Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
GIMTASIS KRAŠTAS

Sociologė: nustokime matyti Pietryčių Lietuvą kaip atskirą šalies dalį

 
Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Monografiją apie Šalčininkų, Eišiškių ir Švenčionių gyventojų etninį tapatumą ir jį formuojančius veiksnius parašę Lietuvos socialinių tyrimo centro mokslininkai teigia, kad, nors žiniasklaidoje Pietryčių Lietuva vaizduojama kaip „kitokia“ ir grėsminga, patys gyventojai savo išskirtinumą suvokia kaip teigiamą dalyką.

„Iš tikrųjų žmonės didžiuojasi tuo, kad jų regionui būdinga daugiaetninė kompozicija, kad jame yra daug religinių bendruomenių, skirtingų istorinių ir kultūrinių paminklų. Vietiniai pabrėžia, kad daugumos regiono gyventojų gebėjimas kalbėti visomis pagrindinėmis regiono kalbomis yra privalumas, o ne trūkumas. Man atrodo, kad laikas ir visuomenei į šį regioną pasižiūrėti kitoje šviesoje, atrasti jį iš naujo“, – sako Pietryčių Lietuvos gyventojų etninio tapatumo tyrinėjimams vadovavusi sociologė Monika Frėjutė-Rakauskienė.

Pasigedo kitokio požiūrio į etninį tapatumą

Pasak įvairių etninių grupių pateikimą žiniasklaidoje tyrinėjančios sociologės M. Frėjutės-Rakauskienės, tyrimo idėja kilo pastebėjus, jog viešojoje erdvėje Pietryčių Lietuvos regionas vaizduojamas gana vienpusiškai. „Dažniausiai Pietryčių Lietuvos regionas žiniasklaidoje pateikiamas kaip tarpetninių įtampų laukas. Neretai politikai, įvairūs visuomenės veikėjai iškelia spekuliacines ir per ilgą laiką nusistovėjusiais stereotipais grįstą prielaidą, jog ten gyvenančių tautybių žmonės neturi aiškaus identiteto, kvestionuoja lojalumą Lietuvai ir pažymi tariamą paveikumą Rusijos skleidžiamai propagandai. Pasitelkę sociologinę ir istorinę perspektyvas, norėjome į šį regioną ir jo gyventojus pasižiūrėti plačiau“, – sako Etninių tyrimų institute dirbanti mokslininkė.

M. Frėjutė-Rakauskienė ir trys monografijos „Etniškumas ir identitetai Pietryčių Lietuvoje: raiška, veiksniai ir kontekstai“ bendraautoriai – istorikas Andrius Marcinkevičius, antropologė Kristina Šliavaitė, sociologė Irena Šutinienė – remiasi požiūriu, kad etninis tapatumas yra ne įgimta duotybė, o besikeičiantis, nuo konteksto ir situacijos priklausantis dalykas. Pasak jų, šis požiūris lėmė susitelkimą ne tik į tai, kaip žmonės reiškia savo etniškumą, bet ir į etninį tapatumą formavusius ir tebeformuojančius veiksnius – istoriją, istorinę atmintį, mokyklos ir visuomeninių organizacijų vaidmenį, galiausiai regiono pateikimą populiariausioje Lietuvos žiniasklaidoje.

Išanalizavusi didžiųjų interneto portalų delfi.lt, 15min.lt, lrytas.lt, balsas.lt, alfa.lt ir dienraščio „Lietuvos rytas“ publikacijas, kuriose kalbama apie Lietuvos lenkus, M. Frėjutė-Rakauskienė atrado, kad iš 423 tekstų beveik pusė buvo apie Lietuvos lenkų rinkimų akciją (LLRK), jos lyderį, narius. „Tendencija sieti politinę partiją su Lietuvos lenkais atsispindi ir jų reprezentacijoje – lenkai neretai vaizduojami kaip keliantys nepagrįstus reikalavimus, nevertinantys turimų teisių ir sąlygų, pavyzdžiui, galimybės bendrojo ugdymo mokyklose mokytis lenkų kalba“, – sako mokslininkė. Pasak jos, apskritai žiniasklaida daugiausia cituoja politinių partijų narius, valstybės politikus. Žurnalistai retai nukeliauja į visai netoli esančius miestus išgirsti nuomonės „iš apačios“, todėl ne politikų ir ne valdžios atstovų nuomonės viešąją erdvę pasiekia labai retai.

