TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Senam statiniui – nauja paskirtis

2014 11 05 15:00
Pakruojo dvaro malūnininko namas. Dianos Varnaitės nuotraukos

Paveldosauginiu požiūriu geriausias likimas paveldui moderniaisiais laikais – autentiškos funkcijos išsaugojimas ir tradicijų tąsa. Tačiau tai įmanoma ne visuomet. O tada svarbiausiu dalyku tampa paveldo valdytojo fantazija ir drąsa.

Kad ir kaip norėtume, Lietuvoje išlikusiems žydų maldos namams - sinagogoms - niekaip nebepavyks grąžinti jų autentiškos funkcijos, nes daugumoje vietų tiesiog nebelikę šios bendruomenės narių. Į dvarus taip pat nebesugrįš nei tikrieji dvarininkai, nei tarnai, nei kumečiai. Tačiau tokie paveldo objektai puikiausiai gali pasitarnauti ir kitokiems poreikiams. Žinoma, sinagogoje netiktų įrengti diskotekų salę, tačiau kultūros centrą, biblioteką ar meno galeriją – kodėl gi ne? Svečių namai ar viešbutis buvusiame vienuolyne – tinkama išeitis, neabejotinai atsirastų ir norinčiųjų apsistoti tokiame nestandartinėje viešbutyje.

Svarbiausia – kad paveldas nesunyktų nenaudojamas. Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė sako labiausiai linkinti paveldo valdytojams nebijoti svajoti ir iš anksto nesuvaržyti savęs stereotipais, o juolab – išankstiniu įsitikinimu, kad paveldas yra vieta, kur „nieko negalima" daryti. Be abejo, jei paveldo vertybė yra elitinio rango, susiduriama su griežtesniais apribojimais, tačiau didžioji dalis paveldo šiai kategorijai visgi nepriklauso.

Pakruojo dvaras

Jis yra pati didžiausia Lietuvos dvaro sodyba – 34 statiniai beveik 50 hektarų žemės plote. Ansamblis ne tik įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo objektų registrą, bet ir įrašytas į Lietuvos rekordų knygą kaip didžiausia saugoma paminklosauginė dvaro sodyba.

Mūsų dienomis restauruotame ansamblyje verda komercinė veikla: teikiamos apgyvendinimo, maitinimo, salių nuomos, renginių organizavimo, aktyvaus poilsio paslaugos, organizuojamos teminės ekskursijos ir pramogos.

Dvaro sodybos centras yra prabangūs klasicistiniai XIX amžiaus rūmai su išlikusiais autentiškais elementais - lipdiniais, polichromija, krosnimis, parketu. Rūmai buvo tvarkomi Europos Sąjungos paramos ir Pakruojo rajono savivaldybės lėšomis. Už jas restauruoti fasadai, kai kurios salės. Taip pat sutvarkyta rūmų teritorija, parkas, išvalyta Kruojos upė, suformuotos salos, nutiesti pėsčiųjų takai.

Ūkinėje dalyje restauruotas išskirtinės vertės dolomitinis penkių arkų tiltas - jis vienintelis toks Lietuvoje. Lėšų tam skyrė Kultūros paveldo departamentas, Kelių fondas ir Pakruojo rajono savivaldybė. ES struktūrinių fondų pinigais pavyko sutvarkyti ir turizmo reikmėms pritaikyti vandens malūną ir smuklę, kur teikiamos maitinimo paslaugos, vyksta renginiai. Malūnininko name įsikūrė viešbutis „Stadala", o vėjo malūne atidaryta muziejinė ekspozicija. Restauruotame vandens malūne įrengtos pobūvių, konferencijų salės.

Kadangi ši sodyba didžiulė, jai sutvarkyti prireikė ne vienerių metų ir ne vieno projekto. Baigiantis 2010-iesiems dvaro svečiai galėjo džiaugtis restauruota kalve ir anglių degykla. Juos atgaivinti padėjo Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų lėšos. Anglių degyklos pastate atidaryta ekspozicija „Geležies kelias". Kalvėje galima susipažinti su šiuo senu amatu: pristatoma kalvystės įranga bei procesas, taip pat veikia fotografijų ekspozicija apie kalvystę, galima dalyvauti edukacinėse pamokose.

