Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
GIMTASIS KRAŠTAS

Savaitgalis ūkiuose: nuo ožkų iki sraigių

 
2017 05 18 11:30
Limuzinų ūkyje darbo yra ir vaikams
Limuzinų ūkyje darbo yra ir vaikams Jūratės Mičiulienės nuotraukos

Nematėte, kaip melžiama karvė ar ožka, kaip spaudžiamas sūris, malami miltai arba į krosnį šaunama duona, žiedžiamas puodas, prieš ugnį sukamas šakotis? O gal jūsų vaikai neskiria žydinčios kriaušės nuo obelies, ar niekada nėra glostę naminių gyvuliukų? Visa tai gegužės 27–28 dienomis lankytojams pasirengę aprodyti daugybė ūkių ir sodybų, prisidėjusių prie kartu su latviais organizuojamos akcijos „Atviros dienos kaime“.

Šiomis dienomis 68 objektai Lietuvos kaime, 115 Latvijoje – kaimo turizmo sodybos, ūkiai, amatininkai, kulinarinio paveldo puoselėtojai – lauks lankytojų pasiruošę aprodyti savo valdas, supažindins su savo produkcija, kurios iškart ūkyje bus galima ir įsigyti. Tai kartu ir galimybė pasidairyti sau tinkamos vietos vasaros atostogoms.

Latvijoje atviros dienos kaime organizuojamos jau ketvirtus metus, tad Lietuvos kaimo turizmo asociacijos vadovui Linui Žabaliūnui kilo mintis prisidėti prie kaimynų ir akciją šiemet rengti kartu. „Statoil“ degalinėse jau nemokamai dalijami žemėlapiai su akcijoje dalyvaujančiais ūkiais Lietuvoje ir Latvijoje. „Svarbiausias akcijos tikslas – kad miesto žmonės, o ypač vaikai, pamatytų, kuo gyvenama kaime, kaip ūkininkaujama, kaip puoselėjamos kultūros paveldo tradicijos. Kitaip tariant – kaimo turizmo populiarinimas. Miestiečiai namo galės parsivežti įsigiję daržovių, medaus, vadinamųjį laimingų vištų kiaušinių, begalę Lietuvoje išaugintų ir iš jų pagamintų produktų“, – pasakojo L. Žabaliūnas.

Spausdinant žemėlapius atsirado ir daugiau norinčių priimti lankytojus, todėl papildytas sąrašas skelbiamas internete www.atostogoskaime.lt/akcijos-dalyviai. Čia pateikti trumpi ūkių aprašymai padės apsispręsti, kur jums būtų įdomiausia apsilankyti. Akcijoje dalyvaujančios sodybos siūlo ir nakvynę su nuolaidomis, tad per dvi dienas galima apsukti didesnį ratą, apsilankyti ne vienoje, pasiekti ir Latviją.

Daržininkystė – daugelio lietuvių hobis. Apsilankius pas ūkininkus dėl daug ko bus galima konsultuotis.

Nemokamos ekskursijos po kaimo ūkius žada įvairių atrakcijų – vaikai galės paganyti avis, pašerti triušius, bus pavėžinti traktoriumi ar bričkele, nagingesni galės bandyti nusidrožti klumpes ar pavaikščioti kojūkais. Kaimo vyndariai supažindins su tautinio paveldo sertifikatą turinčiais lietuviškais vynu, midumi, aprodys savo vynuogynus, levandų laukus ar kanapių pasėlius ir net pasiūlys sraigių degustaciją.

Kaimo turizmo populiarinimas

Kaip spaudos konferencijoje žadėjo akcijos organizavimui pritaręs žemės ūkio ministras Bronius Markauskas, nuo šiol Lietuvoje bus daugiau dėmesio skiriama vadinamosioms trumposioms maisto grandinėms – kad ūkininkai savo gaminamą produkciją galėtų parduoti tiesiog savo ūkyje. „Europoje taip pat siekiama vartotojui patiekti kuo šviežesnių produktų, kuo mažiau perdirbtų ir be papildomų priedų. Didėja ir tokių produktų paklausa. Seniai populiarus tapo kaimo turizmas. Reikia trumpinti kelią nuo ūkio iki vartotojo. Galvosime ir apie tinklą mažų parduotuvių, kuriose būtų prekiaujama vietos ūkininkų produkcija“, – sakė jis.

