TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Sena knyga tvaresnė už Atgimimo spaudą

2009 06 04 0:00
1909 metų birželio 6 dieną pasirodęs pirmasis "Lietuvos žinių" numeris, kaip ir visas metų komplektas, puikiausiai išsilaikęs, jo nereikia restauruoti.

Nors moderniųjų technologijų laikais daug kur galime išsiversti be popieriaus, gamtos saugotojai nuolat primena, kiek medžių tenka iškirsti jo gamybai. Tačiau galima rasti puikiausių pakaitalų - linų, kanapių, medvilnės, net dilgėlių. Kaip sako restauratoriai, iš jų pluošto seniau gamintas popierius yra ilgaamžiškesnis, geriau išsilaiko.

Jau trisdešimt metų Lietuvos nacionalinė M.Mažvydo biblioteka beviltiškai suirusių ir sudūlėjusių knygų ar dokumentų nekrauna į dėžes. Bibliotekos dokumentų konservavimo ir restauravimo centras juos balina, lopo, atstato popieriaus lankstumą ir grąžina skaitytojams. Šio centro direktorius Algirdas Plioplys, dirbantis čia nuo pirmųjų dienų, pasakoja, kad bibliotekininkai anksčiau daug prastos būklės leidinių turėjo slėpti nuo skaitytojų - kad jie visiškai nesubyrėtų. Sakydavo, tokių neturį.

Su A.Pliopliu kalbamės apie tai, kaip jie paiilgina spaudinių amžių.

Ir popierius rūdija

- Nežinant popieriaus ypatybių atrodo keista ir nesuprantama, kaip jis dyla, jei jo nieks neplėšo, neglamžo, o tik kartais perverčia puslapius?

- Iš oro į popierių prasiskverbianti drėgmė chemiškai reaguoja su popieriaus gamybos metu atsiradusiais sieros junginiais, sudarydama rūgštis. Jos laikui bėgant suardo celiuliozės plaušus, popierius praranda elastingumą ir jis lūžinėja. Ypač greit popierius sukaupia rūgšties, jei jis turi hidroskopiškos medžiagos - lignino.

Be to, po puslapius gali pasklisti pelėsinis užkratas. Arba, pavyzdžiui, jei gaminant popierių į jį iš mechanizmų patenka mikroskopinių geležies dalelių, popierių išmėto vadinamosiomis lapių dėmės - rusvės. Ir jos plinta, puslapiai tarsi rūdija.

Skudurinis popierius

- Ar visada kuo senesnė knyga, tuo prastesnė jos būklė?

- O ne! Mes neturim didelių bėdų dėl XVIII, XVII, net XVI amžiaus popieriaus. Kadangi jis buvo skudurinis, geras, iš grynos celiuliozės, tad ir lankstus, netrupantis. Pats tradiciškiausias būdas padaryti gerą popierių - iš skudurų masės. Jei paskui jį gerai apsaugosi nuo šviesos ir drėgmės, ramiai stovės penkis šimtus metų. Ne mažiau.

- Pagamintas iš skudurų? Kokių?

- Kuo įvairesnį natūralų pluoštą naudosi, tuo geriau. Kiekvieno plaušai yra skirtingo ilgio, kai ilgas plaušas chaotiškai susipina su trumpu, popierius būna patvarus. Ypač tvirtas japoniškas, mat jų naudojamų žolių plaušai labai ilgi.

Pavyzdžiui, mano švarką pamirkius tris mėnesius vandenyje, ilgai pasukus mašinoje, jis išsiplaušintų, atsiskirtų plaušeliai. Vėliau iš jo jau galima gaminti popierių. Iš sintetinio audinio to nepadarysi. Gražų popierių dar galima išgauti iš šiaudų, dilgėlių, kanapių, linų. Beje, pirmasis popierius pagamintas 106 metais Kinijoje, manoma, kad iš senų papuvusių žvejų tinklų.

- O kada pirmasis popierius pagamintas Lietuvoje?

- Data šiek tiek ginčytina. 1524 metais karalius Žygimantas Senasis suteikė privilegiją šveicarų popieriaus gamintojui Lenartui gaminti popierių Vilniuje, prie Vilnelės. Tačiau lenkų istorikai nesutaria, ar tikrai popierius ir buvo pradėtas gaminti. Aš manau, jeigu karalius davė privilegiją, tai ja ir buvo pasinaudota. Juk popieriaus visą laiką reikėjo. Yra net žinomas Vytauto laiškas Jogailai, kur Vytautas apgailestavo negalintis daugiau parašyti, nes neturi popieriaus.

