Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GIMTASIS KRAŠTAS

Šalčios žemė: keturios išsipildžiusios mero svajonės

 
REKLAMA  •  2017 03 31 10:45
Adomo Mickevičiaus paminklas Šalčininkų rajono savivaldybės aikštėje. Alinos Ožič nuotraukos

Šalčininkai poetiškai vadinami Šalčios žeme. Kiekvienas mūsų šiam vos per 40 kilometrų nuo sostinės į pietryčius nutolusiam ir pasieniu besidriekiančiam kraštui turime savų sentimentų.

Vieniems Šalčios žemė – tai Rūdninkų giria su žemyninėmis kopomis, kurtinių tuokvietėmis, su pavasarį švytinčiais vėjalandžių šilagėlių žiedais, rudenį kvepiančiais viržiais, su didžiule pusantro tūkstančio hektaro ploto pelke ir joje tyvuliuojančiais slėpiningais Kernavo ir Šulnio ežerėliais.

Kitiems Šalčios žemė – tai Dieveniškių pusiasalis, „įbridęs“ į Baltarusijos teritoriją, su istorines ir gamtines vertybes Gaujos upės slėnyje saugančiu regioniniu parku, su dar išlikusiais rėžiniais Dieveniškių, Poškonių ir Rimašių kaimais, piliakalniais ir pilkapynais bei kitais žilos senovės giliai įmintais pėdsakais.

Dar kitiems Šalčios žemė siejasi su Lietuvos kunigaikščiu Kazimieru Jogailaičiu, Lenkijos ir Lietuvos karaliais Zigmantu bei Vladislovu Vazomis, Žygimantu Augustu, karaliene Barbora Radvilaite, su lietuvių raštijos kūrėju Stanislovu Rapolioniu, XIX amžiaus Lietuvos ir Lenkijos poetu Adomu Mickevičiumi bei kitomis iškiliomis istorinėmis asmenybėmis.

Šįkart į Šalčios žemę bandysime pažvelgti čia gyvenančių žmonių ir jų išsirinkto atstovo – rajono mero Zdzislav Palevič – akimis.

Vagnerių dvaro rūmai. Dabar - Šalčininkų Stanislavo Moniuškos menų mokykla.

Vagnerių rūmų salė

Kai Šalčininkų rajono meras Z. Palevič mus atvedė į Stanislovo Moniuškos menų mokyklos salę, aiktelėjome. Viskas – šviestuvai, lubos, freskos virš durų – spindi auksu.

Žinojome, jog tarpukariu Vagnerių rūmai buvo laikomi geriausiai prižiūrima dvarininkų rezidencija Vilniaus krašte. Grafas Karolis Vagneris, paveldėjęs turtingų prūsų kilmės prosenelių valdas, didžiavosi jomis ir stengėsi išlaikyti.

„Atstatyti Vagnerių rūmus buvo pirma mano svajonė“,– prisipažįsta Z. Palevič. Svajoti apie tai jis pradėjo dar 1991 metais, kai tik tapo miesto meru. „Dabar gal ir nebesiryžčiau, bet pastangos atsipirko“, – pasakoja rajono meras.

Norviliškių pilis

Geografiniu, istoriniu ir biologiniu požiūriu unikaliame kampelyje – Dieveniškėse – nuo kalvos šviečia legendomis apipinta ir tikrus istorinius įvykius menanti Norviliškių pilis.

Jašiūnų dvaro sodybos rūmai.

Teigiama, kad pilį seno dvaro vietoje XVI amžiaus pabaigoje pastatė turtingas Rytprūsių pirklys Vaitiekus Šorcas, įsimylėjęs ir vedęs vietos gražuolę grafaitę Daratą Zienovičiūtę. Būtent dėl jos, kaip teigiama pasakojimuose, sumanus pirklys bei drąsus karys iš Marienburgo ir likęs Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei pastatęs savo svajonių pilį.

Po vyro mirties D. Zienovičiūtė-Vaitiekienė-Šorcienė, norėdama, kad plistų tikėjimas, iš Vilniaus pasikvietė mažuosius brolius pranciškonus ir jiems užrašė Norviliškių palivarką.

Vienuoliai pastatė medinę Šv. Pranciškaus bažnyčią ir vienuolyną, kuriame meldėsi už fundatorius.

