TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Rotušės požemiuose kol kas nesivaidena

2007 11 28 0:00
"Išgriovus kadaise užmūrytą įėjimą į rotušės požemius iš rytinės pastato pusės, vyksta intensyvūs darbai, greit čia bus įstatytos durys", - pasakojo S.Pilinkus.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vakar po rekonstrukcijos iškilmingai atidaryta sostinės Rotušės aikštė, o į jos požemius neseniai atvertas įėjimas iš rytinės aikštės pusės. Čia ketinama įrengti miesto savivaldos ekspoziciją, tad požemiai bus labiau prieinami visuomenei.

Oficialiai viešos ekskursijos į rotušės požemius niekad nebuvo organizuojamos, tačiau pasiprašius, susitarus visada galėjai čia patekti. Rotušės ceremonmeisteris Saulius Pilinkus supranta tokius, kaip ir jis pats, besidominčius istorija, ir jiems atveria šimtmečių dvasia alsuojančių požemių duris. Pats S.Pilinkus ekskursantus vedžioja po rūsius, pasakoja, o mistiškumo moksleivių ekskursijoms suteikia "netikėtai" dingusia elektra. "Gaila, bet galiu pasakyti, kad požemiuose nesivaidena, jokių keistų garsų negirdėti - teko čia ištisas paras praleisti ir nieko tokio nepatyriau. Galbūt mistikos ir vaiduoklių atsiras, kai netrukus prasidės tyrimo darbai, kai bus atvertos naujos požemių erdvės. Ką gali žinoti, kas jose slepiasi? Požemiuose daugybė užmūrytų laiptų, durų angų," - intrigavo S.Pilinkus.

Patalpos buvo įslaptintos

Iki šiol patekti į požemius buvo galima tik per vieną rotušės darbuotojų kabinetą (anksčiau būta ne vieno liuko, jie dabar užcementuoti) arba perlipus drabužinės užtvarą. Tad požemio patalpos buvo tarsi savotiškai įslaptintos. Rekonstruojant Rotušės aikštę ir kartu atidengus, prakirtus kadaise užmūrytą buvusį įėjimą į požemius iš rytinės pastato pusės, paslaptingosios erdvės greit bus dar labiau prieinamos visuomenei. Angoje iš gatvės bus įstatytos durys, už kurių iškart atsivers įspūdinga pirmoji skliautuotoji salytė.

"Gerai, kad ir aikštės projekto autorius Antanas Gvildys, ir miesto valdžia, ir statybinės organizacijos vadai suprato, kad verta pasinaudoti situacija ir įėjimą į požemius iš aikštės sutvarkyti kaip tik rekonstruojant aikštę. Jeigu ji būtų sutvarkyta pagal pirminį projektą, niekas vėliau nebūtų leidę ardyti vientisos dangos ir imtis statybos darbų. Tačiau vasaros pradžioje pirminis projektas buvo koreguotas, atsirado nuolydis link įėjimo į požemius. Kaip rekonstruojant Gedimino prospektą, statant man žiauriai nepatinkančius Valdovų rūmus, taip ir čia rekonstruojant aikštę buvo galima rasti miesto istorijai svarbių fragmentų. Kur leido galimybės, jie bus eksponuojami. Jeigu ne aikštės rekonstrukcija, nebūtų šio įėjimo rytiniame rotušės fasade, - sakė menotyrininkas S.Pilinkus. - Be to, kai kurie istorikai spėja, kad rotušės fasadas XVII a., o gal ir iki Lauryno Stuokos-Gucevičiaus, XVIII a. pab. suprojektavusio dabartinę rotušę, laikų, buvo orientuotas į Šv. Kazimiero bažnyčią (kaip tik šioje pusėje yra įėjimas į požemius).

Taip yra daugelyje Europos miestų - centrinėje miesto aikštėje visada yra ir sakralinis pastatas, konfesinė miestelėnų susibūrimo vieta, ir jų savivaldą simbolizuojantis administracinis statinys."

Tikrai ne aludė

Kaip pasakojo S.Pilinkus, išvydę ties šia anga besidarbuojančius statybininkus daugelis klausė, ar čia tik ne koks alaus restoranas bus. "Tikrai ne. Mūsų, rotušės darbuotojų, nuomone, čia turi atsirasti miesto savivaldos ekspozicija. Tam pritaria ir politikai, ir administratoriai, ir paminklosaugininkai. Miesto istorijos muziejui įkurti čia erdvės neužtektų. Labai gaila, bet Vilnius yra viena iš nedaugelio Europos sostinių, neturinčių savo miesto muziejaus, - apgailestavo pašnekovas. - Galbūt čia dar galėtų būti ir miesto architektūros raidos ekspozicija. Pavyzdžiui, eksponuoti įvairių laikotarpių, stilistikų mūro pavyzdžius tai būtų tinkama vieta. Kokios bus ekspozicijos, dar diskutuojama."