Kitose šalyje tokia praktika seniai žinoma. Juk kaip smagu, pavyzdžiui, Italijos ar Ispanijos alyvuogių ūkyje nusipirkti šviežiai spausto alyvuogių aliejaus, sūrio ar vyno. Beje, Latvijoje jau šešerius metus vietiniai vyndariai gali legaliai gaminti ir pardavinėti naminį vyną. Turistai gali įsigyti, pavyzdžiui, aviečių, šermukšnių ar miško uogų vyno.

Akcija „Atviros dienos kaime“ – galimybė susipažinti su ūkių šeimininkais, o jei jų produkcija patiks – atvažiuoti dažniau. Beje, daugelis ūkių savo produktais prekiauja ir internete (www.kaimasinamus.lt).

Į senelių žemę

Akcijoje dalyvaujanti sodyba – Senosios Gegužinės ūkis – Kaišiadorių rajone, ant Neries kranto – puikus pavyzdys, kaip įsirengti namus kaime. Šeimininkas profesionalus architektas Rolandas Bortkūnas pasiruošęs svečiams papasakoti apie etnografinių statinių ypatybes.

Architektas Rolandas Bortkūnas savo namo pavyzdžiu parodo, kaip iš išorės visai kito šimtmečio pastatas viduje gali turėti visus šių dienų patogumus.
Architektas Rolandas Bortkūnas savo namo pavyzdžiu parodo, kaip iš išorės visai kito šimtmečio pastatas viduje gali turėti visus šių dienų patogumus.

„Mes šiame kaime – neatsitiktinai, – sakė jis. – Mane vadina Gegužinės kaimo girininko anūku. Senelis buvo girininkas, 1941 metais išvežtas į Archangelską, o šeima – į Altajų. Štai ten toliau – mano senelio namas. Giminės senelio sodybą pardavė, nes jau nesitikėjo, kad sugrįš. Iš tikrųjų seneliai ir negrįžo, greitai mirė. Tačiau buvo metai, kai iš Sibiro į Lietuvą buvo pargabentas ešelonas tremtinių vaikų, našlaičių. Tarp tų laimingųjų pateko ir mano tėtė, du jo broliukai ir sesutė. Grįžo į tėviškę, tačiau namai parduoti, tėvai mirę. Prisiglaudė pas artimiausius žmones. Aš užaugau Kaune, o į Gegužinę atvažiuodavome pagrybauti, pažvejoti, aplankyti globėjų. Kai tėvas dar buvo gyvas, atsiėmėme senelio žemes, daržines, o Europos Sąjungos (ES) padedami pasistatėme naują namą.“

Svaigo nuo etnoarchitektūros

R. Bortkūnas ir jo žmona Neringa Norvaišaitė yra ir vieni knygų serijos apie penkių etnografinių Lietuvos regionų tradicinę architektūrą „Kaimo statyba“ autoriai. Iš viso jie yra išleidę apie 20 tokios tematikos leidinių. „Esame architektai, etnografai, ūkininkai ir statybininkai, jau daugelį metų susirgę etnoarchitektūra. Neringa dar dirba Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse architekte. Domimės senienomis, bet skirtingai nei muziejai, kurių misija yra senienas saugoti, mes bandome jas pritaikyti šiandien“, – teigė Rolandas.

Bortkūnų namas Senosios Gegužinės kaime pastatytas pagal Džiuginėnų dvaro, kuriame gyveno rašytoja Žemaitė, aprašymą. Vidus įrengtas šiuolaikškai.
Bortkūnų namas Senosios Gegužinės kaime pastatytas pagal Džiuginėnų dvaro, kuriame gyveno rašytoja Žemaitė, aprašymą. Vidus įrengtas šiuolaikškai.

