TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Skaniausio midaus kūrėja - motinėlė Gamta

2007 08 03 0:00

Rytoj Rumšiškėse (Kaišiadorių r.), Liaudies buities muziejuje, prasidės Bičkopis - bitininkų šventė, menanti dar pagonybės laikus. Jos pagrindiniai veikėjai - bičių deivė, šeimos gausintoja, ištekančių ir nėščių moterų globėja Austėja ir jos vyras Bubilas, tranų (bičių patinų) bei midaus globėjas.

Didysis reportažas

ešimtys bitininkų iš visos Lietuvos dvi dienas varžysis, kurio medus gardesnis, kuris moka greičiau uždegti dūminę ar sukalti dailesnį korio rėmelį. Šios varžybos ir bičių produktų mugė kasmet į renginį sutraukia tūkstančius bičiulių.

Bitės rodė prastą vasarą

Kad ši vasara nebus labai gera, Šakių miškų urėdijos Gelgaudiškio girininkas Jonas Gvildys suprato gerokai anksčiau negu daugelis mūsų. Pabudęs ankstų birželio rytą šis aukštas, stiprus ir gražus vyras įsiklausė: lietus už namų lango nebarbeno, tik skardžiai plyšojo paukščiai.

Žvilgtelėjo į laikrodį - penkta valanda. Laikas iš lovos ridentis. Įdomu, kaip šiandien jaučiasi bitės, kurioms porą motinėlių neseniai nupirko?

Išėjęs į kiemą įkūrė dūminę ir nušlepsėjo į bityną. Tai kad čia nė daug žiūrėti nereikia: vos žvilgtelėjus į lakas matyti, jog antai vieno avilio bitės jau darbuojasi, o kito dar miega. Ko stebėtis - bitės, kaip ir žmonės, yra skirtingo charakterio, be to, matyt, ir motinėlės nevienodo darbštumo pasitaikė, tai ir jų šeimos tokios.

J.Gvildį labiau nustebino kitkas: pakėlęs avilio dangtį išvydo, jog tranai bičių jau sustumti į kampą. Taip jos elgiasi rudenį: žiemą patinai bitėms nereikalingi, be to, maistą reikia taupyti, tad tranai atskiriami į avilio pakraštį, ten negavę maisto miršta badu ir sesių bičių išvelkami lauk.

"Vadinasi, ši vasara bus lietinga, o gal ir vėsi", - pamanė girininkas ir uždėjo avilio dangtį. Tai buvo prieš mėnesį, o dabar jau turbūt galima pripažinti, jog tada jo bitės orus nuspėjo.

Stoja ir prie staklių

Giria J.Gvildžiui yra darbas, o bitės - pomėgis. Miškininku jis nusprendė tapti jau būdamas šešerių, nusižiūrėjęs į savo tėvą eigulį (eiguliais dirbo ir jo senelis bei prosenelis). Bitėmis susižavėjo taip pat vaikystėje.

Šiandien 57 metų J.Gvildys - vienas garsiausių Lietuvos girininkų ir bitininkų. Jo girininkija - viena geriausių Sūduvoje, o šio girininko auginamų bičių medaus galima rasti ne vienoje Lietuvos parduotuvėje.

Tačiau tik nedaugelis žmonių žino, jog J.Gvildys gamina ir puikų midų. Specialistai J.Gvildžio gėrimą laiko vienu geriausių Lietuvoje, mat, skirtingai nei daugelis kitų gamintojų, šis bitininkas nenaudoja jokios chemijos - jo pagamintas midus yra visiškai natūralus.

Aptinku bitininką ūkiniame name - taip jis vadina neseniai baigtą ręsti bitininkystės pastatą, prikrautą visokių tik bitininkams suprantamų rakandų. Žmogus ruošėsi sukti medų. Stebiu, kaip gelsva medaus srovė teka į įvairaus dydžio indelius. Vienuose liepų, kituose - grikių pavasario žiedų medus.

Į mažas medines dėžutes J.Gvildys deda medaus su koriais - labai skanu ir todėl populiaru. "Bet labiausiai žmonės perka šį produktą - užsakymų tiek daug, kad nespėju suktis", - girininkas rodė taures, kurias iš liepų medžio pats ištekina. Taurių vidų jis impregnuoja karštu vašku, pripildo medaus ir užspaudžia dangtelį - puikus ir valgis, ir suvenyras.