2011 metais restauruotas ir rūmų stilistiką atkartojantis dvaro sandėlis - jo tvarkybos darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas ir Pakruojo rajono savivaldybės administracija.

Pakruojo dvaro žirgyne veikia vaikų vasaros jojimo stovyklos, siūlomos pramogos su žirgais: naktigonės, žygiai raitomis, jodinėjimas, pasivažinėjimas karieta ar rogėmis. O neseniai čia buvo atidarytas jojimo maniežas ir jojimo mokykla. Pakruojo dvaro sodybos valdytojas Giedrius Klimkevičius užsimojo sugrąžinti į mūsų gyvenimą šią prakilnią dvarininkų pramogą.

O dvarininkų Pakruojyje būta garsių. Ši dvarvietė pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minima 1531m. Dvaro įkūrėjas ir pirmasis savininkas buvo Rietavo tijūnas M. Vakavičius, vėliau dvarą keliavo iš vienų didikų rankų į kitas. Grafaitei Aleksandrai Miunsterytei 1786 m. ištekėjus už Vilhelmo fon Ropo, dvaras kaip kraitis tapo Ropų giminės nuosavybe.

Pirmieji dvaro pastatai buvę mediniai. Mūrinis dvaro rūmų ansamblis pastatytas 1817-1840 m. iš vietinių medžiagų. Dvaras buvo plečiamas iki 1890 m. Statybas pradėjo Vilhelmas fon Ropas, vėliau pastatus projektavo ir statė Teodoras Ropas. 1835-1840 m. dvare buvo užveistas didelis angliško stiliaus parkas.

Dvaro tvora ir vartai.

Pakruojo dvarą valdė kelios Ropų kartos iki pat jo nacionalizavimo 1940 metais. Nuo barono Vilhelmo Ropo laikų jame buvo vystomas prekinis ūkis. 1866 m. įsteigta dvaro vaistinė bei dvylikos lovų ligoninė. 1909 m. veikė alaus darykla ir garinis malūnas. Po Pirmojo pasaulinio karo Pakruojo dvaras buvo pavyzdinis ūkis, garsėjęs pramonine gyvulininkyste.

1922 m. žemės reforma apkarpė Ropų ūkį. Dvare atlikta melioracija, toliau plėtota gyvulininkystė, sodininkystė, bitininkystė. 1940 m. dvarą pagal testamentą paveldėjo Julius Ropas. Per karą įkurdintas vokiečių repatriacijos štabas. 1944 m. J. Ropas su karo pabėgėliais traukėsi į Vakarus. Spėjama, kad žuvo pakeliui, nes apie tolimesnį jo likimą jokių žinių nėra.

Įdomu tai, kad šiame dvare būta vertingos tapybos, grafikos ir skulptūros kolekcijos, kurios pradininku laikomas Teodoras Ropas (1783-1852). Iš kelionių po Prancūziją, Italiją, Ispaniją jis parsigabenęs daug italų, olandų, prancūzų dailininkų kūrinių. Kolekcija buvo pildoma, pardavinėjama, keliavo po Ropų dvarus Lietuvoje ir Latvijoje. Iš parduotų kolekcijos darbų žinomi tik keli, kurie pateko į viešas Vokietijos ir Italijos kolekcijas. Po 1940 m. nacionalizacijos devyniolika kolekcijos paveikslų atsidūrė Kauno M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vienas paveikslas ir dvi skulptūros nukeliavo į Šiaulių „Aušros" muziejų.

Po karo Pakruojo dvare įsikūrė tarybinis ūkis. 1959 m. rūmai buvo remontuojami, juose iki 1979 m. veikė žemės ūkio technikumas, vėliau – žemės ūkio kadrų kvalifikacijos kėlimo mokykla.

Kauno šeimos santykių institutas

Ši psichologinę pagalbą teikianti įstaiga veikia vadinamosios Neviažskio sinagogos kvartale L.Zamenhofo gatvėje. Pati sinagoga yra viena iš trijų Lietuvoje išlikusių romantizmo epochos sinagogų. Sprendimą įsigyti šį paveldo objektą ir pritaikyti šeimos santykių institutui jo savininkas Valdemaras Šerkšnys aiškina kiek netikėtai: „Mano hobis – atstatyti senamiestį".

