Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. Kulinarinio paveldo muziejus. Būti?

 
2016 12 28 11:56
Asmeninio albumo nuotrauka

Nuoširdžiai nesuprantu, kaip tauta, kuri skundžiasi balansuojanti ties skurdo riba, o mieste šio amžiaus gamybos mašinų kamščiai, miestas vis tik gražėja.

Gal tai privačios iniciatyvos ir kapitalo pasėkmė?

Vis didesnį „europinį“ tankį įgauna Vilniaus dešiniakrantis centras, o svarbiausias ir mieliausias, jau seniai europinis senamiestis atrodo pastoviame judesyje.

Jau apsipratome su Pilies – Didžiosios trakto prisodrinimu įvairialypiais funkciniais interesais. Atrodo ir drastiškai išprievartauta Vokiečių gatvė, palaipsniui tapusi alėja, atranda savo meilės nišą vilniečių ir svečių jausenoje.

Pagrindinės senojo miesto arterijos tinkamai atlieka savo darbą, bet tikro, seno europietiško miesto požymis tai išplitę interesų kapiliarai, tolyn nuo centrinių arterijų.

Viena iš tokių kapiliarų – Bokšto gatvė, iš tikrųjų esanti visai netoli Didžiosios, praktiškai lygiagreti su ja ir ribojanti aukštutinę senamiesčio terasą nuo šlaitais besileidžiančio Užupio link užstatymo Bokšto gatvė, savo urbanistine struktūra, švelniu perimetro linkiu suskaidyta trumpomis posesijomis, būdinga senamiesčio gatvė. Tačiau iki pastarojo laiko egzistavo užmarštyje, gerokai apsmurgusi, nerasdama kuo pritraukti miestiečius ir svečius. Matyt nemažą neigiamą įtaką šios gatvės įvaizdžiui bus padariusi „žymi“ sovietmečio laikų venerinių ligų gydymo įstaiga (bokšto 6), studentiškoje terminijoje vadinama „triperštrase“.

Bokšto 9 numeriu pažymėtas namas, per gana ilgus egzistavimo metus niekada nebuvo atsidūręs ambicingo ar pasiturinčio savininko rankose ir šiuos laikus pasiekė visiškai sunykęs ir apgriautas. Tokie pastatai mūsų vadinami „fonine architektūra“ iš tiesų tėra savininkų finansinių galimybių išraiška. Jų atgaivinimas paprastai sunkiai suranda investuotoją – miesto patriotą.

Nežinau, kuo šis pastatas patraukė įvairiapusiškojo kultūrininko Vaclovo Kontrausko dėmesį, bet tai įvyko ir veiksmas pradėjo vykti sparčiu greičiu. Nors pati įdėja įkurti Vilniuje „kulinarinio paveldo muziejų“ su miesto savivaldybe pradėta gvildenti dar 2002 metais.

Po daugiau nei dešimtmečio pasirašius sutartį su savivaldybe, kurioje avarinės būklės pastatas buvo dvidešimtmečiui išnuomotas V. Kontrauskui su tikslu įkurti „kulinarinio paveldo muziejų“, už minimalų nuomos mokestį, kas yra normali praktika visose europos šalyse, kai kalbama apie kultūrinę pažintinę, auklėjamąją funkciją, pastato atgaivinimo reikalai įgavo rimtą greitį.

Atlikti esamos būklės tyrinėjimo darbai, istorinė posesijos analizė, o VĮ „Lietuvos paminklai“ jau parengė šio pastato pritaikymo kulinarinio paveldo muziejui projektą. Jame numatyta ne tik kapitaliai suremontuoti esamus korpusus, bet ir atstatyti sovietmečiu išgriautus, tokiu būdu grąžinant autentišką posesijos užstatymą.

Kvalifikuotos tyrėjų ir projektuotojų pastangos užtikrino optimalius sprendimus, kurių dalis jau realizuota ir muziejus veikia!

Veikia, realizuotas ir išlaikomas privačiomis lėįomis. Šiame kaimyniškai jaukiame kieme su stilinga ekspozicija muziejuje dirba 8 žmonės, kurių tarpe ir istorijos, menotyros specialistai, inventorizuojantys gausius eksponatus nuo LDK iki šių laikų.

Beje projektuotojai atsižvelgė į buvusią posesijos užstatymo struktūrą ir numatė anfiladinę planinę struktūrą, kai iš vienos patalpos betarpiškai pereinama į kitą, itin palankią būtent muziejaus funkcijai. Nelabai įsivaizduoju kokią kitą funkciją šiame pastate, neardant istoriškai suformuotos struktūros.

Antru etapu numatytas nugriautų korpusų atstatymas, vienas kurių, tėra vos poros metrų pločio, tačiau ir jame įrengti muziejinę ekspoziciją yra visai palanku.

Pilnai atkūrus buvusį užstatymą, ekspozicinė erdvė padidėtų tiek, kad didžiuliai eksponatų kiekiai esantys saugyklose būtų eksponuojami. O jų sukaupta tiek, kad net ir pilnoje muziejaus apimtyje naujos parodos galėtų būti keičiamos ne vieną kartą metuose. Otie eksponatai tai ne tik kulinariniai įrankiai, o konkrečios epochos buities kultūros atspindžiai su dailės kūriniais ant sienų, su unikaliais baldais ir šviestuvais, su tokiais įrenginiais kuriems paprasčiausiai reikia vertėjo, nes jie daugumai matomi pirmą kartą, o ir pačius eksponatus, kurie skirti mūsų mėgiamiausiam užsiėminui – valgymui privalu įvardinti kaip artefaktus, tokie jie estetiški, paprasti ar rafinuoti.

Jau veikia ir mini smuklelė, kurioje visada galima atrasti ką nors netikėto, o jeigu meniu nurodytas „kotletas“, patikėkite tai visai kas kita…

Visa tai jau egzistuoja. Muziejus palaispniui garsėja ir, suremontavus gatvės dangą, neabejotinai bus įdomus pakankamai gausiam ratui žmonių. Tuo pačiu išplės senamiesčio interesų geografiją, Valstybės sostinės širdis pulsuos tvariau.

Bet ar pulsuos?

Pagal jau įprastą mūsuose tvarką, demokratiškai išrinkti vadovai „principingai“ negerbia lygiai taip pat demokratiškai išrinkų ankstesniųjų ir naikina jų susitarimus bei įsipareigojimus.

Teiginys, kad taip siekiama panaikinti lengvatas šiuo atveju neteisingas iš esmės. To galima siekti, kai iš lengvatinių susitarimų gimsta verslas, nešantis pelną, o ne kultūrinė įstaiga, regeneruojama ir eksploatuojama privačiomis lėšomis. O jos, patikėkite, investuotos didelės ir pagal įsipareigojimus bus dar didesnės.

Ar iš tiesų mūsų išrinkti piliečiai kuriuos mes gal gi iš naivumo, apibūdinami kaip kultūringus ir inteligentiškus, nesugeba atsirinkti prioritetus.

Nejaugi?

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"