Pašnekovas viliasi, kad dabar, kai atidarytas įėjimas į požemius iš aikštės, visi darbai vyks sparčiau. Anksčiau ką nors įrengti, nešioti statybines medžiagas pro kitų žmonių kabinetą ar drabužinę buvo nepatogu. "Be to, juk būtų keistoka tik durimis į rūsį apsiriboti. Dabar yra ir galimybių, ir geras pretekstas dirbti toliau. Svajonė - kad požemiai būtų sutvarkyti iki 2009 metų, kai minėsime Lietuvos tūkstantmetį. Nekantriausiems ir tiek laukti nereikės. Kai tik bus įstatytos planuojamos stiklinės durys, ekskursijos galės būti rengiamos, tačiau lankytojai kol kas matys tik architektūrinę erdvę, nes ekspozicijų teks palaukti, - sakė S.Pilinkus. - Dabar čia pats darbų įkarštis. Meistrai atkalinėja mūrą, įstatė nišą durims, prasidės išsamūs tyrimai. Rūsiai niekada nėra labai nuodugniai tyrinėti, daug ko apie juos dar nežinome. Išvertus plytas iš įėjimo į požemius, buvo rastos dvi medinės XVI a. laiptų pakopos. Ne specialistui tai gal ir neįdomu, jokios egzotikos, tačiau žinovai trina rankas iš smalsumo. Įėjimo šonuose matyti gotikinei architektūrai būdingos nišos, kuriose stovėjo žvakės arba lajaus žibintai. Beje, dabar jau rūsyje ir mobilieji telefonai veikia, o prieš keletą metų anos kartos telefonai neveikdavo. Būdavo neramu, kas bus, jei bendradarbiai netyčia užrakins požemyje. Pagalbos neprisišauktum."

Teatro reikmėms

Iki XX a. devintojo dešimtmečio pradžios rotušės požemiuose veikė Dailės muziejaus ekspozicija: lankytojams buvo rodomi akmeniniai sviediniai, Jono Kazimiero Vilčinskio litografijos, raižiniai iš "Vilniaus albumo". O kadaise rotušės pirmame aukšte buvo įsikūrusios mažos parduotuvėlės, antrame aukšte nuo 1845 iki 1924 metų - miesto teatras. "Teatro laikais rotušės požemiuose buvo saugomi spektaklių vaidmenų tekstai. Buvo gana saugu ir sausa. Kaip pasakojo Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, jam, pradedančiajam muziejininkui, teko čia lankytis ir savo akimis matyti daugybę saugomų vaidmenų tekstų. Akivaizdu, kad rūsiai buvo šildomi, - pasakojo S.Pilinkus, rodydamas pajuodusias dūmtraukių angas. - Kaip tik dabar mūrą tyrinėja Robertas Žilinskas. Kaip jis išsiaiškino, požemiuose yra ir gotikinio, ir renesanso, ir baroko mūro, buvo aptikta ir L.Gucevičiaus laikų mūro. Požemiuose aptikta ir remontų, darytų dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, pėdsakų. Rotušė ne kartą yra degusi, nukentėję ir rūsiai, tad dažnai pastatą tekdavo atstatinėti, remontuoti, keisti. Keitėsi ir požemių patalpos."

S.Pilinkus abejoja, kad dabartinis rūsys ir kadaise buvo rūsys. "Galbūt tai cokolinis aukštas, dabar tapęs rūsiu. Ryškus pavyzdys - šalia esantys dailininko Kazio Varnelio namai-muziejus Rotušės aikštėje: cokolinio aukšto langeliai tapo tarsi požemio švieslangiais. Labai tikėtina, kad įėjimas į rotušės rūsį irgi buvo panašiame lygyje.