1832 metais vienuolynas buvo uždarytas, vienuoliai perkelti į Naugarduko pranciškonų vienuolyną. Uždaryta ir bažnyčia. Carinė valdžia perėmė mūrinį vienuolyną, bažnyčią ir kitus pastatus. Po kurio laiko medinė bažnyčia buvo išardyta, jos vietoje pastatytos rusų kariuomenės kareivinės. Kareiviai įsikūrė ir senajame vienuolyno pastate, jame buvo iki XX amžiaus pradžios.

Vėliau vienuolynas bei kareivinės perėjo iš Karo ministerijos Žemės ūkio ministerijai ir buvo atiduota mergaičių žemės ūkio mokyklai. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui mokykla buvo uždaryta.

1922 metais Norviliškių parapijos gyventojai savo lėšomis atstatė medinę bažnyčią. Po Antrojo pasaulinio karo vienuolyno pastate buvo šios bažnyčios klebonija.

Lietuvos nepriklausomybės metais Norviliškių palivarko sodybos pastatų kompleksas – dvibokščiai gynybinio pobūdžio renesanso stiliaus rūmai ir vartų bokštas buvo paskelbti kultūros paminklu.

Taigi Norviliškių pilis – antra Šalčininkų rajono mero svajonė, ji išsipildė be didelių jo ir Šalčios žemės žmonių pastangų.

Balinskių dvaras Jašiūnuose

Kas kita – Jašiūnų dvaras. Nepriklausomybės pradžioje jis buvo privatizuotas. Savininkas nieko su juo nedarė. Jis toliau stovėjo nušiurusiomis sienomis, kaip ir tarybinio ūkio kontoros laikais. O juk Jašiūnų dvaras – didelis Šalčios žemės turtas, istorinis paveldas.

Istoriniai šaltiniai teigia, jog šis dvaras priklausė Lietuvos didikams Radviloms. Didingiausias dvaro laikas prasidėjo XIX amžiaus pradžioje, kai jame įsikūrė Mykolas Balinskis – istorikas, publicistas, Vilniaus universiteto auklėtinis, „Vilniaus dienraščio“ redaktorius, žinomas kaip „Vilniaus miesto istorijos“, „Vilniaus universiteto istorijos“ autorius. 1820 metais M. Balinskiui vedus Sofiją Sniadeckytę, Vilniaus universiteto profesoriaus chemiko Andriaus Sniadeckio vyriausiąją dukrą, dažnai lankytis dvare pradėjo ir Sniadeckių šeima. Jašiūnai tapo dar populiaresni, kai juose įsikūrė profesorius ir universiteto rektorius Jonas Sniadeckis.

Ši vieta mena Pavlovo respublikos laikus.

Jo iniciatyva ir lėšomis M. Balinskis ėmė statyti naujus rūmus pagal žymaus architekto Karolio Podčašinskio projektą. Tai buvo vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, turėję romantizmo bruožų.

Jašiūnai tapo kultūros centru, kuriame rinkdavosi profesūra, jaunimas, vykdavo diskusijos, poezijos vakarai.

J. Sniadeckis į Jašiūnus atvedė Julijų Slovackį, kuris laikomas vienu iš trijų lenkų literatūros bardų (kiti du – A.Mickevičius ir Zigmuntas Krasinskis) ir kuris dar nuo vaikystės buvo pažįstamas su poetu A. Mickevičiumi.

Taip į Šalčios žemę koją įkėlė ir pats A. Mickevičius. Šalčininkų kapinėse vykusias Vėlines jis aprašė savo garsioje poemoje „Vėlinės“.

Šalčininkų rajono meras sako, kad savivaldybė negalėjo leisti, jog tokia kilni praeitis dūlėtų po naujo dvaro savininko nieko neveikiančia ranka ir padavė jį į teismą. Ir bylą laimėjo – Šalčininkų rajono savivaldybė Balinskių dvarą susigrąžino.

Pinigų jam restauruoti taip pat neturėjo. Bet turėjo svajonę. Dešimt metų dvaras tiesiog stovėjo, o vienuoliktais Lietuvą pasiekus Europos Sąjungos paramai, buvo pradėti rengti projektai. Žingsnis po žingsnio Jašiūnų dvaras buvo prikeltas naujam gyvenimui. Savivaldybė savo biudžeto lėšomis prie projekto įgyvendinimo prisidėjo labai daug – skyrė net 30 proc. jo vertės.

Nuo 2015 metų rudens, kai restauruotas dvaras buvo atidarytas, jį jau aplankė 15,5 tūkst. turistų.

Unikali Pavlovo respublika

Tautodailininkės Anos Krepštul namai-muziejus Tabariškėse.