Mokėsi dvidešimt metų

"Et, bus tų darbų. Pasiimkim midaus ir sėskim po obelimi", - pasiūlė girininkas. Netrukus man tenka gailėtis, jog esu prie vairo, o Vilnių reikės pasiekti būtinai šiandien: ant ąžuolinio stalo saulėje sutviska įvairių dydžių ir spalvų buteliai.

Tamsiai raudonas - midus su vynuogėmis, kiek šviesesnio raudonumo - su miško avietėmis, sodriai geltonas lyg brendis - grynas midus,

šviesiai gelsvas - paskaninta šermukšnių uogomis. Turbūt pagirios nuo midaus būna sunkios? "Reikia gerti dažnai - tada jų visai nėra", - linksmai atšovė bitininkas.

Dvidešimt metų jam prireikė, kol išmoko gaminti natūralų, kaip dabar madinga sakyti, ekologišką midų.

"Tikrą midų padaryti nėra paprasta. Čia daug kas svarbu: kiek ir kokių įdėjai vyno mielių, kiek medaus tirpalo, kokio medžio statinėse jį rauginai ir taip toliau. Jeigu darysi tik iš natūralių produktų - midus visiškai susifermentuoja ne anksčiau kaip per dvejus metus.

Tad užraugdavau, palaukdavau porą metų, paragaudavau, nepatikdavo - išpildavau ir vėl iš naujo darydavau, taip ir išmokau", - dėstė J.Gvildys.

Skaniausias - drevėje

Dabar sukurta įvairių cheminių priedų, kurie gali sutrumpinti šį gamtos procesą. Tarkim, jau po dviejų mėnesių rūgimo įpylei chemijos - ji sustabdys rūgimą, tada įpylei kitokios chemijos - skystis tampa skaidrus ir t. t.

Daugelis dabartinių maisto pramonininkų taip dirba ir vargo nemato, o pelnas - pasakiškas. "Tačiau aš noriu pagaminti natūralų produktą, manęs chemija nedomina", - sakė bitininkas.

Iš šios veiklos J.Gvildys pelno neturi, nes gaminti alkoholinius gėrimus Alkoholio kontrolės įstatymas leidžia, o pardavinėti - draudžia.

"Gimines, draugus ir svečius pavaišinu, ištikimiausiems medaus pirkėjams šlakelį įpilu, į muges nusivežu parodyti - neatsisako paragauti ir paprasti žmonės, ir dideli viršininkai. Antai žemės ūkio ministrė Kazimira Prunskienė mugėje priėjo ir lašelį išlenkė", - neslėpė pašnekovas.

Gaminti midų yra brangu. Nepigi pagrindinė žaliava - medus, brangios yra statinės, kuriose privaloma laikyti šį gėrimą, ir t. t. O svarbiausia - tie dveji metai, per kuriuos negali nei paskubėti, nei klaidos padaryti. J.Gvildys yra apskaičiavęs, kad pagaminti litrą midaus jam kainuoja 30 litų.

Moka šis bitininkas padaryti ir midaus su vyšniomis, pienių žiedais. Beje, pienių vyno gamybos receptą jis perėmė iš savo motinos, o juk midus - tai Šiaurės vynas, tik už pietietišką savo brolį brangesnis.

Dabar J.Gvildys turi paties "egzotiškiausio" midaus. "Radau miške, liepos drevėje, korių su medumi, ir ten lietaus prilyta - pradėjo rūgti. Dar tik metai praėjo - teks laukti dar tiek pat. Bet jau ragavau: žmogus tokio skanaus nepadaro", - pasakojo bitininkas.

Greito "efekto" nesiekia

Abstinentams ir skeptikams priminsime, jog alkoholis - gamtos išradimas, to darbo iš motulės gamtos žmonės ir išmoko. "Skaičiau, kaip drambliai svaiginasi: įtraukia į straublį parūgusio nektaro nuo žiedų ir vaikšto patenkinti", - juokėsi girininkas.

