TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Redakcijos paštas. Trečią kartą ant to paties grėblio nebelipa

2016 05 19 6:00
LŽ archyvo nuotrauka

Gegužės 10 dienos „Lietuvos žiniose“ išspausdintame Kazio Kazakevičiaus straipsnyje „Biržai tikisi apsieiti be savanorių ugniagesių“ nutylėta pagrindinė priežastis, kodėl rajono vadovai skeptiškai žiūri į savanorius ugniagesius. O jie, vadovai, žino visuomenės požiūrį į šią dabarties nesąmonę ir suprasdami, kad be gyventojų pritarimo tai neįgyvendinama, „tuščiomis girnomis nemala“.

Pradėkime nuo to, kad 1876 metais gydytojas L. Chadakauskas įkūrė Biržų gaisrininkų draugiją, kuri iki 1906-ųjų veikė tarsi ir nelegaliai. Tik 1906 metais buvo išleisti Biržų gaisrininkų įstatai ir kartu oficialiai registruota Biržų ugniagesių draugija.

Pirmasis pasaulinis karas, okupacija sugriovė, išblaškė ir šią darniai veikusią, savanorišką organizaciją. Atkūrus mūsų valstybę, atkuto ir gaisrininkai savanoriai – jų bendruomenė tvirtėjo, plėtėsi. Apskrities valdžia skyrė nemažą žemės plotą Biržų miesto centre. Bankas patikėjo paskolą, ir jie, entuziastai, pūtė dūdas, organizavo loterijas. Mokėdami nario mokestį, ugniagesiai pasistatė pastatą, kuriame tilpo mašinos, kitas priešgaisrinis inventorius. O antrame aukšte buvo įrengta erdvi salė visuomenės reikmėms. Ne veltui, bet ne sau, mat bankas nuolaidų nedarė.

Per Antrąjį pasaulinį karą buvo išdegusios gaisrinės medinės konstrukcijos. Pastatą perėmė ir jį atstatė prekybininkai. Žemės plotas panaudotas autobusų stoties aikštei. Nenuskriausti liko ir ugniagesiai savanoriai. Jiems buvo skirtas sklypelis miesto žemės Kęstučio gatvėje. Ten entuziastai vėl pradėjo kurti nuo pamatų ir pasistatė dviaukštį silikatinį administracinį gamybinį pastatą, garažą, sandėliuką. Gegužinių, kaip pirmtakai, nebeorganizavo, bet valė kaminus, remontavo ir statė naujas koklines krosnis, įrengė žaibolaidžius, keitė cheminių gesintuvų užtaisus. Tokia priešgaisrinė gamybinė veikla leido išlaikyti vieną du instruktorius profilaktiniam organizaciniam darbui. Bendradarbiaujant su stambesnių įmonių, organizacijų vadovais jose buvo įkurti LSGD skyriai. Kad ne visi jie buvo vienodai veiklūs – priklausė nuo daugelio faktorių.

Lietuvai vėl tapus nepriklausomai, prasidėjo ne savanorių ugniagesių bendruomenės stiprinimas, o griovimas. Besikuriantys įvairūs „uabai“ Biržų savanorius vertino tik kaip konkurentus, turinčius patyrusių darbuotojų, klientūros. Prasidėjo nelogiškas atestavimas, sertifikatų reikalavimas, tad teko atsisakyti kai kurių darbų. Tačiau skaudžiausias smūgis buvo iš Vilniaus. Kadangi sovietmečiu buhalterinė apyskaita buvo centralizuota ir pastatų finansavimas vykdomas pavedimais iš Vilniaus, nerodydami kiek į bendrą katilą įdėjo biržiečiai, berniukai iš Vilniaus, snaudžiant šalies teisėsaugai, įrodė, kad tai – jų turtas ir… jį išpardavė. Teko girdėti, kad „prichvatizavimo“ metodas sėkmingai „pritaikytas“ ir kituose rajonuose, miestuose. Belieka paklausti: „Kada ir kas atliks žurnalistinį tyrimą, išsiaiškins, kur dingo milijonų vertės Lietuvos savanorių gaisrininkų turtas, kauptas ir tarpukariu, ir sovietmečiu?“

O biržiečiai savanoriai dar bandė laikytis pastate, kurio statybai dėjo rublį prie rublio, talkų metu – plytą prie plytos, kaip nuomininkai. Bet negalėdama pasireikšti teikdama paslaugas, be pajamų likusi jų bendruomenė buvo likviduota.

Dar bandyta atgauti nacionalizuotą turtą miesto centre, bet gautas atsakas, kad visuomeninėms organizacijoms sovietmečiu atimto turto grąžinti nėra pagrindo.

Dabar Biržų rajone, o kaip matyti iš K. Kazakevičiaus straipsnio, ir visoje šalyje virkaujama dėl lėšų stygiaus atkuriant savanorių ugniagesių būrius. Tačiau visuomenė nebesupranta, kas bendro tarp pasiaukojamos savanorystės ir pinigų, kurie priešgaisrinėje sistemoje ir taip naudojami neracionaliai. Juk pakaktų, kad dabartinę dvigubą priešgaisrinę sistemą perimtų tik PAGD, iškart išlaidų gerokai sumažėtų. Matant, kad taupyti stengiasi valstybė, galbūt palankiau apie valdžią pradėtų galvoti ir visuomenės nariai. O burtis į grupeles, mokytis, įsigyti inventorių, prisimenant skaudžią pirmtakų patirtį ir matant valdančiųjų blaškymąsi, vargu ar kas ryšis. Nes akivaizdu, kad šurmuliu apie savanorystę pridengiamas dar vienas upelis valstybės pinigams išplauti.

Jonas Dagilis

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"