Ketvirta Šalčininkų rajono mero svajonė – didžiausia. Tai iš užmaršties prikelta XVII amžiuje netoli Merkinės kaimo egzistavusi Pavlovo respublika. Valstybė valstybėje Žečpospolitos laikais. Analogų visoje Europoje neturėjęs darinys.

O buvo taip. Į Turgelius klebonauti atvykęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkas, Vilniaus katedros kanauninkas, reformatorius, mokslo mylėtojas, literatas, vertėjas, filantropas ir meno mecenatas, kunigas Povilas Ksaveras Bžostovskis supirko čia esančias žemes ir čionykščiams valstiečiams pasakė: lažui – ne. Turėsime savo respubliką. Ir 1767 metais ją įkūrė.

Respublika turėjo savo Konstituciją, prezidentą, dvejų rūmų parlamentą, herbą, savo pinigus, iždą, savišalpos kasą, mokyklą, felčerį ir net savo kariuomenę. O svarbiausia, pasak dabartinio Šalčininkų rajono mero, ši valstybė valstybėje buvo pripažinta tuomečio Lenkijos ir Lietuvos Seimo.

Prezidentas, kuriuo ir buvo pats P. K. Bžostovskis, ne tik panaikino lažą, žemę išdalijo valstiečiams, įvedė išperkamąjį mokestį, bet ir rūpinosi jų gyvenimu, kultūra bei švietimu.

Šiapus Merkio upės buvo pastatyta respublikos administracijos rezidencija, kitapus upės rikiavosi valstiečių namai su stikliniais langais ir kaminais, prie namų valstiečiai dirbo savo daržus, dirbo sau, o laisvalaikiu rinkdavosi į susirinkimus, kuriuose būdavo šviečiami ir mokami ūkininkavimo bei gyvenimo.

Šalčininkų rajono meras Zdzislav Palevič pažymėjo, kad savivaldybės gyventojai ryžto, užsispyrimo ir kantrybės semiasi vieni iš kitų.

Pavlovo respublika išsilaikė iki Kosciuškos sukilimo, 1794 metų. Taigi gyvavo 27 metus.

Pavlovo respubliką menantis dvaras išsilaikė iki karo, paskutinis jo savininkas buvo Vitoldas Vagneris – Šalčininkų dvaro savininko Karolio Vagnerio brolis, tačiau sovietmečiu Pavlovo respublikos, galima sakyti, neliko nė žymės. Iš dilgėlių ir šabakštynų nebuvo matyti net dvaro griuvėsių – aukštoje žolėje ant Merkio krantų ganėsi kolchozo karvės.

Dabar Merkinė mus pasitinka vaiskiu baltumu šviečiančia koplytėle ir paminklu su tautinio himno kūrėjo Juzefo Vibickio žodžiais: „Tavo pavyzdžiu sekė sarmatų gentis, kad pagaliau laimingą sukurtų žemę.“

„Taip, tada žmonės tikrai buvo laimingi. Pavlovo respublika man simbolizuoja tikrąją laisvę ir demokratiją, kuri leidžia oriai gyventi kiekvienam žmogui, nes jos įkūrėjas ir prezidentas kunigas Bžostovksis į kiekvieną žmogų žiūrėdavo kaip į Dievo atvaizdą“, – sako Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos direktorė Lucija Jurgelevič.

Lucija Jurgelevič, Turgelių P. K. Bžostovskio gimnazijos vadovė.

Ji yra vietinė. Apie čia egzistavusią Pavlovo respubliką žinojo nuo vaikystės, kaupė medžiagą ir eksponatus mokyklos kraštotyros muziejuje, bet net negalėjo svajoti, jog kada nors ji, kaip simbolis, bus prikelta ir įamžinta.

„Mes visi čia gyvenantieji esame be galo dėkingi mūsų savivaldybei, kuri ėmėsi tokios iniciatyvos ir restauravimo darbų“, – džiaugiasi L. Jurgelevič.

Stiprybės sėmėsi iš šių laikų herojės

Įgyvendinti tokius projektus savivaldybei nebuvo lengva ir paprasta. Reikėjo ryžto ir užsispyrimo, kantrybės ir stiprybės. Iš kur jos sėmėsi rajono žmonės?

„Vieni iš kitų“, – sako meras. O jis pats – iš Anos Krepštul. Paprastos kaimo moters, kuri, kaip kitos Šalčios žemės iškilios asmenybės, niekada jau nebenueis į istorijos užmarštį.

