profesionalūs kūrėjai, projektų vertintojai, manau, turėtų įsiklausyti į visuomenės daugumos, ypač Tėvynės gynimo ir patriotines idėjas puoselėjančių organizacijų, politinius kalinius, rezistentus ir tremtinius atstovaujančių asmenų, aktyvių visuomenininkų pageidavimus, jiems padėti, siekti jų idėjoms ir pasiūlymams suteikti profesionalumo lygmenį, o ne arogantiškai, išdidžiai, iš „aukšto“ juos traktuoti, atmetinėti jų idėjas kaip nieko vertas ir primetinėti savo, kartais sunkiai suvokiamas, kontraversiškas, neigiamas emocijas ir atmetimo reakcijas provokuojančias vizijas, kurios, jas realizavus, lengvai gali tapti ne pagarbos, bet pajuokos ir paniekos objektais, kaip kad atsitiko su kai kuriais „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ projektais.

Vis dėlto, tikiuosi ir viliuosi, kad visuomenė, patriotinės ir istorinę atmintį puoselėjančios organizacijos, aktyvūs piliečiai, visuomenininkai neleis visos Lukiškių aikštės paversti dar viena banalių pramogų ir linksmybių, hedonistinio šėlsmo zona, kad joje ir toliau bus pažymėta 1863 metų sukilimo vadų žūties vieta, sukurti ir pagarbiai traktuojami valstybę reprezentuojantis monumentas ir visų laikų laisvės kovotojų atminimą įamžinantis memorialas, kad šitos reprezentacinė ir memorialinė zonos netaps kažkokių nepamatuotų ir dar niekur neišbandytų modernistinių eksperimentų lauku, vien tik virtualių projektų ir laikinų vaizdo instaliacijų arena, bet joje bus garbingai įamžintas visų laikų laisvės kovotojų, tarp jų ir kovose su lenkais dėl Vilniaus bei visos Lietuvos laisvės žuvusiųjų karių, 1940–1941 m. sovietinės okupacijos laikotarpio, Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų, partizanų, tremtinių, visų rezistentų, Sausio 13 aukų, Medininkų poste nužudytųjų ir kitų po Kovo 11 akto paskelbimo žuvusiųjų atminimas.

Manau, kad sprendžiant Lietuvos valstybę reprezentuojančios aikštės rekonstravimo, formavimo problemas pirmiausia ir daugiausia reikėtų kalbėti ir rašyti būtent apie valstybę reprezentuojančio monumento ir laisvės kovotojus įamžinimo memorialo sukūrimą, o ne apie dar vienos vietos pritaikymą visokioms linksmybėms ir pramogoms bei kažkokioms, dar neįsitvirtinusioms, abejotinos vertės modernaus meno išraiškos formoms ir atskiriems jų komponentams realizuoti.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"