TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Rožių byla Botanikos sode

2008 07 21 0:00
Augalų geografijos ir sistematikos skyriaus vyresnysis specialistas E.Kerbelis prie floribundinių rožių "Angela".
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Vingio parko strazdai ir kiti sparnuočiai triukšmauja šilkmedyje ir pešioja dar pusžales "šilko uogeles". Trešnės buvo sparčiai sudorotos prieš mėnesį, vos prisirpusios.

Voverės ir varnos laukia, kada galės gliaudyti šiemet gausiai užderėjusius graikinius riešutus. Tokios naujausios žinios iš Vilniaus universiteto Botanikos sodo Augalų geografijos ir sistematikos skyriaus. Ir, žinoma, žydi rožės.

Dabar ir lelijų žydėjimo laikas, bet šiemet ne jų metai: kai kurios apsirgo, kai kurios suskurdo. O rožė yra rožė, pasak Gertrude'os Stein. Ji visada pasirengusi įrodyti, kuri čia gėlių karalienė. Iš tolėliau rožynas panašus į spalvotą kilimėlį ir net atrodo, kad ten ne vien rožės, bet ir rododendrai. "Ar žinot, - klausia rožyno šeimininkas, Augalų geografijos ir sistematikos skyriaus vyresnysis specialistas Egidijus Kerbelis, - kad rožės ir rododendro pavadinimai kilę iš to paties keltų žodžio, kurį perėmė graikai - rodon, raudonas?" Rododendras - raudonas medis. Rožė (sulotyninta rodon forma - rosa) - raudona gėlė.

Negailėta aukso

E.Kerbelis pasakoja, kad jau antikos laikais buvo žinomos kelios dešimtys rožių veislių, netgi tiksliai aprašyta, kaip jas auginti, dauginti. Rožių bumas kilo Romos imperijos laikais. Už šias gėles negailėta aukso, jos vienintelės masiškai įsivežtos iš Egipto, joms buvo statomos oranžerijos, kad vainiklapių nestigtų kiaurus metus. Pasakojama, kad per vieną puotą ant svečių išberta tiek daug rožių vainiklapių, kad lėbautojai užduso.

Ankstyvoji krikščionybė rožių atsisakė - juk tai ištvirkusios pagoniškos imperijos atributas! Bet rožė yra rožė, ji slėpininga gėlė, į apyvartą grįžo netrukus ir vėl buvo garbinama, siejama su būties ir dieviškumo paslaptimis. Erškėčiai ir rožės gausiai žydėjo ne tik soduose, bet ir krikščioniškojoje ikonografijoje, heraldikoje, literatūroje ir kitur. Iki šiol tebežydi.

Du šimtai veislių

"Raudonos gėlės" skirstomos į tris klases: erškėčiai, senosios rožės, šiuolaikinės rožes. 1867-ieji - riba, atskirianti dvi pastarąsias klases; tais metais išvesta labai išgarsėjusi arbatinių hibridinių rožių veislė "La France".

Erškėčiai irgi surado vietą Botanikos sode. Pavyzdžiui, žemaičių labai pamėgtas obuoliais kvepiantis rūdėtasis erškėtis. Beje, kvepia lapai, ne žiedai.

Besidriekiančios rožės, pasak E.Kerbelio, "XX amžiaus produktas". Poliantinių (daugiažiedžių) rožių mada buvo įsigalėjusi XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje. Paskui atslūgo, gal dėl to, kad šios grupės rožių žiedai bekvapiai. Ir dar - jie negali būti geltoni. Parduotuvėse paprastai perkame arbatines hibridines rožes, jos specialiai formuojamos taip, kad ant stiebo pūpsotų vienas butonas. Dar yra iki pat spalio mėnesio beveik be perstojo žydinčios floribundinės rožės. Yra angliškos, nykštukinės, laipiojančios. Atsparios ligoms ir šalčiui yra parko rožės, jų nereikia dengti artinantis žiemai.

Iš viso šiame Augalų geografijos ir sistematikos skyriuje - apie du šimtus rožių veislių. Yra tokių, kurių žiedai žydėdami išblunka, kiti nuo saulės parausta. Žiedais nuolat domisi vabaliukai - matyt, skanus ir kvapus kąsnis. Kartais užpuola pilkasis puvinys. Žiedpumpurius apgadina lietus ir saulė - vandens lašelis saulei pašvietus vainiklapyje "išdegina" dėmę.

Niekada nenuobodu

Apie lietuviškas rožių veisles nelabai girdėti. Mūsų selekcininkai rimtai ir sėkmingai dirba vesdami naujas kardelių, jurginų veisles. Rožės galbūt yra įnoringesnės.

Su rožėmis niekada nenuobodu, visada yra darbo, ypač rudenį, rengiantis žiemai. Bet ir vasarą nėra kada tinginiauti: reikia paravėti, kokius du kartus per savaitę pereiti per lysves ir nukarpyti senus žiedus ir žiedynus.

Rožės skinamos anksti rytą arba vėlai vakare. Tada jų vandens induose išsilaiko reikiamas slėgis. Laiku nuskintas arbatinės hibridinės rožės žiedas gali stovėti dvi savaites.


VU Botanikos sodo Augalų geografijos ir sistematikos skyrius įsikūręs Vingio parke nuo 1919 metų.

 

Užima 7,5 ha plotą.

 

Čia buvo didikų Radvilų dvarvietė. Nuo XVII amžiaus vidurio iki XVIII amžiaus pabaigos šioje vietoje buvo įsikūrusi Vilniaus jėzuitų akademijos vasaros poilsio rezidencija. Vingio šilas ir dabartinė skyriaus teritorija siejama su farmacijos mokslų pradžia Lietuvoje; jėzuitų auginamos vaistažolės buvo naudojamos vaistams gaminti.

Vilniaus Vingis minimas Levo Tolstojaus romane "Karas ir taika".

Šiuo metu skyriuje auginama kelių tūkstančių pavadinimų augalų (šiltnaminiai augalai - apie 780 taksonų - iškelti į Kairėnus): daugiau kaip 2000 taksonų žolinių augalų, per 200 rožių veislių, medžių ir krūmų - apie 250 taksonų.

Sistematikume auginama apie 700 pavadinimų augalų. Lankytojai gali susipažinti ir su mūsų floros atstovais, ir su introdukuotais augalais.

Sumedėjusių augalų kolekcija pradėta kaupti nuo 1920 metų. Iš senosios medžių ir krūmų kolekcijos tebėra išlikę daugiau nei 200 pavadinimų augalų, kai kurie iš jų unikalūs Lietuvoje (kanadinis plikšakis ir kt.). Šalia mūsų krašto medžių ir krūmų auga nemažai Šiaurės Amerikos (didžialapė kartuolė, tridyglė gledičija, pilkasis kėnis ir kt.), Azijos (baltasis šilkmedis, mandžiūrinis abrikosas, Makio ieva ir kt.) sumedėjusių augalų. Skyriaus puošmena - 1998 metais pasodintos smailiadantės vyšnios (sakūros).

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"