Instituto vadovė Roma Šerkšnienė paantrina: „Investuojame, nes mums svarbu, ką po savęs paliksime. Tai mūsų dovana miestui. Prižiūrim, saugom, vertinam šią vietą. Tarp mūsų klientų yra ir rizikos grupės šeimų, asocialių žmonių, kurie čia atėję pamato, kaip viskas tvarkinga – gal tai įkvėps ir juos pasitempti".

Kai Šerkšniai įsigijo buvusią sinagogą, žydų mokyklą ir rabino namus, šis kvartalas buvo sugriuvęs ir apleistas. Pasak istorinių šaltinių, 1627 m. netaisyklingo trikampio formos sklypo, įsiterpusio tarp Zamenhofo ir Kurpių gatvių, kampe stovėjo namas, kuris 1655 m. sudegė. Liko tik rūsys. XVIII a. pabaigoje–XIX a. pirmoje pusėje neužstatytoje sklypo dalyje buvo sodas.

Sklypo savininkas J. L. Neviažskis pasistatė namą, kuriame įsikūrė žydų bendruomenės namai ir mokykla. 1852 m. jis sumūrijo vienaaukštį namą su dviem rūsiais palei L. Zamenhofo g., o iki 1860 m. palei Kurpių g. buvo suręsti dviauščiai sandėliai ir tvora. Tai buvo stambios, uždaros XIX a. vidurio miestiečio sodybos pavyzdys. Komplekse dominuojančiu buvo sinagogos pastatas.

Tai mūrinis, tinkuotas, dengtas čerpėmis statinys. Šiaurinėje pusėje įrengti įvažiavimo vartai jungia jį su gyvenamuoju namu. Statinio pirmajame aukšte yra erdvi didžioji maldų salė, skirta vyrams, antrajame – moterims. Pagrindinės patalpos išlikusios beveik nepakitusios, tik buvo apgadintas interjeras, papuoštas sieninės tapybos elementais.

Kadangi pastatas ilgą laiką buvo nebenaudojamas, interjere neišliko aronkodešo. Beveik kvadratinėje salėje keturiomis kolonomis atskirta aukšta bima. Išlikę jos fragmentai, kurie restauruoti. Galinis fasadas dviaukštis, su trikampiu frontonu, kuriame matomos laisvai išdėstytų arkinių angų žymės. Centre yra įėjimas. Po buvusia mokykla išlikę autentiški rūsiai.

Visą statinių kompleksą sovietmečiu bandyta pritaikyti restoranui, vėliau – muziejui. 2003-2005 m. sinagogos pastatas restauruotas privačiomis lėšomis. Jame įrengta konferencijų salė, kur vyksta šeimos šventės, muzikiniai ir kitokie renginiai. Projekto autoriai -- arch. Rymantė Gudienė, Liuda Perevičienė ir Vilija Skėrienė. Kiti komplekso pastatai taip pat restauruoti ir pritaikyti Šeimos santykių instituto psichoterapinei veiklai.

Iš anksto susitarus, galima apžiūrėti šį kompleksą. Šeimininkai sako, kad sulaukia svečiuose daugybės šia vieta besidominčių žydų.

Šlyninkos vandens malūnas

Tai Zarasų rajone esantis trijų šimtų metų amžiaus technikos paveldo statinys su išlikusia autentiška įranga. Šio objekto gyvybės garantas -- bendruomenė „Šlyninkos vandens malūnas", pradėjusi savo veiklą 2009 metais. Ji įvardijo savo tikslu siekį šviesti jaunąją kartą, perduoti duonos kepimo išmintį, supažindinti su senolių gyvenimo būdu bei pasidalyti didžiausiu vietos turtu – Šlyninkos vandens malūnu.

Bendruomenė propaguoja sveiką gyvenimo būdą, parduoda ekologiškus grūdus, miltus bei duoną, o taip pat dalijasi savo duonos kepimo patirtimi. Tuo pačiu skatinama puoselėti šeimos ir bendruomenės dvasines vertybes, domėtis bendruomenės teritorijoje esančių vietovių istorija, papročiais, kitais vietos etnokultūros objektais bei gamtos paminklais, rūpintis jų išsaugojimu, skatinti meno, verslų plitimą, įtraukti šia veikla užsiimančius gyventojus į bendruomenės veiklą, garsinti jų darbus ir kaupti gerąją patirtį. O visa tai veda į pilietinės visuomenės kūrimąsi.