.

Į prieangį vietoj suolo įneštas senas nenaudojamas vežimas.
Į prieangį vietoj suolo įneštas senas nenaudojamas vežimas.

Susižavėję etnoarchitektūra, iš pradžių gyvendami svirnelyje, rašydami knygas apie etnografinę architektūrą Bortkūnai nusprendė ir patys pasistatyti tokio stiliaus namą. „Pardavėme butą, iš banko pasiėmėme kreditą ir parengėme europinį projektą. Mano mama taip ir nesuprato, kam mums toks didelis namas, sakė, kad jie su tėčiu kukliau gyveno. Vėliau lyg ir įsivaizdavo, kad čia bus kaip kažkoks „kultūrnamis“, – pasakojo R. Bortkūnas, savo statiniu siekiantis populiarinti etnoarchitektūrą. Kadangi juodu su žmona architektūrą yra baigę Vilniaus dailės akademijoje, jiems artimas meno pasaulis: savo sodyboje kas tris mėnesius rengia įvairias profesionaliojo meno parodas, jos taip pat miestą artina prie kaimo.

Architektas R. Bortkūnas per edukacinius užsiėmimus pasakoja apie etnoarchitektūros situaciją Lietuvoje, savo namo pavyzdžiu parodo, kaip iš išorės visai kito šimtmečio pastatas viduje gali turėti visus šių dienų patogumus, jame nevengiama modernių technologijų, geoterminio šildymo ir panašiai. „Tačiau darydami visus šiandieniniam gyvenimui reikalingus papildymus mes paliekame esmę – pastato dydį, proporcijas, siluetą, spalvas, detales, ornamentiką“, – tikino R. Bortkūnas.

Kuriuose etnografiniuose regionuose yra gryčia, stuba, troba, pirkia, žino ne visi.

Pasakoti apie etnoarchitektūrą tikrai yra ką. „Net kai čia sėdi keliasdešimt jaunųjų architektų, uždavus klausimą, kuriuose etnografiniuose regionuose yra gryčia, stuba, troba, pirkia, žino ne visi. Londono architektūra jiems įdomesnė nei čia kažkokios gryčios ar trobos. O mums atrodo, kad etnoarchitektūra, etnodizainas taip pat svarbu, kaip ir folkloro rinkimas, – aiškino Rolandas. – Aš labiau esu pasakotojas, vadybininkas, o mano brolis Benjaminas – ūkininkas.“ Sodyba žmones traukia ne tik architektūra. Čia ganosi lietuviškos juodgalvės avys, Lietuvos sunkieji arkliai, mažiau žinomi nei žemaitukai.

Senosios Gegužinės kaime - Lietuvos sunkieji arkliukai, kurie visiems žinomi mažiau nei žemaitukai.
Senosios Gegužinės kaime - Lietuvos sunkieji arkliukai, kurie visiems žinomi mažiau nei žemaitukai.

Pagal rašytojos dvarelį

Bortkūnų namas – tipinio dvarelio stiliaus. „Nors čia dar Vakarų Aukštaitija, aukštaitiškos gryčios statyti negalėjome, nes ji būtų buvusi per maža mūsų veiklai, – teigė Rolandas. – Rinkomės medinį dvarelį, nes mūrinių Lietuvoje dar yra, daugelį galima atstatyti, o mediniai bene visi yra išnykę. Todėl seną etnografinį projektą pritaikėme gyventi dabar. Rėmėmis Džiuginėnų dvaro, kuriame gyveno rašytoja Žemaitė, architektūra. Dvarų pastatai atskiruose etnografiniuose regionuose iš principo nesiskiria. Tas pats dvarininkas galėjo turėti panašių dvarų Žemaitijoje, Aukštaitijoje ar Baltarusijoje. O Džiuginėnų dvaro matavimai atlikti dar sovietiniais laikais, todėl buvo patogu jais remtis.“

"Angare sukrauti šiaudų ritiniai tampa vaikų žaidimų aikštele", - pasakojo limuzinų augintojas Arūnas Rutkauskas.
"Angare sukrauti šiaudų ritiniai tampa vaikų žaidimų aikštele", - pasakojo limuzinų augintojas Arūnas Rutkauskas.

