TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
GIMTASIS KRAŠTAS

Slėpiningas Vilniaus kiemų gyvenimas

2015 10 14 13:00
Sostinės senamiesčio gatvės vingrios, kiemai - jaukūs ir įdomūs.  Rasos Pakalkienės (LŽ) nuotraukos

Kas nėra vaikštinėjęs po Vilniaus kiemus, landžiojęs siauromis perėjomis tarp namų, galima sakyti, nepažįsta šio miesto įvairovės. Jie įdomūs, jaukūs, paslaptingi, turintys savas istorijas.

Lankantis Vilniaus kiemuose miestą galima pažinti kitokį, negu esame įpratę. Gerai sutvarkyti ir apleisti, erdvūs ir siauri kiemai atskleidžia dar nematytą sostinės veidą. Vilniaus ypatybės – kiemai kiemeliai, neretai jungiantys kelias gatves, ir požemiai, o po kai kuriais pastatais rūsiai – dviejų ar net trijų aukštų. Apie kiemus pasakojo vieną savaitgalį per ekskursiją po juos vedžiojusi gidė Emilija Guobienė. Kai kurios istorijos buvo ne tik įdomios, bet ir netikėtos.

***

Pilies gatvėje prie pat siauros Bernardinų gatvelės – jaukus vijokliais apaugęs kiemas. Kaip sakė gidė, ten dirba smulkūs amatininkai. Senovėje toje vietoje gyveno smulkūs prekybininkai ir įvairūs amatininkai. Dažniausiai ten buvo kepamos bandelės, verdama arbata. „Ankstų rytą jie sėdėdavo netoli pagrindinės gatvės ir laukdavo pirkėjų, o jų visada būdavo“, – pasakojo E. Guobienė.

***

Kaip teigė E. Guobienė, Bernardinų gatvė kadaise buvo svarbus kelias. Būtent juo iš Rytų kraštų į Valdovų rūmus važiuodavo pasiuntiniai, į sostinę atvykdavo prekybininkai. „Tais laikais gatvės buvo nešvarios, į jas mesdavo šiukšles, – pasakojo ekskursijos vadovė. – Atsikratydavo tuo, kas nedegdavo. Tuo, kas degdavo, kurdavo krosnis. Viename gatvės šone būdavo iškastas griovelis, į kurį pildavo pamazgas. Vanduo nutekėdavo žemėjančia kryptimi. O ties kiekvienu išėjimu iš namo per griovelį būdavo tiltelis, kuriuo eidavo šeimininkai ir svečiai.“

Kaip teigė gidė, iš gatvės dvokdavo, o kad blogi kvapai neatsklistų į namus, į gatvės pusę nedarydavo langų, kaip matyti Bernardinų gatvėje.

Aplinką prie namų tvarkydavo šeimininkai. O gatvės būdavo valomos dukart per metus – kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu. Tai darydavo samdyti padieniai darbininkai. Jie rinkdavosi prie Vilniaus rotušės, ten anuomet buvo tarsi savotiška darbo birža.

***

Kitados miesto namų ūkį sudarydavo ne tik gyvenamosios patalpos, bet ir karietinė, vežiminė, tvartas. Miestelėnai laikydavo kiaules, paukščius. Kaip sakė gidė, paskutinė kiaulė Vilniaus buvo paskersta jau XX amžiuje – 1969 metais. Už miesto žmonės turėjo žemės, augino gėrybes, jas parsiveždavo namo ir laikydavo kasdieniam naudojimui. Todėl būdavo pagalbinių statinių. O vieną namų valdą nuo kitos skirdavo aukšta siena. Tai buvo kliūtis peršokti ugniai, jei kildavo gaisras, o jie būdavo dažni.

***

Kaip pasakojo E. Guobienė, caro laikais į Vilnių atvažiuodavo turtingi pirkliai. Jei jiems patikdavo kokia miesto vieta, jie nugriaudavo esančius statinius, statydavo aukštesnius gelsvų plytų namus ir juos nuomodavo, patys negyvendavo. Šiais laikais kai kurių tokių pastatų sienos nuvalytos, kai kurių – dėmėtos, papilkėjusios ir pajuodusios nuo laiko.

***

Įdomus Bernardinų ir Šiltadaržio gatvių kampe įsikūrusio „Šekspyro“ viešbučio kiemas. Seniausias iš aplink jį esančių pastatų datuojamas XVI amžiumi. XVIII amžiaus pabaigoje jį nusipirko Arkikatedros kanauninkas. Vėliau namas turėjo dar keletą savininkų. XIX amžiaus pirmoje pusėje jau išsiplėtusios namų valdos šeimininkais tapo spaustuvininkas Juozapas Zavadskis. Už Zavadskių rūmų vartų buvo spaustuvė.

***

Bernardinų gatvės kieme, kurio viename pastatų įsikūręs Adomo Mickevičiaus muziejus, kitas, kiemą nuo gatvės skirianti namas turi įdomią pastogę. Kadaise čia buvo įrengtas pakėlimo mechanizmas. Miestelėnai galėdavo aukštyn užkelti grūdus ir kitą turtą, kurį laikydavo pastogėje.

