TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. Šv. Mišios vidury Šaravų miško

2016 09 26 8:30
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vykstant nuo Kauno autostrada Žemaitijos link,  už Cinkiškio sankryžos, kiek daugiau kaip kilometras, prie miško yra rodyklė „Šaravų ąžuolas. „Pavažiavus keletą kilometrų nuorodos keliuku Skaisgirių girinkijos ribose, 43– me kvartale yra 30 m. aukščio 2 m. pločio, apie 600 m. amžiaus Šaravų ąžuolas. 

Jo amžius siekia Vytauto Didžiojo laikus. Šis ąžuolas turi istorinę reikšmę. Jei jis prabiltų, sužinotume, ką jis matė per šešis šimtmečius. Mus pasiekė žinios, ką jis matė tik 19-e ir 20-e amžiuje.

1861 metais, prieš rusų valdžios viešpatavimą Lietuvoje, Šaravų apylinkėse veikė stipri sukilėlių rinktinė, kurioje, kaip kalbama, buvo ir septyni kunigai. Jie, kaip ir pokario metais, palaikė viltį, teikė sukilėliams dvasinius patarnavimus, palaikė juos kovoje. Prie ąžuolo rinkdavosi sukilėliai, ten buvo įruoštas altorėlis pasimelsti. Bažnyčia ėjo kartu su tautos siekiais. Kitoje Kėdainių krašto pusėje, Paberžėje, kunigas Antanas Mackevičius pasakęs paskutinį pamokslą, nusirengė sutaną ir išvedė į mišką 76 vyrus. Jis sakė: „Mes žūsime, liks mūsų žmonos našlėmis, vaikai našlaičiais, bet kitaip negalim.“ Kartuvėse jo paskutinis žodis buvo „Liaudie, kol tave valdys maskoliai, tu niekada nebūsi laiminga“.

Tačiau Judas nemirė. Persekiojo sukilėlius. Vieną rytą, kai sukilėliai jau po šv. Mišių dar giedojo šventas giesmes, pasigirdo šūviai, sutarškėjo kardai: kazokai užpuolė besimeldžiančiuosius ir juos žudė. Sukilėliai stojo į nelygią kovą. Dalis dalgininkų krito nelygioje kovoje, dalis pateko į nelaisvę, kiti beginkliai pasislėpė miško tankumynėje. Visi septyni suimti kunigai buvo pakarti po tuo ąžuolu.

Tarp besimeldžiančų buvo patarnaujantis Šv. Mišiom, septyniolikos metų jaunuolis Simonas Valatka. Jis gulėjo sužeistas durtuvu. Kazokai, pamatę sužeistą jauną vyrą, nutarė ji pagydyti ir perduoti rekrūtams. Suimtas jaunuolis buvo atiduotas į rekrūtus. Per 25 rekrūtų metus, ne vienerius metus jam teko kariauti. Ypač pasižymėjo drąsa kovoje su turkais, buvo apdovanotas garbės ženklais už tai, kad vieno mūšio metu išgelbėjo iš mirties nasrų savo generolą.

Baigęs rekrūtų tarnybą jis grįžo namo ir rusų valdžia, įvertindama jo nuopelnus, paskyrė pora dešimtinių žemės netoli Jonavos geležinkelio tilto. Kartą gubernatorius, norėdamas pagerbti aukštą svečią, sušaukė kovose pasižymėjusius karius, veteranus. Čia Simonas Valatka sutiko savo generolą, kuriam išgelbėjo gyvybę. Susijaudinęs generolas dar kartą jam dėkojo ir siūlė daugiau žemės, tačiau nurodė, kad tam būtų reikalinga pereiti į stačiatikių tikėjimą. Tačiau S. Valatka tėvų tikėjimo dėl žemės neišsižadėjo.

Rekrūtas Simonas vedė ir sulaukė dviejų sūnų – Mykolo ir Kazio. Mykolas, eidamas tėvo pėdomis, buvo Lietuvos savanoris. Mūšiuose neteko kojos. Jis po daugelio metų aplankė savo tėvų gimtinę – Šaravus. Nurodė pagal tėvo pasakojimą kur buvo altorėlis ir atrado ąžuolo kamiene įaugusį kryželį. Kitas sūnus Kazys turėjo sūnų Leoną, kuris sulaukė garbingo amžiaus iki šių dienų. Jis atgavo dalį senelio, rekrūto Simono Valatkos, žemės. Šviesūs mokslo žmonės Marta ir Mindaugas Šiušai, kurie valdo dalį atgautos rekrūto žemės, atvėžė Simoną prie Šaravų ąžuolo, prie senelio pėdų, papasakoti susirinkusiems ką girdėjo iš tėvo lūpų.

Prie šio Šaravų ąžuolo, Nepriklausomybės metais šaraviškiai ir kitų apylinkių žmonės rinkdavosi pagerbti sukilėlių atminimą. Aukodavo žuvusiems sukilėliams Šv. Mišias, melsdavosi. Juk žuvusieji šių apylinkių gyventojai, šaraviškiai, daugelio savieji, giminės.

Kadangi ąžuolas vidury miško, saugioje vietoje niūriais okupacijos metais prie jo rinkdavosi kovos planams aptartį dvidešimtojo amžiaus sukilėliai, partizanai prieš tą patį carą, tik apsikaišiusį raudonomis plunksnomis. Išlikę žiemos speiguose pasitarimų surašyti protokolai paliko ne vieną, bet daugelį pavardžių, kurie po Šv. Mišių tartum iš Naujojo testamento susirinkusiems skaitomi: dalyvavusių pavardės, kas kokį ginklą turėjo, iš kokio kaimo, kokie planuojami žygiai . Čia sudarytas planas sėkmingam Čekiškės miestelio užėmimui.

Atkūrus Nepriklausomybę, šią gražią tradiciją atgaivino buvęs Kėdainių miškų ūkio urėdas Alfonsas Seržentas. Jis sutvarkė aplinką, privažiavimą, iškasė tvenkinį, pastatė kryžių.

2011 m. Šaravų ąžuolas stovėdamas mirė, Bet dar ilgai ir didingai jo storos šakos ir kamienas švies savo praeitimi, kaip patriotinio auklėjimo duona. Kasmet rugsėjo mėnesį laikomos Šv.Mišios už žuvusius.

Rugsėjo 24 d. šeštadienį žuvusiems Šv. Mišias aukojo Josvainių klebonas. Kaip ir visada, Šv. Mišiom aukoti paruošia salygas, pavaišina arbata Skaisgirių girininkijos darbuotojai. Palengvėjusia širdimi žmonės skirstėsi namo, prisiminę ir pagerbę tuos, kuriems visais laikais ne vien turtai rūpėjo.

Ignas MEŠKAUSKAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"