Šlyninkos malūnas.

Taigi iš kitados buvusio ūkinės veiklos objekto malūnas šiandien virtęs bendruomenės centru ir dvasiniu įkvėpėju. Taipogi jis – smalsių turistų traukos centras, mat čia supažindinama su grūdų malimo procesu, siūloma įsigyti grūdų bei miltų. Tiekėjai – tik ekologiniai ūkiai. Malūno pastate galima išvysti įvairių būtinų įrenginių: valcus, kruopinę, akmenines girnas, senovinį maišų kėlimo ratą.

Norinčius pasiklausyti unikalių istorijų apie malūno tuometinį ir šiuolaikinį gyvenimą bei artimiau susipažinti su grūdų malimo procesu, malūninkas Stasys kviečia į ekskursiją po visus tris malūno aukštus. Ekskursantai pasveriami senovinėmis svarstyklėmis, kurios naudojamos sverti maišams su miltais. Ne vieną dešimtmetį skaičiuojančios svarstyklės niekada neklysta ir nurodo tikslutėlį svorį.

Taipogi Šlyninkoje saugomas senovinis XIX a. valcavimo aparatas iš Šveicarijos, kurio volai pagaminti iš porceliano.

Čia pat įsikūrusiuose amatų namuose šeimininkė Regina supažindina su duonos kepimo paslaptimis, parodo, kaip raugiama, maišoma ir kepama naminė duona. Norintys gali užsisakyti edukacinę duonos kepimo programą ir patys dalyvauti kepimo procese – suformuoti savo kepaliuką, jį pašauti į duonkepę krosnį, luktelėti kol duonelė iškeps ir vėliau ją parsivežti namo.

Amatų namuose galima paskanauti senovinių patiekalų, kurie įtraukti į tautinį paveldą. Iš čia pat sumaltų miltų svečiams ruošiama įvairiausių patiekalų. Smetoniški blynai iš razavų kvietinių miltų kepami ant žarijų, patiekiami su namine grietine, uogiene arba spirgučių padažu. Atsigaivinti siūloma šalta žolelių arbata arba gardžia namine gira, kuri gaminama iš čia iškeptos ruginės duonos.

O po visų ekskursijų, edukacinės programos bei vaišių namo galima parsivežti iš malūne sumaltų miltų pagamintų produktų, tokių kaip ruginė plikyta bei kvietinė plikyta naminė duona, duoniukai su viduje įkeptais lašinukais, kvietinių, ruginių bei razavų miltų, kruopų ir sėlenėlių.

Verkių atsinaujinančios energetikos ekspozicija

Verkių dvaro mažoji oranžerija buvo pastatyta dar 1783 metais. Per karus iš jos liko vieni griuvėsiai. Tačiau 2001 metais restauravus šį paveldo objektą, jame buvo įrengta atsinaujinančios energetikos ekspozicija. Tai – logiška šio objekto valdytojos TV žurnalistės Dalios Juočerytės ilgametės veiklos populiarinant atsinaujinančius energijos šaltinius tąsa.

Pastaraisiais metais ši vieta traukia lankytojus, turistus ne tik kaip paveldo objektas, bet ir kaip žinių šaltinis. Pasak Dalios Juočerytės, moksleiviams verta čia užsukti todėl, kad vienoje vietoje jie ras visas gamtos pamokas. Tai ir fizika – juk veikiantys saulės, vėjo ar vandenilinio kuro modeliai padės suvokti , kaip sukuriama energija. Tai taip pat biologija, nes biokuras turi užaugti. Tai ir geografija, kadangi atsinaujinanti energija plėtojama visame pasaulyje.

Ekskursija po Verkių dvaro mažąją oranžeriją gali būti ir praktiškai naudinga, nes specialistai pasirengę suteikti profesionalių patarimų, kaip pigiau ir ekologiškiau gyventi savo sodyboje, kad vandenį kaitintų saulė, žemės šiluma pasiektų kambarius, kad katilinėje stovėtų nerūkstantis, laiką ir pinigus taupantis biokuro katiliukas.

Taip pat ekspozicijoje kuriamos ekologinės televizijos laidos, rengiami seminarai, vyksta Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos susitikimai.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"