Dar viena priežastis, kodėl buvo pasirinktas dvarelio stilius, pasak architekto, buvo ta, kad norėjosi turistams, užsieniečiams parodyti, jog Lietuvos kaime stovėjo ne tik pilki nameliai. „Tokie mediniai dvareliai kaip mūsų stovėjo kas 20–30 kilometrų. Tokius ne tik dvarininkai turėjo, bet ir turtingesni ūkininkai“, – pridūrė Rolandas.

Kadangi reikia grąžinti paskolą bankui, sodybą Bortkūnai nuomoja ir turistams. Per metus sulaukia apie 1700 lankytojų, 10–15 proc. jų – užsieniečiai. Jie žavisi

palėpėje įrengtais etnografinio stiliaus kambariais, mat juose – ir kaimo audėjos donavotos staklės, linų karštuvas, verpimo ratelis.

Prancūziškų limuzinų ūkis

Kitas iš daugybės akcijos dalyvių – Arūno Rutkausko galvijų (limuzinų) ūkis, įsikūręs Stulgiuose (Kelmės r.). Bandą pradėjęs nuo 10 limuzinų, dabar jų veisimu užsiimantis šeimos ūkis turi 40 galvijų. Visą prieauglį parduoda, daugiausia perka latviai. „Tai sena, dar 1600 metais Prancūzijoje išvesta veislė. Pradžioje limuzinais dirbo žemę. Tai stiprūs ir ištvermingi kalnuotų vietovių gyvuliai. Kaip prancūzai sako, galintys gyventi visur ir visokiomis klimato sąlygomis, išskyrus Antarktidą“, – pasakojo A. Rutkauskas. Jo specialybė – veterinaras, tad bandą pats prižiūri. Šiuo metu šeimininkas turi įsigijęs modernią aparatūrą, kuri pritvirtinta karvei prie uodegos, jam į mobilųjį telefoną praneša, kada karvė pradeda veršiuotis. Tada jau skubama į tvartą padėti.

Dvarelio palėpėje įrengti kambariai svečiams. Viename - autentiškos Senosios Gegužinės kaimo audėjos padovanotos staklės. Tokiu interjeru žavisi užsienio turistai.
Dvarelio palėpėje įrengti kambariai svečiams. Viename - autentiškos Senosios Gegužinės kaimo audėjos padovanotos staklės. Tokiu interjeru žavisi užsienio turistai.

Arūnas žada, kad jo ūkyje apsilankę vaikai tikrai galės paglostyti, pašerti gyvulius. Yra ir kita pramoga – palaipioti šiaudų ritiniais. „Šiaudų sunaudojame net daugiau nei šieno – karvei visada turi būti sausai paklota“, – priežiūros subtilybes aiškino ūkininkas.

Paklaustas, kuo jo ūkis skiriasi nuo limuzinų tėvynės Prancūzijos ūkių, A. Rutkauskas sakė, kad žiniomis ir patirtimi. „Prancūzijoje, kur ne kartą teko lankytis, limuzinų ūkių tvartai tokie seni, kad įeinant pro duris reikia pasilenkti, ten nieko nestebina voratinkliai tvartuose. Mūsų veterinarijos specialistai tokį ūkį uždarytų, o ten sėkmingai ūkininkaujama“, – pasakojo jis.

Vasarą – uogauti patiems

Šakių rajono Liepalotų kaime ūkininkaujantis Tomas Skaizgirys yra dirbęs daugelyje Europos daržininkystės ūkių, todėl savo valdose bando pritaikyti visas turimas ir šios srities moksluose įgytas žinias. Ūkininkas įsikūrė gimtajame Liepalotų kaime, žmoną parsivežė iš Šakių ir, kaip juokauja, bando pripratinti prie kaimo gyvenimo. Ūkininkai turi 2,5 ha aviečių, jų derliaus nuimti vasarą mielai suvažiuoja aplinkinių gyvenviečių vaikai. Jie per dieną skindami avietes užsidirba maždaug po 15 eurų. Norintys nusipirkti aviečių vasarą kviečiami patys jų ir prisirinkti.

