TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Skausmas padeda suprasti negailestingą gyvenimo realybę

Penki vienos šeimos vaikai liko visiški našlaičiai. Prieš penkerius metus mirė jų tėtis, o visai neseniai po sunkios ligos juos paliko ir mama. Abu tėvus nepilnamečiams dabar bando atstoti močiutė, tėčio mama, nepabūgusi tapti jų globėja. Pagalbos ranką ištiesė ir visai svetimi jonaviečiai.

Bėda viena nevaikšto

Giedriaus, buvusio šeimos galvos, motina Audronė prisipažįsta, kad apie tokią tragediją niekada nepagalvojusi. „Gyvenau atskirai, tačiau aplankydavau šeimą, pasikalbėdavome. Jau tada sūnus skundėsi prasta sveikata. Ką norėti - būdamas metroaštuoniasdešimt centimetrų ūgio svėrė apie du šimtus kilogramų. Jam buvo nelengva judėti. Tad, radusi laisvą minutę, atskubėdavau į šiuos namus. Juk daugiavaikė šeima - penki nepilnamečiai vaikai, o mažajam šiandien tėra tik aštuoneri, vyriausiajai - penkiolikti metai. Sūnus mirė prieš penkerius metus, birželio 24-ąją. Paskaičiuokite, kiek tada vaikams buvo, - taigi pypliai. Bet nuo mirties neapsaugotas nė vienas žmogus“, - pasakoja Giedriaus mama Audronė.

Po sūnaus mirties anyta tapo dar dažnesne viešnia marčios namuose Chemikų gatvėje. Moteris stengėsi padėti našlei, likusiai su penkiais vaikais. Blogiausia, kad jauniausias sūnelis nemoka kalbėti, nes ateidamas į pasaulį atsinešė nepagydomą ligą. 63-ejų metų Audronė įsitikino, kad posakis „bėda viena nevaikšto“ turi gilią prasmę.

Vylėsi gyventi dar penkiolika metų

Marti Dalia, atsiradus galimybei, mielai duodavo kraują - buvo donorė. Tačiau susitikimas su medikais prieš trejus metus jai buvo lemtingas - kraujo tyrimai parodė, kad moteris greičiausiai serga piktybine liga. Teko skubiai darytis visus kitus gydytojų nurodytus tyrimus. Medikų įtarimai pasitvirtino: moteriai diagnozuotas vėžys.

„Iš pradžių nustatyta, kad nelemtoji baisybė įsimetė į krūtį, paskui buvo paliestos kepenys, vėliau - į kaulų čiulpus. Liga progresavo labai greit, nors marti visada gydėsi taip, kaip nurodė daktarai, - prisiminimais dalijasi našlaičių globėja. - Ji buvo įsitikinusi, kad gyvens dar penkiolika metų. Mačiau iš jos akių: pati tuo tvirtai tikėjo. Dažnai gulėdavo ligoninėje, nepraleisdavo būtinų chemijos procedūrų, kurias labai sunkiai iškentėdavo. Nors matėsi, kad liga tiesiog alina visą organizmą, martelė labai norėjo gyventi. Niekada neišgirdau, kad jai nusibodo kęsti skausmus. Tačiau tuomet, kai jėgos visai apleido ir paguldė į lovą, ji aptilo. Tik paprašė, kad rugsėjo pirmąją atvežčiau pas ją į ligoninę visus vaikus - labai norėjo pamatyti, kaip jie apsirengę, ar tikrai tinkamai pasipuošę.“

Mirtis pasivijo rugsėjo pirmąją

Deja, likimas neleido sergančiajai to pamatyti. Vaikai taip pat labai norėjo susitikti su mama, tarti jai gerą žodį, galbūt pasidžiaugti susitikimais su draugais pirmąją mokslo metų dieną. „Su vaikais sutarėme, kad visi, sugrįžę iš mokyklų, keliausime pas mamą. Tačiau mums dar nesusirinkus į vieną būrelį, pasiekė žinia, kad mama mirė. Atvirai tariant, visi patyrėme šoką. Bet nuo realybės niekur nepabėgsi. Jau tądien prisiekiau pati sau, kad nepaliksiu našlaičių vaikų ir juos prižiūrėsiu“, - sako Audronė.