***

Kiemas, į kurį patenkama iš Pilies gatvės, ir kur ant vieno pastatų yra užrašas „Sidabrynas“, – šeimininkavo menininkai. Po Antrojo pasaulinio karo pastatai buvo atiduoti dailininkų organizacijoms. Menininkai tuose namuose ir gyveno, ir kūrė. Vienu metu – ir garsus grafikas Stasys Krasauskas. Ir dabar ten tebėra meno žmonių erdvės.

Galima matyti, kad čia vieno namo pastogėje irgi kadaise buvo pakėlimo mechanizmas. Nišoje pastogėje – Dievo Motinos skulptūra. Prie Vilnios upės ją rado vienas antikvaras, tame kieme turintis savo valdų. Gavus atitinkamus leidimus, skulptūra tapo kiemo puošmena. Ten užsukę praeiviai mano, kad ji ir buvo sukurta tai vietai bei stovi ten nuo amžių amžinųjų.

***

Sostinės senamiesčio erdvėse kadaise, XVIII amžiaus pabaigoje, veikė Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodas. 300 kv. m plote buvo pasodinta du tūkstančiai įvairių augalų. Kai po sukilimo 1832 metais buvo uždarytas VU, Botanikos sodas dar egzistavo apie septynerius metus, vėliau išnyko.

Dabartiniu metu VU Botanikos sodas disponuoja net dviem žemės plotais – Vingyje ir Kairėnuose.

***

Pasak E. Guobienės, Pilies ir Didžiosios gatvių sandūroje stovinti šv. kankinės Paraskevos (Piatnicos, Piantickajos) cerkvė statyta XIV amžiaus viduryje, perstatyta XIX amžiaus pabaigoje. Jos kieme yra skulptūra, skirta Rusijos poetui Aleksandrui Puškinui ir jo seneliui Abraomui (Ibrahimas) Hanibalui, kaip manoma, 1705 metais šioje cerkvėje jį pakrikštijo Rusijos caras Petras Pirmasis.

***

Įsimintinas sostinės Alumnato kiemas Universiteto gatvėje. Kaip pasakojo gidė, XVI amžiaus pabaigoje buvo reformuotos stačiatikių cerkvės, tapo unitų ir joms reikėjo dvasininkų. „Čia jie ir gyveno, ir mokėsi, – apie alumnus sakė ji. – Tokia įstaiga vadinosi Alumnatas.“ Kiemą supantys renesanso stiliaus rūmai pastatyti XVII amžiaus pradžioje. Jame yra arkos, sukuriančios mistinį įspūdį. Tiesa, viename korpuse jos užmūrytos, matyt, dėl to, kad per jas šaltis nesismelktų į pastato vidų Ši seminarija XVII amžiaus pabaigoje buvo uždaryta, o XIX amžiaus pradžioje pastatas atiduotas Vilniaus universitetui. Dabar tame kieme vyksta įvairūs renginiai.

***

Vidinį prezidentūros kiemą galima pamatyti iš aukščiau, praėjus pro Alumnato vakarinius vartus. Kai pasakojo gidė, prezidentūros pastatas ir visa erdvė susiformavo XIX amžiaus pirmoje pusėje. Pirmiausia XV amžiuje ten buvo Vyskupų žiemos rezidencija ir priklausė iki XVIII amžiaus pabaigos, vėliau, XIX amžiuje, rūmai tapo oficialia Rusijos generalgubernatoriaus buveine.

Vieta pakeitė daug šeimininkų. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę dabar ten yra Lietuvos prezidentūros rūmai. Jų kiemas lankytojams būna atviras savaitgaliais.

***

Dar viena stotelė buvo Stiklių gatvės Metraštininko kiemas, į kurį nuvedė gidė E. Guobienė, atstovavusi pramogų agentūrai „Vaiduokliai“, pakvietusiai pasivaikščioti žurnalistę. Manoma, kad čia veikė pirmoji Pranciškaus Skorinos spaustuvė. Kaip pasakojo gidė, P. Skorina atvyko XVI amžiaus pradžioje ir vedė Magistrato (taip buvo vadinamas miesto vidaus tvarkos taisyklių bei nuostatų leidėjas) nario našlę. Čia jis pradėjo spausdinti pirmuosius leidinius Lietuvoje, Vilniuje. Tai buvo 1525 metais spaustuvėje išspausdintos pirmosios knygas – „Apaštalas“ ir „Mažoji kelionių knygutė“ rusėnų, tai yra senąja baltarusių kalba. Kieme įamžinta istorija – Metraštininko skulptūra.

***

Vilniaus senamiestyje yra ir tokių didelių apleistų erdvių su dykynėmis, šabakštynais, šiukšlėmis ir atliekomis. Ši – šalia Šv. Kotrynos bažnyčios, Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos, Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"