Ieškant pigumo

- O kada popierius suprastėjo?

- Visų pasaulio bibliotekų problema - laikotarpis nuo 1860 iki 1970 metų. Šiuo metu pasirodę milijonai leidinių leisti ant popieriaus su ligninu. Taip buvo ieškoma pigesnio varianto. Tačiau ligninas - labai nepatvari, greit suyranti medžiaga. Popieriaus poreikis tada buvo toks didelis, kad sugebėta jį gaminti iš vadinamųjų popiermalkių, pavyzdžiui, minkštos beržo medienos. Ji gamyklose būdavo išplaušinama, ir iš tų plaušų darydavo popierių. Gal ir XVI amžiuje būtų naudoję prastą popierių, tačiau tokio jo iš medienos nemokėjo pagaminti.

Praėjo apie šimtas metų, kol gamintojai ne iš skudurų, o iš medienos, pašalinę ligniną išmoko gauti gryną celiuliozę. Toks popierius daug brangesnis, tačiau ilgaamžiškesnis.

Dabar daugiausiai problemų turime dėl periodikos. Redaktoriai visada siekia, kaip pigiai nupirkti popieriaus. Jiems svarbu sudėti vienos dienos naujienas ir nelabai rūpi, ar tas laikraščių komplektas išsilaikys nors keletą metų. Pigus popierius ir būna prastas.

Įsivaizduokite, ir 1960 metų detektyvai yra tokios būklės, kad jų jau neįmanoma skaityti, nes puslapiai lūžinėja. Tokius leidinius pirmiausia reikia nurūgštinti.

- Kaip paprasčiausiai tai galima padaryti?

- Dalis rūgšties pasišalina pamirkius ir išplovus kiekvieną puslapį paprastu tekančiu vandeniu. Po kelių plovimų popierius pasidaro baltesnis.

- O kaip iš knygų išvalote purvą?

- Jei leidinys labai trapus, nenaudojame chemijos, valome, pavyzdžiui, muilažolių, augančių Neries pakrantėse, tirpalu. Ir išsiplauna visai neblogai.

- Kaip išsilaikęs prieš šimtą metų išleistų "Lietuvos žinių" komplektas?

- Puikiai! Jo dar net nereikia restauruoti, nes spausdintas ant gero popieriaus.

- Ar Lietuva tais laikais pati gaminosi popierių?

- Pirko iš Rusijos, Vokietijos, Lenkijos. Atkūrus nepriklausomybę taip pat pirko iš visur. Ir, beje, labai prastos kokybės. Nors nedaug metų praėjo, tačiau jau reikia restauruoti ir "Sąjūdžio žinias".

Pastarąjį dešimtmetį pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, popierius pagerėjo, jis nerūgštus, neutralus ir tarnauja daug ilgiau.

Venecijos chartija

- Kaip jūs atauginate nudilusias puslapių vietas?

- Restauruojant pirmiausia reikia atkurti pagrindą, vadinamąją laikmeną. Mes negalim atgaminti informacijos, prirašyti, net jei ir numanom, koks gali būti trūkstamas tekstas ar raidė. Venecijos chartija draudžia restauratoriams dalintis autoryste su tikruoju autorium. Na, nebent pakraščiu būta rėmelio, tai jį galima nupiešti. Restauratoriaus ranka turi būti matoma. Jei to nepastebėsi, jau bus padirbinėjimas ir per oficialius aukcionus tokio darbo nepristatysi.

Popierinė mikrochirurgija

- Kaip nepastebimai priduriate nuplyšusius kraštelius?

- Čia jau restauratorių rankų miklumas, mus kartais lygina su mikrochirurgais. Kad nesijaustų popieriaus storio skirtumų nušlifuojamas kraštelis originalaus popieriaus ir kraštelis paklijuojamo iš apačios - ir per siūlę nebūna sustorėjimo.

- Iš kur gaunate įvairiaspalvių, primenančių autentišką senovinių knygų popierių?

- Turime daugybę receptų įvairiems atspalviams gauti. Kiek reikia, pasigaminame patys popieriaus gaminimo mašinoje. Mokame ir vadinamąjį marmurinį daryti. Jis buvo labai populiarus XVIII - XIX amžiuose knygų priešlapiams, kietiems viršeliams apvilkti. Pasidarome ir kadaise Vokietijoje buvusį labai populiarų kleisterinį popierių. Jo gamyba yra labai įdomi: popierius sutepamas krakmolo kleisteriu su dažais, sulenkiamas per pusę, paskui atplėšiamas. Išdžiūvus turime menišką paviršių.