Jo nuomone, midus ir buvo vienas pirmųjų gamtos pagamintų alkoholinių gėrimų. Vynas išpopuliarėjo vėliau, kai paaiškėjo, jog iš vynuogių pagaminti vyną kur kas pigiau, greičiau ir paprasčiau negu iš medaus. Be to, tokios saldžios vynuogės, kad iš jų būtų galima natūraliai rauginti vyną, spėja prinokti tik pietuose.

Tad ne veltui midus vadinamas kunigaikščių gėrimu. Tiesa, daug istorinės literatūros išstudijavęs J.Gvildys teigia, jog midų senovėje gėrė ir paprasti žmonės. "Vaišinosi juo iš vieno rago, leisdami jį ratu. Todėl kai kur gaji tradicija gerti tik iš vienos taurelės", - pasakojo bitininkas.

Anot jo, senovės raštuose midus paminėtas dar 1500 metų prieš Kristų. "O maždaug tiek pat laiko praėjus po Kristaus gimimo, kai pagonybę pakeitė krikščionybė, vietoj midaus įsitvirtino degtinė", - apgailestavo J.Gvildys.

J.Gvildžio gamintame miduje alkoholio yra ne daugiau kaip 16 laipsnių. Toks ir turi būti tikrasis midus. Tik pastaruoju metu sukurta mielių, kurios gali midaus alkoholio koncentraciją padidinti iki 18 laipsnių. Tai "lubos". Jei jums pasitaikys stipresnio midaus - tikriausiai jį gaminant įpilta spirito. Siekdami "greitesnio efekto" taip daro nemažai midaus gamintojų.

Dievo pasiuntinės

Bitininkas J.Gvildys sako per du dešimtmečius aukštąją "Žaldoko akademiją" beveik baigęs. Tačiau bičių gyvenime tiek jam, tiek ir bet kuriam kitam bitininkui, nors ir labai geras specialistas jis būtų, dar yra neįmintų paslapčių. O juk be šių gyvūnėlių nebūtų nei medaus, nei, suprantama, midaus.

Tad pakalbėkime dar apie bites. Šiam Dievo vabzdžiui - daugiau kaip 15 mln. metų, o žmogui tik 5-6 milijonai, tad vien todėl turėtume kelti prieš bites kepurę. Beje, Dievo vabalėliu jos senovėje laikytos dėl to, kad neminta gyvūnais, o renka žiedų nektarą, esą yra dangaus pasiuntinės.

Pagarbą bitėms kelia ir tai, kad jos nepaprastai darbščios, puikiai orientuojasi erdvėje ir, suprantama, apdulkina augalus. Nebūtų bičių - pražūtų derlius.

Ne visos bitės yra piktos. Štai vadinamosios laukinės - gana taikios, jei tik, suprantama, su jomis būsi geruoju. Piktumo kai kurioms bitėms įskiepijo žmogus, kai pridarė klaidų netinkamai jas veisdamas, augindamas ir prižiūrėdamas. Dabar stengiamasi šias klaidas ištaisyti.

"Nuvažiavau pas bitininką Joną Balžeką norėdamas nusipirkti gerą bičių motinėlę. Jis buvo vienais šortais, be jokio galvos apdangalo ir be dūminės. Priėjo prie avilio, atvožė, iškrapštė bičių motinėlę ir padavė man", - žavėjosi kolegos bičių taikumu J.Gvildys.

Ir jis pats, pakvietęs mane į savo bityną, atidarė avilį, išėmė ir parodė rėmelį su aplipusių bičių koriu. "Štai ta didžioji - motinėlė. Mažesnės - darbininkės, o tie trumpi stori - tranai", - paaiškino. Pirmą kartą be specialios bitininko aprangos buvau taip arti atidengto avilio, bet nė viena neįgėlė.

Atspėja orų permainas

Gal ne be reikalo sakoma, kad pikto žmogaus ir bitės piktos? "Dalis tiesos čia gal ir yra, mat jos labai jaučia mūsų biosroves, - svarstė J.Gvildys. - Jei esi susierzinęs, susirūpinęs, bijai - geriau į bityną neik: sugels. O jei ateini pas jas taikiai, gerai nusiteikęs, bitės neretai atsilygina tuo pačiu."

Kaip jau minėta, bitės atspėja ir orų permainas. Pasirodė danguje debesis - ar bus lietaus? Įsižiūrėk į bites: jei jos ramios - nelis. Mat šie gyvūnai labai jautrūs oro slėgimo permainoms.