Laukia atradimai

Iš Vilniaus miesto dokumentų žinoma, kad rotušėje buvę du kalėjimai: požeminis (sunkesnius nusikaltimus padariusiems ir žemesnio luomo žmonėms) ir viršutinis ("geresniesiems"). "Nežinia, kuriuo metu kokį plotą užėmė rūsys, ar po visu pastatu jis buvo. Iš rastų brėžinių galime daryti prielaidą, kad po visu pastatu yra požeminės patalpos, tik mūsų dienų nepasiekė tokios būklės, kaip kitos, dabar prieinamos, - svarstė menotyrininkas. - Prieškariu palei visas pastato išorines sienas buvo iškaltas siauras ilgas koridorius. Juo ir dabar galima apeiti visą rotušę po žeme. Viename kampe įrengta elektros transformatorinė, koridoriumi suvedžiotos įvairios komunikacijos. Spėjama, kad dalyje požeminių patalpų buvo įrengta slėptuvė nuo bombų (laikai juk neramūs buvo), galbūt miesto saugykla, archyvo patalpos. Vienareikšmiškai atsakyti sunku, galbūt daugiau paaiškės atlikus tyrimus. Ir tyrinėtojų, ir lankytojų ateityje laukia labai įdomūs atradimai."

(Į rėmelį - dėti bet kur) įrėmintą skiltį)

Požeminis kalėjimas

Iš Stasio Samalavičiaus knygos "Vilniaus rotušė":

*"Rotušėje buvo miesto kalėjimas. 1670 metų išlaidos kalėjimo patalpoms remontuoti rodo, kad tuo metu buvo remontuojami "aukštutinis ir žemutinis kalėjimai prie vartų". "Žemutinis kalėjimas" buvo rūsyje".

*..."kriminaliniais ir kitais dideliais nusikaltimais kaltinami asmenys, jeigu neprisipažindavo padarę nusikaltimą, būdavo tardomi. Tardymas reiškė įvairius kankinimus (tortūras). Magistrato išlaidose miesto budeliui išlaikyti 1668 metais įrašyta, kad "už padarytą laiptų balkį į rūsį, kuriame meisteris nusikaltėlius kankina, sumokėta 15 grašių". Tai aiškiai rodo, kad rotušės rūsiuose buvo speciali patalpa tardomiems nusikaltėliams kankinti."

*"Iš ano meto šaltinių galima kai ką sužinoti ir apie miesto kalėjimo būklę. Pavyzdžiui, 1664 metais 1 auksinas sumokėtas mūrininkui už kalėjimo skylių užmūrijimą. Tiek pat pinigų 1668 metais sumokėta už kalkes, sunaudotas užmūryti kalėjimo pamatuose skylę, kurią padarė bėgdamas nusikaltėlis"..."Tais pačiais metais 8 auksiniai ir 25 grašiai išleista medžiagoms ir mūrininkams, "žemutiniame" kalėjime užtaisiusiems skylę, per kurią "išsilaužė" joje sėdėjęs čigonas be ausies.

Atrodo, kad tuo metu ypač blogos būklės buvo moterų kalėjimo patalpos, kurių skliautams įgriuvus buvo užmušta ten buvusi kalinė."

*"Kad kaliniai nepabėgtų, kriminalinius ir kitus didelius nusikaltėlius surakindavo geležinėmis grandinėmis. Joms skiriamų išlaidų yra 1663, 1667, 1670 ir kitų metų dokumentuose. Ar geležinėmis grandinėmis jie būdavo prirakinami prie sienų, ar jas naudodavo tam, kad kalinys negalėtų laisvai vaikščioti ir iš kalėjimo pabėgti, sąskaitose nepasakyta."

*"Higienos reikalavimų, kaip mes suprantame dabar, laikymasis to meto kalėjime mažai kam rūpėjo. Tai rodo iškalbingi faktai. 1670 metais už rotušės "trijų kalėjimų" išvalymą ir 30 mėšlo vežimų išvežimą sumokėta 13 auksinų.

1670 metais vežikui sumokėta 6 auksinai už 12 vežimų mėšlo išvežimą iš to kalėjimo. Kitais metais iš "trijų kalėjimų" išvežė 10 vežimų mėšlo, o 1676 metais iš dviejų kalėjimų - 12 vežimų mėšlo."

*"Kalbant apie budelio profesiją dera priminti, kad pasmerktojo kankinimas, tampymas, tokios bausmės kaip ausies nupjovimas, rankos nukirtimas, kastracija ir t.t., taip pat įvairių mirties bausmių vykdymas reikalavo specialaus pasirengimo. Budelis turėjo būti susipažinęs su žmogaus kūno anatomija, turėti bausmių vykdymo įgūdžių. Žinių ir reikiamų įgūdžių budeliai Vakarų Europoje gaudavo specialiose budelių mokyklose. Tokias pareigas savarankiškai galėjo eiti tik meistrų vardus turintys asmenys. Tokios mokyklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nežinomos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"