A. Krepštul – tautodailininkė. Neišėjusi jokių mokslų, bet savo darbais ir gyvenimu išgarsinusi savo kraštą. Jos darbai pasklido ne tik po Vilniaus kraštą, Lietuvą, bet ir Lenkiją, Jungtines Valstijas, Kanadą, Italiją, Vatikaną, Angliją, Prancūziją, Vokietiją, net tolimąją Australiją.

Tačiau net ne tai svarbiausia. Svarbiausia, jog šie darbai gimė iš didelės, mirtingam žmogui, regis, nepakeliamos kančios.

Ana sunkiai sirgo. Per 75-erius savo gyvenimo metus ji patyrė 77 kaulų lūžius. Ji visiškai nevaikščiojo, tik sėdėjo invalido vežimėlyje, o į gyvenimo pabaigą visiškai nejudėjo, buvo paralyžiuota, bet nepaisydama to tapė, piešė ir per visą savo gyvenimą nutapė 3500 nuostabaus grožio paveikslų. „Noriu palikti daug paveikslų, tegu jie būna mano paminklas. Dievas vedė mane per tapybą, nors sunkiu keliu. Norėjo, kad savo dvasios spindulį neščiau žmonėms“, – rašė ji savo dienoraštyje.

Jos dvasios spindulys nušviesdavo ir sušildydavo kiekvieną, kas tik pas ją užsukdavo. „Būdavo, atvažiuodavo į rajoną kokios nors delegacijos. Kur jas vesime, ką išskirtinio, ko nėra kitur, parodysime? Pas Aną Krepštul“, – šiandien prisimena rajono meras.

Kartą gilią žiemą, pasakoja rajono meras, atvyko delegacija iš Lenkijos. Ponios gražiai pasipuošusios, aukštakulniais batais, o iki A. Krepšul pirkelės Tabariškėse pačiame Baltarusijos pasienyje – sniego iki kelių. „Prisimenu, brenda juo moterys ir nesupranta, kodėl jas ten vedame“, – pasakoja Z. Palevič. Bet kai jos jau ėjo atgal, nebejautė sniego – nuo Anos širdies šilumos jis tirpo po jų kojomis.

„Negaliu paaiškinti, kodėl taip buvo. Tai didelė paslaptis. Gal ji iš Dievo“, – svarsto rajono meras.

Ana, jo liudijimu, buvo labai tikinti. Sunkiai judėdama ji sugebėdavo ne tik pati apsitarnauti, bet aptarnaudavo ir vietinius kunigus – ruošdavo jiems pietus, o kunigai jos pirkelėje aukodavo šventas mišias. Be gamtos peizažų, natiurmortų, be žmonių portretų, Ana tapė ir šventųjų paveikslus. Keletą jų padovanojo pačiam popiežiui Jonui Pauliui II. 1993 metais, kai popiežius lankėsi Lietuvoje, A. Krepštul šilkiniais siūlais išsiuvinėjo jam Dievo Motinos paveikslą. Ketino jį popiežiui įteikti pati, bet, kai atvažiavo kunigai jos vežtis, Anai lūžo stuburas. Nors ir ne iš jos rankų priėmęs paveikslą popiežius Anai atsiuntė palaiminimą.

Šalčininkų rajono meras Z. Palevič.

Po A. Krepštul mirties 2007 metais už nuopelnus Vilniaus kraštui ji buvo apdovanota Lenkijos Atgimimo Kryžiumi, kitų metų rudenį Šalčininkų savivaldybė buvusioje Tabariškių pagrindinėje mokykloje atidarė jos muziejų.

Jo vadovė, Anos sesuo Danuta pasakoja apie savo sesers gyvenimą, jos kančias, kurias ši pamiršdavo tapydama, rodo jos paveikslus, bet iš visų eksponatų iškalbingiausias – keltuvas.

Savadarbis, sukonstruotas iš medžio. Kai Ana norėdavo pakilti iš vežimėlio, guldavosi į prie keltuvo pritvirtintą lopšį ir juo nukeliaudavo kur norėdavo.

Šį keltuvą Anai sukonstravo jos brolis Henrikas. Jis gyveno Varšuvoje, buvo Varšuvos universiteto profesorius. Visas atostogas jis, norėdamas padėti seseriai, praleisdavo Tabariškėse.

„Brolis ją labai mylėjo. Meilės mūsų šeimoje buvo labai daug“, – tyliai sako Danuta.

Štai iš kur ateina stiprybė. Iš meilės savo artimui. Meilės kiekvienam žmogui ir Tėvynei.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"