Moteris kreipėsi į į visas institucijas, kurios rūpinasi vaikų globa. Dabar jau sutvarkyti dokumentai - lieka sulaukti teismo sprendimo dėl globėjos statuso.

„Visą gyvenimą megzdavau kojines, jas parduodavau, taupydavau pinigėlius, tai, nuėjusi į parduotuvę, ieškau pigesnių produkų. Iki gausime pinigėlius kitą mėnesį, pragyvensime ir iš mano 320 litų pensijos, - samprotauja ji. - Atsirado gerų žmonių, kurie gelbsti nelaimėje. Nė negaliu pasakyti, kaip atskubėjo tokia moterisLoreta, padedanti visiems vargšams ir našlaičiams. Ji mumis labai rūpinasi - atneša produktų, atgabeno vaikams drabužių.“

Geradarių brigada

Audronė negali atsistebėti tragiško likimo šeimai skiriamu dėmesiu. Mat į namus atėjo kažkokie vyrai ir pasiūlė savo pagalbą. Vis dėlto - keturi kambariai, prašantys remonto. Tiesa, marčios kampelis, kuriame dabar įsikūrė vyresnioji jos dukrelė, suremontuotas. Bet kitus tris tikrai reikiaatnaujinti.

„Buvo sugedusi skalbimo mašina, tie geradariai pamatė ir nupirko naują. Tad dėl skalbimo jokių problemų nebeturiu. Be to, vaikai yra tvarkingi: parėję iš mokyklų persirengia, nėra kokie teplioriai, tai skalbti dažnai ir nereikia, - sako moteris. - Kambariuose buvo labai susidėvėjęs linoleumas - pakeitė nauju, padarė naujas pakabinamąsias lubas. Net nežinau, kodėl kadaise keičiant langus užsiliko viena nepakeista palangė, tai ir ją sutvarkė. Virtuvėje perdažė lenteles, kuriomis uždengta viena siena, gražiomis spalvomis atnaujino kitus kambarius, pakabino naujus šviestuvus. Nežinau, iš kokių lėšų jie tai daro. Jie čia atvažiuoja po darbo ir triūsia iki išnaktų. Kad netriukšmautų vėlyvais vakarais, imasi dažyti. Ta geradarių brigada kasdien keičiasi - vienąkart vieni, kitąsyk kiti - dirba ir dirba. Stebiuosi tų žmonių gerumu. žinoma, tai tos pačios Loretos iniciatyva viskas gražėja šiuose namuose.“ Išsiaiškinome, kad skalbimo mašiną padovanojo jonavietis Gintautas Brukas.

Su vaikais tikisi sutarti

Audronė džiaugiasi visų vaikų elgesiu. Anot jos, skausmas taurina žmogų ir padeda suprasti kartais labai žiaurią gyvenimo realybę. Jos, kaip globėjos, nebaugina bendravimas ir su mažuoju, nekalbančiu berniuku.

„Seniai esame pažįstami, susidraugavome. Kelis žodžius moka pasakyti. Jo elgesys priklauso nuo nuotaikos, nes yra labai aktyvus vaikas. Jam patinka šokti, dalyvauti būreliuose. Tačiau reikia stebėti, kad nepridarytų kokių „zbitkų“. Anądien atkreipiau dėmesį - berniukas nutilo, jokio krebždesio. Nuėjau pasižiūrėti. O jis, paėmęs volelį į rankas, sienas pradėjęs dažyti, nors ten visai nereikėjo to daryti. Laimei, laiku pastebėjome. Manau, kad susitvarkysiu, su manimi jis gražiai bendrauja. Kai būna vienas, apskritai netenka pyktis, bet jeigu šalia yra daugiau žmonių, nori atkreipti dėmesį į save, tada jau būna sunkiau “, - dalijasi patirtimi Audronė.

Į pagalbą atskubėjo Loreta

Jonavoje žinoma verslininkė Loreta Velch, kuriai nesvetimas kito žmogaus skausmas, sužinojusi apie nelaimę, prisipažino labai sunerimusi dėl šios šeimos ateities. „Juolab kad šeima gyvena socialiniame būste, kuris atrodė tikrai apgailėtinai. Tad nusprendžiau pagalbos ieškotis rajono Savivaldybėje - nuskubėjau pas man pažįstamą rajono mero pavaduotoją Remigijų Osauską. Buvo malonu išgirsti teigiamą atsakymą, vicemeras sutiko pagelbėti“, - pasakojo L.Velch.

