TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Šalies pasienyje - laukinė gamta

2008 09 23 0:00
Kai kurie žygeiviai lieptą per Neries upę įveikė dviračiu.
Asmeninio albumo nuotrauka

Daug kur Lietuvoje, ypač greta Lenkijos, ne vieną kilometrą nebuvo jokių sodybų, kraštovaizdžio nedarkė elektros stulpai, mat sovietmečiu tai buvo griežtos apsaugos zona. Valdžia draudė žmonėms ten gyventi, net medžioti ir žvejoti čia galėjo tik partinis elitas. Paprastiems lietuviams šios jų tėvynės vietos buvo tabu.

Kirvio mažai paliesti miškai, natūralios pievos ir pelkės, viena už kitą gražesnės kalvos ir gervių klyksmas. Tokią gamtą pamatė Kauno dviratininkų klubo "Velomanai" nariai, sumanę pakeliauti po Lietuvą pačiomis nuošaliausiomis jos vietomis - palei Lenkijos ir Baltarusijos sieną.

Po devynias dienas trukusio šio egzotiško žygio mano dviračio skaitiklis rodė: nuvažiuota 668 kilometrai, vidutinis greitis - 12,3 kilometro per valandą. Atstumas nedidelis, bet kelionė nebuvo labai lengva, nes daug kur dviračius teko stumti per smėlį. Kasdien nuvažiuodavome apie 60 kilometrų, tik vieną dieną teko sukarti jų daugiau kaip 110.

Be abejo, pasieniu aplink visą Lietuvą yra kur kas daugiau kilometrų, tačiau retas keliautojas turėtų laiko įveikti visą maršrutą iš karto. Todėl Kauno "Velomanų" klubo nariai sumanė tai padaryti per keletą metų. Šiemet nuspręsta iš Kalvarijos miestelio Suvalkijoje pasieniu pasiekti Vilniją ir šalies sostinę Vilnių.

Mažai sodybų

"Keliausime kaip kam patogu - su grupe ar pavieniui, svarbiausia - važiuoti saugiai, netrukdyti vienas kitam ir iki sutemų pasiekti nakvynės vietą. Keliai bus prasti, o sodybų pakelėse mažai", - Kalvarijos parke susirinkusius keliautojus įspėjo žygio vadas, Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas kaunietis Linas Vainius.

Keliauti panoro daugiau kaip 30 dviratininkų iš įvairių Lietuvos miestų ir rajonų. Daugiausia - iš Kauno. Kai kurie atvyko ne traukiniu, o iškart dviračiu. Antai Renata ir Darius Mileškos atmynė net iš Klaipėdos - apie 300 kilometrų. Pakeliavę kartu su visais pasieniu, jie ir namo grįžo ne traukiniu, kaip daugelis žygeivių, o dviračiais.

Kai kuriems "Velomanų" klubo nariams tokios išvykos tapo kone kasdienybe. Vilniečiui Evaldui Babrauskui ši kelionė šiemet jau buvo ketvirta. Prieš tai jis mynė pedalus Dzūkijoje ir Lenkijoje.

O vilnietė Viktorija Gečytė yra keliavusi dviračiu Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tuomet per 10 savaičių ši mergina kartu su keliais amerikiečiais įveikė 6 tūkst. kilometrų - nuo Ramiojo iki Atlanto vandenynų.

"Tačiau mes važiavome lengvais plento dviračiais, o daiktus gabeno mašina. Išvydome savitų vaizdų. Bet ir Lietuvoje įdomu keliauti dviračiu", - sakė V.Gečytė.

Į kelionę - tik kartu

Nenustebau tarp žygeivių vėl išvydęs kauniečius Genovaitę ir Rimantą Krūčius. Ši pora dviračiais kasmet keliauja nuo 1995-ųjų. Visada - kartu. Dviračiais jiedu apvažiavo jau kone visus Lietuvos rajonus.

Ne vienus metus myniau pedalus drauge su jais ir negalėjau atsistebėti, kaip gražiai Rimantas ir Genovaitė sutaria. Tarsi nebūtų įpusėję septintojo savo gyvenimo dešimtmečio, nenusibodę vienas kitam...