Vis dėlto mokslininkų atliktas tyrimas rodo, kad patys gyventojai save mato priešingai, nei vaizduoja žiniasklaida. 2013–2014 metais tyrėjai atliko kokybinius interviu su 125 Šalčininkų, Eišiškių ir Švenčionių gyventojais. Į pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuotą projektą vykdyto tyrimo akiratį pateko didžiausios ten gyvenančios etninės grupės – lenkai, lietuviai, baltarusiai ir rusai. „Kalbantis su gyventojais paaiškėjo, jog jie mato savo regioną kaip savitą lyginant su likusia Lietuvos dalimi, bet kartu ir tapatinasi su Lietuva, laiko save jos gyventojais. Iš tikrųjų žmonės didžiuojasi tuo, kad jų regionui būdinga daugiaetninė kompozicija, kad gyventojai išpažįsta kelias religijas, kad čia yra labai daug istorinių ir kultūrinių paminklų. Vietiniai pabrėžia, jog dauguma regiono gyventojų geba kalbėti visomis pagrindinėmis regiono kalbomis ir pristato tai kaip privalumą, o ne trūkumą“, – pasakoja M. Frėjutė-Rakauskienė.

Atsvara santvarkų ir valdžių kaitai – regioninis tapatumas

Istoriko Andriaus Marcinkevičiaus teigimu, norint suprasti Pietryčių Lietuvos regiono istoriją, reikia liautis žiūrėti į regioną vienpusiškai ir suvokti, kad istoriniai procesai paveikė ne tik lietuvius, bet ir kitas čia gyvenančias etnines grupes.

Pasak pašnekovo, išskirtinės reikšmės regiono vietinių gyventojų tapatumui turėjo dažna valstybinių sienų ir politinių santvarkų kaita XX amžiuje – todėl tarp šių gyventojų kaip atsvara įvairioms politinėms ideologijoms išsivystė vietinis, lokalus arba regioninis tapatumas, pabrėžiantis ryšį su Vilniumi ir Vilniaus kraštu.

„Istoriniai lūžiai, kurie vertė žmones prisitaikyti prie naujų santvarkų, paaiškina, kodėl faktas, jog jie yra iš šio regiono, žmonėms toks svarbus“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė. Pasak jos, ilgą laiką vykusi diskusija apie tai, ar Pietryčių Lietuvos gyventojai yra sulenkėję ir nutautinti lietuviai, yra neproduktyvi: „Ši diskusija mums nepadeda suvokti regione vykstančių etninės raiškos, tapatybės procesų ir nekuria solidarumo ir bendrumo visuomenėje, o tik atgamina tarpetninių santykių įtampas.“

Pasak M. Frėjutės-Rakauskienės, paties regiono kasdieniniame gyvenime solidarumo ir bendrumo netrūksta. Skirstymas „mes-jie“ labiau aktualizuojamas ir gali paaštrėti organizuojant bendras veiklas, siekiant pritraukti joms lėšų: „Kasdienybėje žmonės su skirtingais etniniais tapatumais stengiasi sugyventi tarpusavyje, kalbėti vienas kito kalba, tačiau instituciniame lygmenyje etniškumas gali veikti kaip tam tikros konkurencinės kovos elementas, pavyzdžiui, kai mokyklos siekia pritraukti vaikus į vieną ar kitą mokyklą, kurioje ugdymas vyksta skirtingomis kalbomis.“

Švietimo aspektus tyrusi antropologė Kristina Šliavaitė atrado, jog pasirinkimas, į kokią mokyklą leisti vaiką – lietuvių, rusų ar lenkų mokomąja kalba – nurodo ne tik į etninį tapatumą, bet ir į tai, kaip tėvai planuoja tolesnį vaiko gyvenimą. Pasirinkimą lemia ekonominės, politinės priežastys, konkrečios vietovės kontekstas, žmonės atsižvelgia į Lietuvos arba kilmės valstybės siūlomas galimybes, asmeninę etninės priklausomybės jauseną. „Reikia suvokti, kad etniškumas gal tik tam tikrose situacijose yra svarbus, o kitose visai nesvarbus. Žmonės strateguoja – ar liks gyventi šiame regione, ar prireiks jiems lenkų kalbos ateityje. Lenkams taip pat svarbi ir Lenkijos suteikiamos galimybės ten mokytis, dirbti“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė.

Trūksta valstybės ir politikų dėmesio

Tyrimo metu kalbinti Šalčininkų, Eišiškių ir Švenčionių savanoriškų visuomeninių organizacijų lyderiai tvirtino, kad Lietuva rodo mažesnį dėmesį tokiai veiklai ir suteikia mažiau finansavimo negu kilmės šalis. „Todėl, pavyzdžiui, lenkai orientuojasi į Lenkijos tėvynainių fondus, o šie neretai formuoja tų veiklų turinį. Nors esu atradusi ir jaunimo organizacijų, kurios vykdo pilietines veiklas, kreipiasi į tarptautinius ir Europos Sąjungos fondus – tada akiratis plečiasi, etninės ribos nyksta, ir tos veiklos jau yra orientuotos ne į tam tikrą etninę grupę, bet į kokią nors bendrą žmonių veiklą“, – pasakoja mokslininkė.