Vasarą bitė gyvena mėnesį, šaltuoju metų laiku - 5-6 mėnesius, nes neskraido, mažai maitinasi, o kad būtų šilčiau, sulimpa visos į vieną kamuolį. Taip ir praleidžia žiemą. Pavasarį atkunta, o kai oro temperatūra avilyje siekia žmogaus kūno temperatūrą, motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius, - ir taip kasdien, po 300 per dieną.

Iš jų išsiritę palikuonys vis atnaujina bei papildo bičių šeimą, kurioje vidurvasarį, per patį medunešį, yra apie 100 tūkstančių bičių. Kiekvienai šeimai - atskiras avilys. J.Gvildžio bityne yra 70 avilių, dauguma jų išvežti į miško pievas, kur bitės ir "ganosi".

Taigi girininkas J.Gvildys prieš daugelį kitų bitininkų turi pranašumą - gali įkurdinti savo bites geriausių, natūraliausių žiedų plotuose. Todėl ir jo bičių medus skanus, o prašymų parduoti jo gauna daugybę.

Bitininkas sakė labai vengiąs rapsų - iš jų žiedų nektaro bičių pagamintas medus būna bent tris kartus mažiau vertingas negu iš kitokių medingų augalų. "Pamatysi baltą medų - nepirk, tikriausiai jis iš rapsų. Ieškok tamsios spalvos medaus. Be to, skanaus medaus kristalai didesni", - mokė pažinti gerą medų bitininkas.

Per sezoną iš kiekvieno avilio jis prikopinėja apie 20 kilogramų gero medaus. Paleistų bites į rapsus - jo būtų kur kas daugiau, bet tai ne J.Gvildžio charakteriui.

Motinėlės "haremas"

Ko mes, žmonės, galėtume pasimokyti iš bičių? "Darbštumo, sutarimo gyvenant bendruomenėje, mokėjimo saugoti savo namus ir šeimą", - vardijo bitininkas J.Gvildys.

Tačiau skirtingai negu žmonių visuomenė, bitės tebegyvena pagal vieną pagrindinių gamtos dėsnių - natūralią atranką. Silpni, pavargę ar nebereikalingi (pavyzdžiui, tranai prieš žiemą ar susirgusios bitės) žūva arba be jokio gailesčio nužudomi.

Pavyzdžiui, perskrido bitė per chemikalais nupurkštą lauką, pakvipo jais - bitės sargybinės, kurios budi prie lakos, nebeįleis šios sesės namo, jai lemta žūti.

Miršta ir apvaisinę motinėlę tranai. Beje, motinėlė turi jų "haremą" - poruojasi kaskart su keletu ir net keliolika - kuo daugiau, tuo geriau. Svarbiausias motinėlės darbas - dėti kiaušinius, o kitos bitės, vadinamosios darbininkės, turi daugiau pareigų: vienos augina palikuonis, kitos rūpinasi avilio švara, trečios skrenda ieškoti žiedų nektaro ir t. t.

Bityno turtas yra ne tik medus, bet ir bičių duonelė, žiedadulkės, o ypač pienelis - labai veikli medžiaga, kuria bitės maitina motinėlę. Esu sutikęs bitininkų, kurie daug valgo medaus ir tikina, kad tai vaistas nuo daugelio ligų.

"Aš taip pat jį mėgstu, bet nebegaliu daug suvalgyti - skrandyje rūgščių per daug", - pasiguodė J.Gvildys. Medikai tokiu atveju pataria medų vartoti valandą prieš valgį, o jai praėjus - būtinai pavalgyti. Be to, medumi nereikėtų saldinti karštos arbatos ar kavos - vitaminai žus. Beje, lietuviai medaus suvalgo gerokai mažiau negu Vakarų gyventojai.

Ar atskleistų bitininkas J.Gvildys midaus receptą "Lietuvos žinių" skaitytojams? Antai Stakliškių midaus gamintojai jį laikė paslaptyje, net bylinėjosi teismuose... "Be abejo, galiu pasakyti. Tačiau norint pasidaryti tikro midaus jums vis tiek prireiks daug ir kantrybės, ir laiko", - atsakė bitininkas.

Kaip tik šitų dalykų daugeliui mūsų labiausiai ir stinga.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"