Jauniausi šio žygio dalyviai buvo iš Alytaus: dešimtmetis Audrius ir metais vyresnis Ugnius. Jų tėtis Arūnas Laukaitis neturėjo vargo su sūnumis - berniukai ištvermingai mynė nuo Kalvarijos iki pat Vilniaus.

Kelionė už dešimt litų

Beje, ši kelionė žygeiviams kainavo tik 10 litų - tiek tereikėjo sumokėti už žemėlapius, maršruto aprašymą ir organizavimo išlaidas. Raskite kitą tokią pigią turistinę kelionę! "Mano rengiami žygiai - ne komerciniai", - pusiau juokais, pusiau rimtai sakė dalydamas žemėlapius kolegoms šios kelionės organizatorius L.Vainius.

Jau nemažai ekologinių žygių dviračiais po Lietuvą surengęs L.Vainius prisipažino seniai svajojęs apvažiuoti tėvynę palei jos sienas vieškeliais ir laukų keleliais. Jis su keliais draugais kasdien numindavo daugiausia kilometrų ir pasiekdavo stovyklą dažniausiai jau sutemus.

Klampus kelelių smėlis

Už keliolikos kilometrų nuo Kalvarijos išsukome iš asfalto ir pajudėjome Lenkijos link. Palei sieną dažniausiai riedėjome žvyrkeliais, kurie vietomis tokie kratūs, kad mūsų greitis tesiekė tik keletą kilometrų per valandą - nedaug greičiau negu eitum pėsčiomis. Gerų kelių čia niekam nereikėjo, juk sovietinei kariškių technikai asfaltas nebūtinas. Nuo kai kurių dviračių krito daiktai, keliautojai vienam kitam padėjo keisti prakiurusias padangas.

Tačiau dar blogiau už duobes buvo mažųjų kelelių smėlis. Daugelyje vietų jis toks klampus, kad net nusileisti nuo kalnelio nelengva, o apie mynimą įkalnėn nėra ko ir kalbėti. Važiuojantiesiems kalnų dviračiais kiek lengviau - jų ratai platesni, o mano "žirgo", kaip ir daugelio turistinių dviračių, padangos smėlėtiems keliams nepritaikytos. Teko stumti dviračius net įsirėžus. Jie sunkūs - juk palapines ir kitą turistinę mantą žygeiviai gabenosi patys. Ant mano dviračio jos - beveik 30 kilogramų. Visas kelionės dienas mus lydėjo kaitra - negavome beveik nė lašo lietaus.

Nė gyvos dvasios

Kiek akys aprėpdavo - dailios žalios kalvos, tušti laukai, miškeliai. Baltas, nuo saulės įkaitęs kelelis šokinėja nuo kalvos ant kalvos, nei mašinų, nei žmonių - nė gyvos dvasios, tik pakelėje dūzgia bitės ir čirškia svirpliai.

"Kai rusai okupavo Lietuvą, jie įsakė arčiau kaip 800 metrų prie Lenkijos sienos gyvenantiems žmonėms išsikraustyti per 24 valandas. Tarp tokių buvo ir mano tėvai. Jie prisiglaudė pas kaimynus, o paskui pasistatė namą Kybartų kaime", - pasakojo šiame kaimelyje gyvenantis Arūnas Mazurkevičius.

Skaidrūs Galadusio vandenys

Arūnas ilgai vedžiojo dviratininkus po tėvų sodybą, kuri išgarsino šį nuošalų, pačiame Lazdijų rajono pakraštyje įsikūrusį kaimelį. Mazurkevičiai prieš keliolika metų pradėjo rinkti akmenis ir senovinius daiktus, rakandus.

Atsigaivinę šaltu vandeniu iš Mazurkevičių sodybos šulinio, vėl sėdame ant dviračių, nes saulė jau nebetoli horizonto, o mums dar reikia pasiekti Galadusio ežerą. Kai įneriame į vėsų mišką, išvystu lėtai nusklendžiantį juodąjį gandrą, o ausys pagauna gervių klyksmą - jos jau renkasi nakvoti.

Pagaliau sumėlynuoja Galadusio vandenys. Šis ežeras, sovietmečiu buvęs uždraustas paprastiems Lietuvos žmonėms, nes telkšo palei Lenkiją, išliko skaidrus, mišku apaugusiais krantais. Jie dabar traukia daug poilsiautojų ir žvejų, mat šie įsitikinę, kad čia veisiasi daugybė žuvų. Laimė, šiuos gražius vandenis vis dar gelbsti jų nuošalumas.