R.Osausko teigimu, butas prašyte prašėsi remonto. O kadangi jis priklauso Savivaldybei, tad mero pavaduotojas kreipėsi įbendrovę „Jonavos paslaugos“, nusakydamas, kokius darbus reikėtų atlikti. „žinoma, paslaugoms nereikėjo nei dažyti, nei klijuoti. Tačiau galiu pasidžiaugti minimos bendrovės direktoriaus pavaduotojo Edmundo Gedvilos reakcija. Jis greit surado brigadą, kuri įstatė kažkodėl neįrengtus radiatorius, sutvarkė palanges, atliko kitus smulkius darbus“, - pasakojo mero pavaduotojas.

Jis prisipažįsta, kad, pamatęs pajuodusias, atsilupusias kambarių sienas, ne ką geriau atrodančias grindis ir lubas, nutarė, jog būtent nuo šių reikalų ir reikia pradėti. „Gali tvarkyti, kiek nori – pakabinti šviestuvus, išdažyti sienas, tačiau bendro patrauklaus vaizdo vis tiek nebus. Tad nusprendėme atlikti rimtus darbus. Prisipažinsiu: man pasisekė, nes kaip tik tuo metu atostogauti iš Norvegijos buvo sugrįžęs mano bičiulis Algirdas Dagilis. Išgirdęs pasiūlymą padirbėti nelaimę ištikusios šeimos nuomojamame bute, ėmėsi tvarkyti reikalus. Daugiausiai dirbdavo vakarais ir savaitgaliais. Džiaugiuosi, kad pavyko kambarius skoningai suremontuoti. Liko kelios smulkmenėlės – prikalti grindjuostes, sutvarkyti kitus nedidelius reikalus. Ačiū visiems, kurie suteikė pagalbą ir sutvarkė našlaičiais likusių vaikų namus. Norėtųsi, kad gyventų daugiau tokių rūpestingų ir kitą atjaučiančių žmonių, kokia yra L.Velch. Juk jeigu ne jos kreipimasis, patys vaikai ar jų globėja nebūtų drįsę ateiti prašyti pagalbos, dėkui verslininkei, pranešusiai apie susidariusią padėtį tame bute“, - teigė R.Osauskas.

Padės ir ”Bėdų turgus“

Anot Vaiko teisų apsaugos skyriaus vedėjo Elegijaus Laimikio, šeimoje, apie kurią kalbama, kadaise teko lankytis.

„Jonavos rajone gyvena 24 metų vyriausia Dalios dukra. Kadangi ji yra jauno amžiaus, tai pirmiausia būti globėja buvo pasiūlyta jai, tačiau moteris atsisakė, tad dokumentus sutvarkėm tų vaikų močiutei. Nelaimės atveju ar tada, kai tėvams atimamos tėvystės teisės, globėjais dažniausia tampa seneliai. Tai yra normalu. Svarbiausia, kad močiutė rastų bendrą kalbą su vaikais. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ji su sūnaus atžalomis bendrauja jau kelerius metus, tikėkimės, problemų nekils. Nerimo kelia tai, kad šioje šeimoje yra negalią turinčių vaikų“, - teigia E.Laimikis.

Jonavos socialinių paslaugų centro darbuotojos sako, kad močiutė rūpinasi našlaičiais. Kol dar negauna vaikų pašalpų, domisi intervenciniais maisto produktais. „Dabar ši šeima jau ne mūsų žinioje. Tačiau prireikus pagal savo kompetenciją visada padėsime“, - patikina Socialinių paslaugų centro darbuotojos.

Visa šeima gyvena keturių kambarių bute. Globėja, vedžiodama po patalpas, dar kartą pasidžiaugia, jog vaikai yra tvarkingi - nemėto drabužių ar batų kur papuola. „Gyvenimas kiekvieną žmogų kažko išmoko. Man atrodo, kad su savo anūkais pyktis nereikės“, - trukteli pečiais Audronė.

šiuose namuose neseniai lankėsi „Bėdų turgaus“ brigada. Tad netrukus šeimos tragedija bus pagarsinta ir Lietuvos televizijos laidoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"