"Politrukų" grobis

- Kas dar yra įdomaus jūsų restauravimo trisdešimtmečio parodos lentynose?

- Pristatome save ir Europos kultūros paveldo saugotojais. Turime daugybę knygų iš Kionigsbergo universiteto bibliotekos, dalį labai garsaus bibliotekininko ir kolekcininko F.A.Gottholdo surinktų pačių pirmųjų muzikinių leidinių. Esame restauravę W.A.Mozarto, L.van Beethoveno ir kitų, net nežinomų autorių pirmąsias natų knygas.

Šie leidiniai buvo sovietų kariuomenės karo trofėjai. Rusai iš Kionigsbergo vežė daug ką. "Politrukai" nusimanė, kad tai vertinga, pasiėmė, tačiau dėl neaiškių priežasčių Kauno geležinkelio stotyje išmetė knygas iš vagonų. Šimtai egzempliorių kieme išgulėjo keletą mėnesių, jie ir šlapo, ir džiūvo. Vėliau apverktinos būklės knygas karo komendantas atidavė bibliotekai. Dabar po restauravimo jos labai domina muzikologus, meno istorikus, net iš Vokietijos atvyksta specialistai.

Dar įdomi detalė, kaip spaustuvininkai apeidavo draudimus. Nebūtinai parašyti leidimo metai yra tikri. Pavyzdžiui, už Tilžėje 1870 metais išleistą lietuvišką knygą grėsė Sibiras. Tačiau vokiečių spaustuvininkai, kuriems rūpėjo verslas, sakydavo: "Užrašom ankstesnius leidimo metus, prieš spaudos draudimą, ir bus viskas legalu".

- Tų F.A.Gottholdo knygų gal ir patys vokiečiai neturi?

- Neturi, tačiau dabar jokio skirtumo, kurioje šalyje yra leidinys, dabar jį - skaitmenintą - galima užsisakyti ir atsisiųsti.

- Ar dėl tokių galimybių nemažėja skaitytojų?

- Iš tikrųjų mes, bibliotekininkai, kasame duobę patys sau. Kai bus virtuali nacionalinė biblioteka, tai niekam nereiks vaikščioti į tikrą biblioteką, nebent kaip į muziejų, kad pamatytų, kaip atrodo originalios knygos.

- Kita vertus, taip apsaugote dalį leidinių nuo sunykimo?

- Taip. Mikrofilmas, padarytas ant geros juostos, apie šimtą metų bus tinkamas naudoti. Kiek išsilaikys skaitmeninės laikmenos, dar neįmanoma pasakyti, nes jos atsiradusios neseniai. Pavyzdžiui, 1999 metais mano kompiuteriu darytos muzikinės kompiliacijos jau negroja.

Bibliotekos įvairiu būdu stengiasi kiek galima ilgiau išlaikyti savo turtą, apsidraudžia, pasidaro mikrofilmą, o paskui iš jo lengva padaryti ir skaitmeninę kopiją.

- Ar ilgai restauruojamos knygos?

- Ilgai. Tik tai nereiškia, kad pavyzdžiui, kelis metus prie vienos sėdima nuo ryto iki vakaro. Darbų procesai trunka ilgai: vieną plauni, kol mirksta, kitą presuoji, trečią gal trauki iš dezinfekavimo kameros. Darbai užtrunka ir dėl kitų priežasčių, pavyzdžiui, neturime baltos ožkos odos, atidedame ir laukiame, kol kada nors galėsime nusipirkti. Ar, pavyzdžiui, kietam viršeliui reikia buko lentelės, vėl laukiame. Buką pakeitus lietuvišku ąžuolu knyga jau butų sunkesnė. Tarkim Liuterio bibliją (1538) restauravome penkerius metus.

- Darbuojatės trisdešimt metų. Ar dar daug liko nerestauruotų knygų?

- Jų nemažėja ir pabaigos nesimato, nes, kaip minėjau, ant prasto popieriaus leista šių laikų spauda nyksta greičiau nei šimtametės knygos.

- O kaip tampama restauratorium?

- Jeigu jūs norėtumėte tapti restauratorium, o aš turėčiau laisvą etatą, mokymas vyktų kaip senovinėje graviūroje - tektų keletą mėnesių pabūti berniuku-pagalbininku ir visko išmokti per meistro petį. O tada galima ir iš knygų.

Lietuvoje iš viso 48 restauratoriai - Vilniaus universitete, Mokslų akademijoje, Prano Gudyno restauravimo centre, nacionaliniuose archyvuose.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"