Saulė jau visai leidosi, kai ant ežero kranto išsirikiavo mūsų palapinės ir dviračiai. Sulig paskutiniais jos spinduliais dar spėjome įšokti į ežerą. Kaitros ir sunkaus kelio išvargintus, dulkinus kūnus vanduo maloniai glostė ir gaivino.

Pasienio egzotika

Pakeleiviams gyvenimas pasienio zonoje atrodė įdomus, net egzotiškas. Vietos žmonės pasakojo apie kontrabandos kurjerius, kurie darbuojasi itin išradingai - pavyzdžiui, gabena per sieną cigaretes paslėptas šiene.

Tačiau Kapčiamiesčio užkardoje sienos apsaugos pareigūnai tikino, kad jų saugomoje teritorijoje, kuri siekia apie 40 kilometrų, kontrabandos jau beveik nebėra.

Šios užkardos ribose susikerta trijų valstybių sienos - Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos. Kai Lietuva ir Lenkija įstojo į Europos Sąjungą, šias šalis skirianti siena tapo tik simbolinė. Baltarusijos pasienyje - viskas priešingai. Sovietmečiu čia nebuvo tiek daug draudimų, kiek prie Lenkijos sienos, tačiau dabar ribojimų ir kitokių griežtumų netrūksta, mat Baltarusija nėra ES narė.

Dar gerokai nuo sienos mus pasitiko užrašai: "Stok! Valstybės sienos apsaugos zona. Įvažiavimas arba įėjimas tik su Valstybės sienos apsaugos tarnybos išduotais leidimais." Šie geltoni ir raudoni įspėjimai marguoja pakelėse ant stulpų, medžių.

O ką jau kalbėti apie sieną: aukšta tvora, už jos - išakėta kontrolinė pėdsakų juosta, stulpai su valstybių herbais, palei tvorą - patrulių kelias. Kad čia, prie Baltarusijos sienos, galėtume pabūti, teko ir mums gauti Valstybės sienos apsaugos tarnybos leidimą Vilniuje. Apie mūsų kelionę buvo informuoti šios tarnybos padaliniai.

Išduodamas leidimą pareigūnas perspėjo, kad neįvažiuotume į kontrolinę pėdsakų juostą. Negalima naudotis net pasienio patrulių taku, fotografuoti įrenginių. "Neseniai palei sieną pramogavo baikeriai - įnėrė į pėdsakų juostą, fotografavosi prie Baltarusijos stulpų. Dabar jų likimą spręs teismas", - paaiškino valdininkas.

Vis dėlto keliaujant palei sieną per Čepkelių raistą mums teko keletą šimtų metrų stumti dviračius patrulių taku, nes kitaip įveikti tų klampynių buvo neįmanoma.

Pažeidėjai apsiriko naktį

Dviratininkams buvo surengta ekskursija į Kapčiamiesčio užkardą. Maloniai mus pasitikęs pasienietis įdomiai pasakojo apie savo ir kolegų darbą, tik prašė apie tai nerašyti. Tačiau kai ką išgirdome ir iš vietos žmonių.

"Vieną naktį pasieniečiai nuvažiavo budėti į mišką visureigiu ir išjungė variklį. Staiga mašinos duris pravėrė nelegalūs migrantai ir sugužėjo į vidų. Pasieniečiams beliko juos parsivežti į užkardą", - juokėsi pasakotojas. Pasirodo, nelegalai buvo atvesti per sieną iš Baltarusijos ir čia ilgai laukė, kol atvyks sutartas automobilis. Pasieniečių visureigį tie žmonės palaikė jų paimti atvažiavusia mašina.

O kitą kartą mūsų pasieniečiai sulaikė rusą, kuris norėjo per Lenkiją patekti į Prancūzijos svetimšalių batalioną. Atrodė, patyręs keliautojas, tačiau supainiojo Lietuvą su Lenkija.