Jos teigimu, svarbu permąstyti, kaip sujungti sociokultūrinę įvairovę valstybės institucijose, mokykloje, visuomeninėse organizacijose, kaip būtų galima reprezentuoti ją žiniasklaidoje. „Reiktų vengti žmonių skaidymo į grupes ir daugiau dėmesio kreipti į vienijantį pilietiškumo principą. Pavyzdžiui, istorinę regiono gyventojų atmintį tyrinėjusi Irena Šutinienė siūlo solidarumą ir bendrumą kurti labiau išnaudojant LDK ir Abiejų Tautų Respublikų paveldą, tarkim, kartu minint Gegužės 3-osios Konstitucijos dieną“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė.

M. Frėjutė-Rakauskienė apibendrina, kad Pietryčių Lietuvos gyventojams tiesiog trūksta dėmesio jų socialinėms ir ekonominėms problemoms, jausmo, kad jie kam nors rūpi: „Kalbinti žmonės labai aiškiai išsakė, jog jiems trūksta valstybės, politikų dėmesio. Jie pasakoja, jog net prieš rinkimus politikai iš kitų partijų retai čia užsuka – šį regioną jie tarsi „atidavę“ LLRA. O kai dėmesys parodomas, jie labai džiaugiasi. Vienas visuomeninės organizacijos vadovas Prezidentės vizitą prisiminė kaip šventę sakydamas, kad pagaliau šis regionas sulaukė dėmesio ir pripažinimo – Prezidentė net prabilo lenkiškai.“

Pasak mokslininkės, visuomenei reikėtų pradėti į šį regioną žiūrėti su pasididžiavimu, kad jis toks daugiaetninis, daugiakultūris ir pradėti pagaliau tai laikyti privalumu, o ne trūkumu. „Nustokime matyti Pietryčių Lietuvą kaip kokią nors atskirą Lietuvos dalį. Pabandykime į šį regioną pažvelgti vietinių akimis. Reikia jį atrasti iš naujo, pamilti ir nebesivadovauti senais stereotipais“, – sako M. Frėjutė-Rakauskienė.

*

Kasmet rengiamuose Nacionaliniuose lygybės ir įvairovės apdovanojimuose pagerbiamos labiausiai prie žmogaus teisių pažangos Lietuvoje prisidėjusios praėjusių metų iniciatyvos. Šiemet į apdovanojimą „Tautų dialogas“, už nuopelnus veikiant tautinių bendruomenių integravimo, ksenofobijos, rasinių, etninių stereotipų mažinimo procese, pretenduoja:

Marius Ivaškevičius. Už 2016 m. rugpjūčio 29 dieną Molėtuose vykusio „Atminties maršo“, skirto paminėti 75-ąsias Lietuvos žydų masines žudynes II Pasaulinio karo metu, iniciavimą. Atminties marše dalyvavo apie 3 000 asmenų, iš jų apie 70 žydų išeivių iš Molėtų ir kitų Lietuvos vietų.

Lietuvos žmogaus teisių centras. Už į Lietuvą atvežtą didžiausio pasaulyje Holokausto memorialo dalį – „Atminimo akmenis“. „Atminimo akmenys“ – tai šaligatviuose ar grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas. 2016 m. Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje nužudytiems Lietuvos gyventojams – žydams ir romams – atminti atidengti „Atminimo akmenys“ simboliškai grąžina juos į miestų ir miestelių erdves, kuriuose jie gyveno, mokėsi ar dirbo ir taip primena, kad masinių žudynių metu nukentėjo ne abstraktūs skaičiai, bet konkretūs žmonės.

Natalija Šertvytienė. Už aktyvų tautų dialogo puoselėjimą Lietuvoje, ukrainiečių tautinio tapatumo išsaugojimą, pagalbą integracijos procesuose, tolerancijos ugdymą. N. Šervytienė Vilniaus ukrainiečių bendrijai – vienai veikliausių Lietuvos tautinių mažumų bendrijų – vadovauja nuo 1998 m. Ji taip pat aktyviai dalyvauja pasaulio ukrainiečių organizacijų veikloje ir yra Pasaulio ukrainiečių moterų organizacijų federacijos narė.

Šis straipsnis yra ketvirtųjų Nacionalinių lygybės ir įvairovės apdovanojimų dalis. Kovo 29 d. iškilmingos ceremonijos metu Valdovų rūmuose bus pagerbti asmenys, organizacijos ir iniciatyvos, kurios pernai labiausiai prisidėjo prie lygiateisiškumo sklaidos. Nacionalinius lygybės ir įvairovės apdovanojimus 2016 organizuoja Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, Nacionalinis lygybės ir įvairovės forumas bei Norvegijos Karalystės ambasada.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
GIMTASIS KRAŠTAS
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"