„Šviežias uogas vežame į turgų. Praėjusią vasarą jų pirkti atvažiuodavo supirkėjų net iš Rygos. Kadangi avietės skinamos tik apie mėnesį, o kitu metu darbo kaip ir nelieka, ketvirtą sezoną auginame ir įvairias daržoves: brokolius, agurkus, kalafiorus, česnakus, svogūnus. Bandome atsirinkti, ką labiausiai sekasi auginti ir ko nori pirkėjai“, – dėstė Tomas. Daržovės jį sudomino pradėjus dirbti Olandijos kompanijos, užsiimančios prekyba augalų sėklomis, atstovu Baltijos šalyse. Kadangi tenka pirkėjams pasakoti apie tas veisles, nusprendė, kad geriausia tai daryti pačiam pabandžius jas auginti.

Atvykus pas T. Skaizgirį bus galima ir pasikonsultuoti apie daržovių auginimą. O daržininkystė – daugelio lietuvių hobis, kad ir nedideliuose sodų sklypeliuose. Paklaustas, kodėl, pavyzdžiui, kopūstai nesusuka galvų, ūkininkas greitai paaiškino pasikeitusias gamtines sąlygas: „Kopūstai yra tos pačios šeimos, kaip ir rapsai. Kadangi rapsų dabar Lietuvoje sėjama daug, pasėliai purškiami nuo kenkėjų. Šie negalėdami maitintis rapsų laukuose, ieško nepurkštų ekologiškų daržų ir nutupia ant kopūstų. Todėl niekuo nepurškiant dabar kopūstus sudėtinga užauginti. Reikia purkšti, yra biologinių preparatų, kurie padaryti iš apelsinų žievių ištraukos. Tada kenkėjas, nutūpęs ant apelsinu kvepiančio jūsų kopūsto, susiraukia: „Na, ne, apelsino tai jau nevalgysiu.“ Ir nuskrenda.“

T. Skaizgirio ūkyje daržovėmis apsodinti 38 ha žemės. Rankomis tiek apdirbti neįmanoma. Ūkininkas pats vairuoja įvairią techniką, kurią įsigijo pagal ES kaimo rėmimo programas. Turi įsigijęs teleskopinį krautuvą, česnakų, svogūnų sodinimo mašiną, jų nuėmimo kombainą ir kt. Net ir tokia technika per atvirų durų dienas daugeliui gali būti įdomi.

Vita Šlapkauskienė ne tik gerai išmano, kaip auginti uogas ir vaisius, bet ir noriai dalijasi savo receptais.
Vita Šlapkauskienė ne tik gerai išmano, kaip auginti uogas ir vaisius, bet ir noriai dalijasi savo receptais.

Kauno rajone, netoli Garliavos, Tvarkiškiuose, ūkininkaujanti Šlapkauskų šeima atvirų durų savaitgalį svečius vaišins įvairiausių uogų sultimis, gėrimais iš jų sirupų, uogienėmis, jų nė nepalyginsi su pirktinėmis. Šalia – ir jų braškių, aviečių, gervuogių, šilauogių laukai. Šeima iš 11 ha ūkio uogas ir vaisius stengiasi realizuoti neperdirbtus. O šaldo, spaudžia sultis, verda uogienes jau tik iš tų, kurių nespėja parduoti šviežių. Norinčius uogų ir vaisių ūkininkai vasarą kviečia atvažiuoti ir patiems prisiskinti gėrybių. Vita Šlapkauskienė maloniai pasidalys ir savo receptais.

Atvirų durų dienos geriausias būdas įsitikinti, kaip kaime viskas pasikeitę, kaip moderniai ūkininkaujama, kokios naujos veiklos esama. Ypač sveika būtų pasidairyti tiems, kurie vis dar mano, kad kaime nieko įdomaus.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"