Tokių ir panašių nuotykių pasienyje būta prieš kelerius metus, o dabar didelių pažeidimų šiame Lietuvos pakraštyje pasitaiko retai - taip tvirtino sienos apsaugos pareigūnai. Jų kolegoms, saugantiems sieną palei Rusijos Kaliningrado sritį, darbo kur kas daugiau. Tačiau ir šioje ramioje Kapčiamiesčio užkardoje ginkluoti pasieniečiai budi dieną ir naktį, o jiems talkina pėdsekiai šunys.

Didingas Čepkelių raistas

Ne mažiau negu kelionė Lietuvos ir Lenkijos pasieniu dviratininkams patiko ir žygis per Čepkelių raistą. Tiesa, prieš tai Kabelių miestelyje mus sustabdę pasieniečiai primygtinai rekomendavo per raistą palei sieną nevažiuoti, esą paklysime, įklimpsime ir t. t.

Vis dėlto dauguma žygeivių pro Gudų girioje esantį Musteikos kaimą pasuko į raistą. Ir neapsiriko. Tiesa, mus apspito debesys uodų ir sparvų, tačiau žavėjo dešimtmečius neliesta giria - pušys išlakios, didelės, vietomis jau išvirtusios.

Vos matomomis vėžėmis pamynęs valandą kitą per, atrodo, bekraštį mišką pradėdavai nerimauti, kad gal jau pasiklydai. Laimė, netrukus subaltuodavo pasienio stulpai. Čia, raisto viduryje, nėra nei įprastos sieną žyminčios tvoros, nei išakėtos pėdsakų juostos. Kaipgi bus - juk daug kur juoduoja raisto akivarai.

Per Čepkelius srovenanti Katros upė, skirianti Lietuvą nuo Baltarusijos, privirtusi medžių. Bebrai čia saugūs - ne vienas medis paženklintas jų dantų.

Dieveniškių ramybė

Kitą dieną be didelių nuotykių įriedėjome į Vilnijos kraštą ir pasiekėme Dieveniškių "apendiksą". Ši keistai žemėlapyje atrodanti kilpa, kurią iš trijų pusių supa Baltarusija, pasieniečių budriai saugoma. Čia savita gamta - miškai, padūmavusios nuošalios tolumos... O gyventojų nedaug. Ir svečių, lankytojų užsuka mažai: juk kiekvieną tikrina prie įvažiavimo į šią kilpą įsikūrę pasieniečiai. "Norėčiau šioje ramybėje gyventi", - atsiduso vienas vyriausiųjų žygio dalyvių kaunietis Julijus Streikus.

Apžiūrėję Dieveniškių regioninio parko direkcijoje įkurtą krašto muziejų ir parko gamtos paminklus, patraukėme Medininkų link. Šio miestelio seniūnas leido žygeiviams pernakvoti buvusios Medininkų pilies kieme. Jį juosiantys pilies griuvėsiai net dabar didingi. Nusileidus saulei apgaubė žodžiais nenusakoma ramybė.

Grįžome į Vilnių pro Lavoriškes, Buivydžius ir Magūnus. Tai jau civilizuotos vietos - asfalto keliai, daugybė lenkiančių automobilių, kai kuriuos vairuoja kažkodėl nedraugiški jaunuoliai.

Viena tokių mašinų net blokavo kelią dviratininkei Renatai Kalvaitytei - vilnietei architektei, padariusiai meniškų šios kelionės nuotraukų. Pasidžiaugę, kad merginai tik vargais negalais pavyko nenusiristi į griovį, automobilininkai kvatodami nudūmė tolyn.

Atrodo, šiose vietose žmonės itin mėgsta sėsti prie vairo išgėrę. Kai leidomės nuo vienos kalvos, mus pralenkė didžiuliu greičiu skriejantis automobilis. Pavažiavę dar keletą kilometrų išvydome jį kėpsantį griovyje jau aukštyn ratais, o aplink šlitinėjo girtas vairuotojas.

Paskutinę žygio dieną pūtė stiprus priešinis vėjas, tačiau pedalus sukome vis tiek smarkiai - jau čia pat buvo Vilnius. Keliautojai atsisveikino susitarę pratęsti šį žygį kitais metais. Dalis maršruto bus taip pat Baltarusijos, kita dalis - Latvijos pasieniu. Vietos ten taip pat gražios ir įdomios...

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"