TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Seminaro atgarsiai: lietuvių literatūrą pasauliui formuoja vertėjai

2013 10 09 16:01
TKPC archyvo nuotrauka

Spalio 1–3 d. beveik trys dešimtys lietuvių literatūros vertėjų iš įvairių šalių atvyko į tradicinį literatūros seminarą Druskininkuose. Vertėjai domėjosi lietuvių literatūros naujienomis, susitiko ir lietuviškai bendravo su savo kolegomis, rašytojais, lietuvių literatūros specialistais, dalinosi ateities planais ir sumanymais į savas kalbas išversti įdomiausias lietuvių autorių knygas.

Intensyvia šių metų seminaro programa buvo siekta ne tik suteikti vertėjams kuo daugiau naudingos dalykinės informacijos apie šiuolaikinės lietuvių literatūros būklę, vertingiausius prozos, poezijos, dramos, vaikų literatūros kūrinius, bet ir atverti jiems kuo platesnį lietuvių literatūros temų ir problemų akiratį, padiskutuoti apie istorinės patirties ir atminties raišką literatūroje, kartu paieškoti pirmojo lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio pėdsakų svetur. Ar, tarkim, perteikti lietuviškai savimonei visada aktualų laisvės siekį, kurio, netrūksta visų pasaulio žemynų aukščiausias viršukalnes įveikusiam keliautojui Vladui Vitkauskui, pasidalinusiam su vertėjais labiausiai į atmintį įstrigusiomis kelionių akimirkomis.

Dėmesio vertas pastarųjų kelerių metų prozos knygas pristačiusi literatūros kritikė Jūratė Sprindytė teigia, kad atvykę vertėjai stebino ne tik smalsumu ar motyvacija, bet ir savo geromis žiniomis apie lietuvių literatūrą.

„Nustebino, kokie smalsūs, motyvuoti ir apsiskaitę vertėjai, žino naujausias knygas, visai neblogai pažįsta dabartinį literatūros procesą. Kai kitataučiai daugiau nei iš 15 šalių tarpusavyje bendrauja lietuviškai – apima puikus jausmas. Vienos vertėjos paprašiau pasakyti, kas įdomiausia jos gimtosios šalies prozoje, o ji tik nusijuokė: geriau pažįstu lietuvių literatūrą“, – įspūdžiais dalinosi kritikė.

J.Sprindytės teigimu, visada kyla klausimas, kiek pristatant naujas (galimas, siūlomas versti) knygas svarbus nacionalumas, kiek universalumas. Literatūros kritikę nudžiugino, kad nemažai vertėjų gerai vertina, regis, tokio nacionalinio mūsų rašytojo Romualdo Granausko prozą, kad laukia jo naujų knygų, giria švarią ir turtingą kalbą. Vertėjos Nanos Devidzės pastebėjimu, į gruzinų kalbą jos išversta R.Granausko apysaka „Jaučio aukojimas“, nors ir parašyta beveik prieš 40 metų, „laisvę mylinčioms ir daug prisikentėjusioms kalniečių tautoms iki šiol tebėra labai artima ir aktuali savo oria pasipriešinimo dvasia“. Kolegei iš Gruzijos pritarė ir kroatė Mirjana Bračko, perskaičiusi visas R. Granausko knygas ir jau užsiprašiusi naujo apsakymų rinkinio, kuris pasirodys dar tik po mėnesio.

Įdomi diskusija apie nacionalumo ir universalumo priešstatą kilo po vertėjo į švedų kalbą, kino dokumentininko Jono Öhmano filmo „Žalieji muškietininkai“ peržiūros. Režisierius ragino kolegas pakomentuoti, kiek Lietuvos istorinio, socialinio konteksto gerai nežinančiam žiūrovui užsieniečiui be papildomų įžanginių paaiškinimų galėtų būti suprantama pagrindinė filmo idėja – Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje dėl tautos laisvės sukilusio jaunimo idealizmas, jų kovos būdai ir netikėtai tragiška jų vadovo baigtis. Išsiskyrė dvi nuomonės, kurias tiksliai apibendrina literatūros kritikės J. Sprindytės pastebėjimas:

„Pasitvirtina, kad Rytų Europos (buvusio soclagerio) ir buvusios Sovietų sąjungos šalių atstovai supranta ir priima tokias knygas [ir filmus], kurios atliepia jų istorinę, kultūrinę patirtį. O tolimesnėms šalims mūsų traumos, skriaudos ir kančios jau kvepia tam tikra egzotika arba instrumentalizuojamos, schematizuojamos, konjunktūrinamos“, – sako kritikė, prieidama išvadą, kad apskritai „tokie susitikimai labai naudingi ne tik svečiams, bet ir mums, lietuviams, nes padeda suvokti, kas kitataučiams ir kurioje šalyje būtų atraktyvu“.

Įsimintinas ir prasmingas buvo rašytojų Giedros Radvilavičiūtės ir Alvydo Šlepiko dalyvavimas seminare. Nelengvai verčiami, daugiasluoksniai, įvairių kultūrinių ir gyvenimiškų aliuzijų bei humoro kupini G. Radvilavičiūtės tekstai jau sudomino vertėjas į kroatų, lenkų, rusų, olandų kalbas, tad pažintis su rašytoja joms buvo ypač naudinga. Po įdomaus ir jaudinančio A. Šlepiko pasakojimo apie vilko vaikus, itin didelio dėmesio sulaukė romanas „Mano vardas – Marytė“. Džiugu, kad vertėjai, grįžę į Vilnių, ieškojo jos knygynuose.

„Iš esmės vertėjai formuoja nacionalinę literatūrą, nors tai skamba ir paradoksaliai. Smagu, kad suvažiavę ir suskridę iš Europos kelias dienas jie gali ne elektroniniu paštu kalbėtis apie savo aikštingus herojus – svetimos kalbos metaforas, metonimijas, sinonimus, antonimus, sintaksę ir pabūti toje socialinėje aplinkoje, iš kurios tie herojai atsiranda“, – sako rašytoja ir seminaro lektorė G.Radvilavičiūtė.

Lietuvių literatūros vertėjų seminarą kas dvejus metus organizuoja BĮ Tarptautinių kultūros programų centras. Renginį remia LR Kultūros ministerija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"